Indonezijos sostinėje vykusiame pirmajame pasaulio gatvės futbolo čempionate jėgas išbandė 12 komandų, bet tik šeimininkams ir lietuviams pavyko pasiekti finalą. Lemiamo mūšio dėl aukso medalių atomazga buvo netikėta – dėl itin prastų klimato sąlygų nutarta mačą atšaukti, o čempionais paskelbti iškart abi komandas.

Pirmojo gatvės futbolo čempionato grupių etapas lietuviams susiklostė dviprasmiškai – pasiektos keturios pergalės, tačiau  Indonezijos rinktinei pralaimėta net 1:12. Pusfinalyje Lietuvos komanda susitiko su kitos grupės nugalėtoja Rumunija. Po permainingos kovos pasiekta pergalė 5:4 ir pelnytas kelialapis į finalą, kuris vėliau buvo atšauktas.

Aukso medaliai įteikti rinktinės vadovui Stasiui Pranevičiui, ekipos atstovui Giedriui Lubui, treneriui Broniui Vaitiekūnui, žaidėjams Andriui Krasinskui, Aurinui Ivaškevičiui, Benui Buzevičiui, Žydrūnui Germanui, Artūrui Rasimavičiui, Ernestui Gudeliauskui, Donatui Žemeliui.

"Bet kuriuo atveju patekome į istoriją. Vargu, ar kitais metais pavyks išsaugoti šį titulą, nes antrasis čempionatas įvyks Portugalijoje. Ten turbūt atvyks šiemet nežaidę brazilai, meksikiečiai ir daugiau pajėgių Pietų Amerikos bei Europos komandų", – po egzotiškos kelionės teigė futbolo klubo "Feniksas" vadovas S.Pranevičius.

– Kaip lietuviai atrado gatvės futbolą ir išvyko į pasaulio čempionatą? – paklausėme S.Pranevičiaus.

– Viskas prasidėjo dar 2006 m., kai įkūrėme asociaciją "Feniksas", kuri per sportą stengiasi suvienyti ir padėti integruotis į visuomenę žmonėms, turintiems problemų dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo. Pradėjome dalyvauti Europos ir pasaulio benamių čempionatuose – iš viso jau sukaupėme net vienuolika tokių startų. Lankėmės Brazilijoje, Meksikoje, Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, ne vienoje Europos šalyje ir du kartus tapome Senojo žemyno čempionais.

Pasaulyje benamių čempionatams skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, šiemet vykusį turnyrą Škotijoje transliavo keliolika televizijų, apsilankė apie 100 spaudos atstovų, kas antrą dieną apsilankydavo šalies premjerė.

Benamių ir gatvės futbolo taisyklės – analogiškos. Vienintelis skirtumas – gatvės futbole kėlinys trunka ne 7, bet 10 min. Todėl dalyvauti pirmajame gatvės futbolo čempionate kvietimus gavo visi benamių čempionatų dalyviai.

Tiesa, benamių futbole, kur dalyvauja žmonės, turintys problemų dėl alkoholio, narkotikų, benamiai ar pabėgėliai, svarbiausias kriterijus – socialinis reiškinys, gatvės futbole – tik sportas.

– Kodėl pirmoji čempionatą organizavo Indonezija?

– Dėl palankaus klimato Azijoje itin populiarus gatvės futbolas. Tiesa, į tolimą šalį dėl finansinių sunkumų negalėjo atvykti daug komandų, iš Europos, be mūsų, dar atvyko Šveicarijos, Rumunijos, Rusijos komandos, nebuvo nė vienos Pietų Amerikos rinktinės.

– Ar Lietuvos komandos pagrindą sudarė kauniečiai?

– Pagrindą sudarė "Fenikso" nariai, penki futbolininkai – kauniečiai, taip pat ir vadovai. Dar – treneris iš Panevėžio, po žaidėją iš Širvintų ir Ukmergės.

– Čempionate dalyvavo mums egzotiškų šalių – Palestinos, Pakistano, Rytų Timoro ir Papua Naujosios Gvinėjos komandos. Koks jų lygis?

– Kai kurių – mėgėjiškas. Papua Naująją Gvinėją įveikėme rezultatu 12:0. Tačiau kai kuriose komandose žaidė iš pažiūros profesionalūs futbolininkai. Dauguma – 20–25 metų amžiaus žaidėjai. Be Europos komandų – Rumunijos ir Šveicarijos – išskirčiau Rytų Timoro, Malaizijos ir Indonezijos futbolininkus.

Beje, po kiekvieno benamių čempionato vienas du žmonės padaro karjerą: vienas brazilas iškart buvo pakviestas į garsiąją "Flamengo" ekipą, čilietė pateko į savo šalies jaunimo rinktinę. Neabejoju, kad tas pats vyks ir po gatvės futbolo pirmenybių.

– Pirmosiose rungtynėse su šeimininkais patyrėte vienintelį, bet skaudų antausį – 1:12. Kuo tai paaiškintumėte?

– Žaidėme vos atvykę, neišsimiegoję, nespėję aklimatizuotis ir įprasti prie laiko juostų. Tačiau po to grupėje laimėjome ketverias rungtynes iš eilės.

