Kelia jas ne tik kaina – 1,3 mlrd. eurų, sumokėtų už kosminį erdvėlaivį primenančią areną, bet ir mintys, kas jos laukia po turnyro.

Per dideli „Gazprom“ užmojai

Kalbant apie šio stadiono statybas bei jų keliamą pyktį, reikia paminėti ir tai, kad įvairiais duomenimis, Krestovskio saloje esanti infrastruktūra kainavo dar antra tiek, kiek ir pats stadionas. Už šią sumą nutiestas per salos pakraštį besidriekiantis, susisiekimą tarp šiaurinės ir pietinės miesto dalių kur kas pagreitinęs tiltas, sutvarkyta aplinka.

Tačiau ir šių darbų kaina atrodo gerokai išpūsta, mat ten, kur sekmadienį sirgalius sukvies Konfederacijų taurės finalas tarp Čilės ir Vokietijos vienuolikių, anksčiau stovėjo vieno ankstyvųjų Komunistų partijos lyderių – Sergejaus Kirovo – vardo stadionas. Tad ir salos infrastruktūra nebuvo kurta nuo nulio.

Kirovo stadionas buvo viena didžiausių pasaulyje arenų – vienu metu galėjo priimti 110 tūkstančių žmonių. Artėjant 1980 metų Maskvos olimpinėms žaidynėms stadione vietų apmažėjo iki 72 tūkst. Beveik iki pat Sovietų Sąjungos iširimo šis stadionas tarnavo kaip vietos „Zenit“ klubo namai. Vėliau klubas išsikėlė į kitą salą – arčiau miesto centro esantį Petrovskij stadioną.

Šis kompaktiškas 21 tūkst. vietų stadionas galbūt ir toliau būtų buvęs stipriausios Sankt Peterburgo komandos namais, jei ne „Gazprom“. Ši valstybei priklausanti, bet kaip privati veikianti kompanija 2005 metais įsigijo klubą ir iškart ėmėsi jį stiprinti. Už daugybę milijonų gerokai atnaujinus sudėtį, atėjo eilė ir komandos namų aikštei.

Planas atrodė paprastas – vos per metus pastatyti 40 tūkst. vietų stadioną, kuris „Gazprom“ kompanijai tuo metu turėjo atsieiti apie 250 mln. eurų. Tačiau čia prasidėjo bėdos – statybos sustojo dėl jų finansavimo problemų, o galiausiai iš projekto pasitraukė pagrindinis jo iniciatorius. 2009 metais darbus perėmė miesto valdžia, o po metų paskelbus apie tai, kad Rusija rengs 2018 metų Pasaulio čempionatą, prasidėjo visas smagumas. Nors dalis stadiono statybos darbų jau buvo atlikti, kai kurios stadiono dalys užsakytos, valdžiai pasirodė, kad Krestovskio saloje statomas stadionas pernelyg mažas.

Nuspręsta tuometinį projektą išplėsti net 30-čia tūkst. vietų, tačiau svarstant tokios idėjos įgyvendinimą buvo susidurta su esmine problema – projekto autorius Kisho Kurokawa mirė dar 2007 metais.

Korupcijos ir skandalų šešėlis

Nors stadionas išties stulbinantis savo dydžiu ir itin paįvairina salą, nepanašu, kad Sankt Peterburgo gyventojai juo labai džiaugtųsi. Visi lyg susitarę kalbą apie jį pradeda ne nuo teigiamų dalykų, kaip stadionas pasitarnauja miestui, bet nuo pinigų.

Nors natūralu, kad užsitęsusios statybos išpūtė pagrindinės miesto arenos kainą, tačiau garsiai kalbama ir apie tai, kad dalis pinigų nugulė kažkieno kišenėse. Dar daugiau pykčio rusams kelia tai, kad nors išleista milžiniška pinigų suma, stadiono kokybė – abejotina.

