Lietuvoje neįsitvirtino, o danai vėl pasitikėjo

Sugrįžo į "HB Koge"

2017 m. lapkritį A.Skarbalius tapo Vilniaus "Žalgirio" strategu, tačiau sostinės vienuolikei dirigavo tik pusmetį, o pernai, įpusėjus sezonui,  atsisveikino ir su Vilniaus "Riterių" (buv. "Trakų") komanda.

46-erių futbolo specialistas grįžo į Daniją ir šiuo metu dirba antrame pagal pajėgumą šalies futbolo divizione žaidžiančios "HB Koge" ekipos vyriausiuoju treneriu, tačiau su Lietuvos futbolu atsisveikinti neketina.

2015 m. lapkritį A.Skarbalius pasirašė sutartį su Lietuvos futbolo federacija (LFF) ir tapo Techninio skyriaus konsultantu. Buvęs ilgametis Lietuvos vyrų rinktinės kapitonas įsipareigojo trejus metus rengti kursus mūsų šalies vaikų ir jaunimo treneriams, supažindinti su nauja treniruočių metodika, įdiegti analizės sistemą.

Bendradarbiaudamas su Danijos ir Lietuvos futbolo specialistais A.Skarbalius parengė ir vaikų treniravimo metodiką "Auri/Dohm". Ja naudojasi Lietuvos futbolo mokyklos, tačiau pernai LFF nusprendė, kad pagrindine treniruočių metodika didžiausiosiose šalies futbolo akademijose bus Briuselio "Anderlecht" vaikų ir jaunimo treniravimo sistema.

A.Skarbaliui nepavyko įdiegti savo treniravimo sistemos ir Lietuvos futbolo klubuose. Pasirašant sutartis su "Žalgiriu" ir "Riteriais" kalbėta apie ilgalaikius planus ir tikslus, bet klubų vadovų požiūris pasikeitė po kelių nesėkmių įpusėjus sezonui.

Bendradarbiaus su "Uteniu"

A.Skarbalius tikisi, kad Danijoje turės geresnes sąlygas įgyvendinti savo sumanymus.

"Galima sakyti, kad grįžau ten, kur viskas ir prasidėjo. 2006-aisiais baigęs žaidėjo karjerą pradėjau treniruoti "Herfolge" ekipą, kuri 2009-aisiais susijungė su "HB Koge". Tad aš iki 2011-ųjų treniravau vieną ir tą pačią komandą ir beveik po dešimties metų – vėl su ja", – sakė A.Skarbalius.

– Ar daug pokyčių įvyko "HB Koge" klube per praeitą dešimtmetį?

– Sutikau tą patį sporto direktorių Perą Rudą, su kuriuo anksčiau dirbau. Dar svarbiau, kad grįžęs radau tą pačią darbo kultūrą, vertybes, požiūrį į jaunimo ugdymą, kurį mes buvome pradėję formuoti dar prieš dešimtmetį. "HB Koge" sistemingai dirba su jaunais žaidėjais ir jau yra  apčiuopiamų rezultatų. Bene didžiausias pokytis – klubo savininku tapo  amerikietis George'as Altirsas. Jam labai svarbu, kad ten, kur jis ateina su verslu, būtų ir pasaulinio lygio jaunimo ugdymo struktūra. Jis nesikiša į klubo veiklą, bet daro viską, kad "HB Koge" suteiktų galimybę tobulėti jauniems futbolininkams. Mūsų klubas turi ne vien jaunimo akademiją Danijoje, bet ir išlaiko akademijas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ganoje, Portugalijoje. Be to, visai neseniai sudarė bendradarbiavimo sutartį ir su Lietuvos futbolo klubu – Utenos "Uteniu".

– Kaip manote, ar tai bus ilgalaikis projektas?

– Tai tikrai rimtas projektas, paremtas ilgalaike vizija. Klubo vadovams buvo labai svarbu, koks žmogus vadovaus pagrindinei komandai. Jie pasirinko mane, pasiūlė man dvejų metų sutartį. Viena mano veiklos sričių – jaunimo integravimas į pagrindinę komandą, bet šiuo metu pagrindinis tikslas – išlikti pirmoje lygoje, tad būtent į tai aš ir koncentruojuosi. O tai tikrai nėra lengva, nes šį sezoną konkurencija Danijos pirmoje lygoje labai didelė, komandų lygis išaugo. Pradžia nebuvo lengva, pirmose antrojo rato rungtynėse 0:1 nusileidome diviziono lyderiams "Vejle", bet antrame mače 2:0 įveikėme "Vendsyssel" ekipą.

Nebaugina jokie iššūkiai

– Prieš kelerius metus jūs buvote tarp kandidatų treniruoti Lietuvos rinktinę. Ar tikitės ateityje dar sulaukti panašių pasiūlymų?