– Dramatiškiausiai susiklostė pusfinalis su Rumunija?

– Taip, mes pirmaujame, jie lygina. Kai rezultatas buvo 4:4 ir iki rungtynių pabaigos, kai jau atrodė, kad neišvengsime baudinių, liko 5 sek., A.Ivaškevičius pelnė lemiamą įvartį. Jis ir B.Buzevičius buvo vieni iš komandos lyderių, nors gerų žodžių nusipelnė visi vyrai.

Prieš finalą indoneziečiai į mus žvelgė jau kitaip. Prisipažino nesitikėję tokio mūsų žaidimo, ypač, kai pamatė mūsų pergalę prieš rumunus.

– Finalą galima pavadinti auksine liūtimi? Kaip susiklostė, kad su šeimininkais tapote čempionais net be žaidimo?

– Vakare smogė milžiniška liūtis – ten dar nesibaigė liūčių sezonas. Atkelti rungtynių negalėjome,  nes po dienos laukė skrydis namo. Be to, prabangiame viešbutyje buvo užsakyta konferencijų salė, laukė uždarymo ceremonija, pakviesti svečiai, televizija.

Tad šeimininkai pasielgė labai draugiškai – pasiūlė pirmąją vietą pasidalyti. Indoneziečiai sau pasiliko antrosios vietos apdovanojimus – taurę, medalius, o mums įteikė pagrindinę taurę ir aukso medalius.

– Kaip pavyko prisitaikyti prie neįprastų taisyklių, kai gintis gali tik du iš trijų aikštės žaidėjų – vienas būtinai turi likti varovų aikštės pusėje?

– Pagal tokias taisykles vyksta ir benamių čempionatai, tad nebuvo sunku. Ši taisyklė įvesta, kad būtų daugiau pavojingų momentų, įvarčių. Ji mums palanki, nes mūsų komandos amžiaus vidurkis solidesnis ir puolant galima sėkmingai žaisti su jaunesniais varžovais.

Beje, čempionato metu buvo įsteigta Pasaulio gatvės futbolo federacija – Lietuva, kaip ir kitos vienuolika dalyvių, tapo viena iš steigėjų. Tuo metu Džakartoje vyko ir pasaulio sporto mėgėjų "TAFISA 2016" žaidynės. Gatvės futbolo varžybos vyko toje pačioje teritorijoje – dideliame parke, kur buvo įrengta daug sporto arenų.

TAFISA žaidynėse turėjo dalyvauti ir Lietuva, tačiau niekas neatvyko. Mūsų šalies paviljonas buvo tuščias, todėl TAFISA organizatoriai mūsų paprašė dalyvauti atidarymo ceremonijoje – mielai sutikome.

– Kokį įspūdį paliko pasaulio čempionato organizacija?

– Puikų. Susidomėjimas buvo didelis, filmavo televizija. Maistas, viešbutis – puikūs. Organizuotas transportas. Vietiniai labai šilti, nuoširdūs, paslaugūs ir draugiški. Kartą mūsų gidė nuvežė pietauti ne į tą restoraną. Dėl savo klaidos iš apmaudo, kad pavalgysime pusvalandžiu vėliau, ji net apsiverkė.

– Dvigubą pergalę šventėte kartu su indoneziečiais?

– Šventė visos komandos konferencijų salėje iškart po apdovanojimų ceremonijos. Apdovanojimus įteikė TAFISA prezidentas.

– Gal jau sulaukėte rėmėjų ar Lietuvos sporto institucijų dėmesio?

– Visada vykstame už privačių rėmėjų lėšas. Tačiau tikimės sulaukti ir kitų rėmėjų, ir didesnio sporto institucijų dėmesio.

– Kuo įsiminė net 18 tūkst. salų ir 255 mln. gyventojų turinti Indonezija?

– Karštis. Pusiaujas. Fotografuojantis 12 val. dienos ir šviečiant saulei nesimato net šešėlio. Džakartoje daugiausia musulmonų, tačiau yra ir induistų, budistų, krikščionių. Miesto eismas chaotiškas, tačiau avarijų nesimatė. Daug motorolerių, mopedų, dviračių ir labai daug žmonių. Apskaičiuota, kad Indonezijoje viename kvadratiniame kilometre gyvena net 12 tūkst. žmonių!

Beje, skirtingai nei benamių čempionatuose, kur dalyvauja alkoholio nebevartojantys žmonės, čempionate Indonezijoje kai kurie dalyviai karštą dieną po varžybų norėjo išgerti alaus. Tačiau šio gėrimo jiems pavykdavo rasti bene tik kas dešimtame bare.

– Užsiminėte apie alkoholį. Ar yra daug žmonių, kuriems jūsų klubas "Feniksas" per sportą padėjo rasti šviesų kelią?

– Tikrai ne vienam. Mūsų "Facebook" puslapyje yra komandos nuotrauka, kuri 2006 m. pirmą kartą dalyvavo čempionate Rusijoje. Visi tie žmonės, kaip ir komandos vadovai, treneriai, asociacijos įkūrėjai turėjo problemų dėl alkoholio. Ir nuo tos dienos žmonės, kurie užfiksuoti nuotraukoje, jau daugiau nei dešimt metų alkoholio nevartoja nė lašo.