Įtrūkimai sienose, normatyvus daugybę kartų viršijančios aikštės ir stogo vibracijos, siaubinga aikštės kokybė, varvantis stogas, daugybė statybos darbų saugos pažeidimų, o Norvegijos žurnalas „Josimar“ šių metų kovą pateikė kone skandalingiausią naujieną – statybose dirbo iš Šiaurės Korėjos atgabenti vergai. Be to, kai kuriems statybininkams rangovai tiesiog nesumokėjo.

Toks šykštumas atrodo protu nesuvokiamas, kai kalbama apie projekto kainą – įvairiais duomenimis, vos pernai duris atvėręs stadionas kainavo apie 1,3 mlrd. eurų. Ir dauguma šių lėšų – iš nuo ekonominių sankcijų kenčiančios šalies žmonių kišenių. Tad nieko keisto, kad jie pikti. Nieko keisto ir tai, kad oficialiuose valdžios pranešimuose projekto kaina yra mažinama kone perpus.

Ši suma atrodo dar įspūdingiau, kai ji lyginama su pinigais, kurie buvo išleisti kitiems didiesiems Europos futbolo stadionams. Pavyzdžiui, 1998 metais atidaryti daugiau nei 81 tūkst. žmonių talpinantys Prancūzijos futbolo rinktinės namai Paryžiuje – „Stade de France“ – dabartiniais laikais kainuotų mažiau nei pusę milijardo eurų. Stambule (Turkija) esantis Ataturko olimpinis stadionas, kuris gali priimti tūkstančiu mažiau futbolo aistruolių, buvo statomas penkerius metus ir atsiėjo dar kone dvigubai mažiau nei jo bičiulis Prancūzijoje.

Tiesa, tai tik vakarietiški pavyzdžiai, kurie negalioja Rytuose – štai užpernai Azerbaidžano sostinėje Baku specialiai pirmosioms Europos žaidynėms pastatytas beveik 70 tūkst. vietų nacionalinis stadionas atsiėjo 800 mln. eurų.

Žinoma, negalima užmiršti ir 2014 metų Sočio žiemos olimpinių žaidynių, kuomet jų biudžetas, įvairiais duomenimis, išaugo nuo maždaug 10 iki 44 mlrd. eurų. Šios žaidynės tapo brangesnėmis nei vykusios Pekine, tačiau 2008-ųjų sporto šventė buvo kur kas didesnė, o pasiruošimui Kinijos valdžia taip pat negailėjo pinigų. Tad bent jau kuo Rusijos valdžia moka nustebinti, tai prabanga – surengtos ne tik brangiausios olimpinės žaidynės istorijoje, bet ir pastatytas brangiausias stadionas. Bet čia visa prabanga ir baigiasi – ir ten, ir ten pastebėta nemažai broko.

Nepatenkintas ir „Zenitas“

Kalbant apie išaugusią stadiono kainą, būtų galima prisiminti ir taip pat nemenkai kritikuotą, kone 5 metus statytą ir tuomet brangiausio pasaulyje vardą įgijusį Wembley stadioną. Vertinant infliaciją ir kitus rodiklius, jam išleista pinigų suma dabar viršytų milijardą eurų. Tačiau, visų pirma, darbo jėga Jungtinėje Karalystėje kainuoja brangiau nei Rusijoje, be to, tai yra beveik 22 tūkst. žmonių daugiau talpinantis itin universalus stadionas, kur negali prisikabinti praktiškai prie nieko.

Visai kitaip yra Krestovsky stadione, kur vis kažkas neveikia, spaudos centras jį statant buvo išvis pamirštas, o brokas akylesniam statybininkui tikrai badytų akis. Tiesa, iki Pasaulio čempionato dar liko metai, tad visi nesklandumai neabejotinai bus išspręsti, tačiau kol kas nuteikia nemaloniai.

Be to, keliaujant pagrindinio Sankt Peterburgo stadiono link gali tekti apsišarvuoti kantrybe. Nors važiuojant metro iš centro šalia stadiono galima atsidurti per mažiau nei 20 minučių, iš kurių dalį atima vien leidimasis į ir pakilimas iš itin giliai po žeme esančių stotelių, antra tiek laiko reikia norint nukakti nuo stotelės iki stadiono. Kulniuoti tenka daugiau nei du kilometrus, o po to, priklausomai nuo vietos stadione, dar galbūt reikia apeiti beveik aplink visą stadioną.