– Niekada neslėpiau, kad norėčiau kada nors treniruoti Lietuvos rinktinę. Tačiau 2013–2015 m. mačiau, kad net ir geriausias pasaulio specialistas būtų bejėgis, negalėtų įgyvendinti savo idėjų, nes žaidėjų kokybė to neleido. Todėl nusprendžiau, kad iš pradžių reikia keisti visą vaikų ir jaunimo treniravimo sistemą, kad ateityje būtų su kuo dirbti nacionalinėje rinktinėje. Tuo metu mūsų futbolui reikėjo sisteminių permainų, naujo darbo su vaikais modelio. Mačiau, kad į jaunimo rinktines atėję futbolininkai neturi bazinių futbolo įgūdžių. Pas mus nebuvo teisingai dirbama su vaikais, nebuvo periodizacijos, tinkamų resursų ir varžybų sistemos. Laikui bėgant pavyko išsklaidyti chaosą ir sukurti tam tikrą sistemą, atsirado supratimas, kad reikia treniruočių metodikos, periodizacijos, sistemos ir platformos. Nusprendžiau, kad turiu sukurti ir pasiūlyti savo metodiką. Maniau, kad net jei ir nepavyks, tai bent jau būsiu pabandęs sukurti alternatyvą Lietuvos futbolo blogiui. Reikėjo šviesti trenerius, parodyti jiems, kaip reikia teisingai dirbti su jaunimu. Be abejo, reikėjo sukurti įrankį, kuriuo naudodamiesi treneriai galėtų prižiūrėti savo darbo kokybę. Taip pat – sukurti metodiką, rengti edukacinius seminarus ir vilties, kad visa tai įtikins LFF rinktis geresnį produktą, geresnę praktiką. Dabar galiu konstatuoti, kad per penkerius metus man su bendraminčiais pavyko nemažai pasiekti. Surengėme bent dešimt seminarų treneriams, sukūrėme specialią metodiką. LFF šiai dienai naudoja "Anderlecht" metodiką ir platformą, bet Lietuvoje yra ir daugiau futbolo mokyklų bei akademijų, kurios dirba pagal "Auri/Dohm" metodiką. Tai gerai, nes prieš penkerius metus treneriai apskritai nežinojo, kad yra kažkokios metodikos, sistemos.

– Kodėl, jūsų nuomone, nepavyko pasiekti, kad būtent jūs ir jūsų treniravimo metodika gali būti geriausias pasirinkimas Lietuvos futbolui?

– Visada deklaravau, kad dirbsiu tik Lietuvos futbolui ir visada turėsiu savo nuomonę. Jei tinka kompetencija, bet ne lojalumas, vis tiek esu pasiruošęs dirbti. Tačiau aš tikrai nesu parankus žmogus bet kuriai valdžiai ir dėl to nė kiek nesigailiu. Sakiau, kad nesu joks futbolo pranašas. Norėjau padėti, stengiausi su komandomis, kurioms vadovavau, siekti tęstinių laimėjimų. Man nepavyko, bet iš to aš irgi turiu pasimokyti. Neslėpsiu, apmaudu, kad su "Žalgiriu" ir "Riteriais" neišdirbau viso sezono. Mano patirtis rodo, kad visada sunkiai įsibėgėju naujuose klubuose, bet vėliau rezultatai nuosekliai gerėja. Tačiau Lietuvoje įsitikinau, kad tęstinumas ir ilgalaikė strategija čia nėra prioritetai. Be abejo, yra išimčių, bene ryškiausia – Marijampolės "Sūduva" ir nuo 2016 m. vidurio ją treniravęs Vladimiras Čeburinas. Vis dėlto "Sūduva" irgi daug metų klaidžiojo, kol klubo vadovas Vidmantas Murauskas suprato, kad naujam treneriui tiesiog reikia leisti dirbti. Per pusmetį ar metus joks specialistas neįdiegs naujos darbo kultūros. Norint suformuoti žaidimo braižą, suburti komandą ir pasirinkti tinkamus žaidėjus, reikia laiko. O Lietuvoje klubų vadovai tokios prabangos neturi ir po kelių nesėkmių jau ieško kito trenerio.

– Kokias išvadas padarėte po savo karjeros etapo Lietuvoje?

– Niekada nebijojau profesinių iššūkių Lietuvoje ir dabar nebijau. Džiaugiuosi, kad man teko iššūkis dirbti Lietuvoje. Matau, kad Lietuvos futbolas keičiasi ir jaučiuosi bent šiek tiek prisidėjęs prie pokyčių. O lietuviška patirtis davė man kelerius įdomius metus su tokiais išbandymais, kurių ieškojau. Be abejo, labai norėčiau, kad LFF ir klubų vadovų deklaruojamas ilgalaikis tikslas bei tęstinumas būtų ne vien žodžiai. Kita vertus, suprantu, kad ir pats turėjau geriau atlikti savo namų darbus. Reikėjo geriau apsisaugoti, kad nebūtų taip greitai nutraukiamos darbo sutartys. Tačiau Lietuvoje norėjau ne vien dirbti treneriu, bet ir prisidėti prie naujos alternatyvos atsiradimo. Manau, kad man tai pavyko padaryti. Bet kuriuo atveju nesakau Lietuvai – viso gero, sakau: iki naujo pasimatymo!