Tiesa, pakeliui į stadioną veikia atrakcionų parkas, rungtynių dienomis padaugėja ir prekeivių ar siūlančiųjų įvairias pramogas, tad į rungtynes išsirengus kiek anksčiau čia pat galima praleisti visai prasmingą bei smagų pusdienį, ypač kai pramogų kainos turistams tikrai nėra didelės. Be to, visoje daugiau nei 3 kv. km dydžio saloje galima naudotis bevieliu interneto ryšiu.

Jei domina tik rungtynės, vis tiek reikėtų išsiruošti kuo anksčiau – į stadiono perimetrą galima patekti tik iš vienos stadiono pusės (kita skirta darbuotojams ir pan.), o saugumo patikrinimai primena patikrą oro uostuose, tad nieko keisto, kad rungtynių pradžios galima sulaukti ir stovint eilėje.

Galbūt padėtis bent dėl eilių ir sirgalių patikrinimo pasikeis, kai stadionas taps vien tik „Zenito“ namų aikštele. Tačiau ir jis netrykšta džiaugsmu – klubas nuo pat statybų pradžios jam pažadėtą stadioną simboliškai iš valdžios perėmė vos už vieną rublį, tačiau jau buvo atsisakęs žaisti jame dėl aikštės kokybės, bet vėliau kiek nuramino savo toną.

Pasmerktas vienatvei?

Dar viena problema, su kuria bent jau kol kas susiduria šis Rusijos aukščiausioje futbolo lygoje žaidžiantis klubas, – stadionas trejose oficialiose sužaistose rungtynėse nebuvo net pusiau užpildytas. Daugiausiai žmonių stebėjo rungtynes su Grozno „Terek“ – 30 tūkst. sirgalių. Į epine švente turėjusias būti pirmąsias „Zenito“ rungtynes parduota vos 20 tūkst. bilietų.

Blogiausia tai, kad tokiu atveju sirgaliai tiesiog pradingsta stadione, – tuomet, kai „Zenitas“ žaidė Petrovskoj ir į rungtynes susirinkdavo apie 20 tūkst. žmonių, atmosfera, kaip teigia vietiniai, „būdavo tiesiog fantastiška“.

Tad „Zenitas“, nors ir nenorėdamas, regis, užsikrovė dar vieną bėdą – didžiulio stadiono išlaikymas kainuos milžiniškus pinigus, o sirgaliai į naujuosius komandos namus renkasi itin nenoriai. Galbūt dėl to, kad tie namai dėl savo dydžio yra tiesiog nejaukūs. Štai du Maskvos klubai – CSKA ir „Spartak“ pasistatė kur kas mažesnius – atitinkamai 30 ir 45 tūkst. vietų stadionus. Jie procentiškai užpildomi kur kas geriau ir kainavo kur kas mažiau: mažesnysis – 306 mln. eurų, didesnysis – maždaug 70 mln. eurų daugiau.

Žinoma, kitąmet stadionas priims Pasaulio čempionato grupės varžybas, vieną šešioliktfinalį, pusfinalį ir rungtynes dėl trečiosios vietos, o 2020 metais vyksiančiame Europos futbolo čempionate – trys grupės rungtynės ir vienas ketvirtfinalis. O kas toliau?

Dar lieka viltis, kad minias į stadionus pritraukianti Rusijos rinktinė dažnai užsuks į Sankt Peterburgą, tačiau ir čia kirba abejonė – Maskvoje šiemet duris atvėrė kitų metų Pasaulio čempionato finalą priimsiantis Lužnikų stadionas. 81 tūkst. žmonių talpinantis stadionas atsiėjo maždaug 350 mln. eurų – maždaug triskart mažiau nei Sankt Peterburge nusileidęs „kosminis erdvėlaivis“.