Niūrokas "Žalgirio" gerbėjų nuotaikas praskaidrino tik žinia apie pirmąjį naujoką – Lietuvos nacionalinės rinktinės saugą Mantą Kuklį. 32-ejų futbolininkas po dvejų metų pertraukos ir vėl apsivilks žalią ir baltą pajėgiausio sostinės futbolo klubo aprangą.

2012–2017 m. "Žalgirio" gretose žaidęs M.Kuklys per savo karjerą sostinėje iškovojo keturis šalies čempiono titulus, septynis kartus triumfavo Lietuvos futbolo federacijos taurės turnyre ir penkis kartus laimėjo šalies Supertaurę. 2016 m. jis buvo pripažintas geriausiu A lygos žaidėju. Per septynerius metus "Žalgirio" komandoje M.Kuklys iš viso sužaidė 212 rungtynių ir pelnė 54 įvarčius. 2006 m. A lygoje su "Šiaulių" komanda debiutavęs futbolininkas Lietuvos čempionate yra įmušęs 66 įvarčius (per 276 rungtynes) ir pagal šį rodiklį patenka tarp 20-ies rezultatyviausių visų laikų A lygos žaidėjų.

Paskutinius dvejus metus M.Kuklys praleido Kazachstane. Vilkėdamas "Žetysu" komandos aprangą jis per du sezonus čempionate sužaidė 55 rungtynes, pelnė 7 įvarčius ir atliko 7 rezultatyvius perdavimus. Kalbėdamas apie sugrįžimą į "Žalgirį" futbolininkas teigė, kad jaučiasi taip, tarsi ir nebūtų niekur išvykęs.

"Pirmas įspūdis toks, tarsi ir nebuvo tų dvejų metų. Daug pažįstamų veidų tiek klubo administracijoje, tiek ir komandoje. Be abejo, pirmose treniruotėse dalyvavo daug jaunų futbolininkų, yra ir legionierių, su kuriais man dar neteko žaisti. Bet komandos struktūra nepasikeitė, o ir su futbolininkais esu pažįstamas, nes ne kartą teko dalyvauti "Žalgirio" treniruotėse sezono metu, grįžus iš Kazachstano. Tad tikrai nesijaučiu kažkokiu naujoku, sugrįžusiu po ilgos pertraukos. Man čia viskas artima, pažįstama ir puikiai suprantama", – "Vilniaus dienai" sakė M.Kuklys.

– Kokios priežastys lėmė sprendimą atsisveikinti su Kazachstanu?

– Pagrindinė – nepavyko susitarti su "Žetysu" klubu dėl naujos sutarties. Neradome bendro sutarimo su klubo vadovais. Kita vertus, aš jau nebedegiau noru žaisti Kazachstane. Norėjau būti arčiau namų – Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Vis dėlto turiu šeimą, žmoną, 7-erių sūnų ir 4-erių dukrą. Dvejus metus praleidau toli nuo jų, bet labai aiškiai supratau, kad vaikams reikia tėčio, kuris būtų šalia jų. Taip išėjo, kad didžiausią susidomėjimą manimi parodė ne koks nors užsienio futbolo klubas, o Vilniaus "Žalgiris". Klubo vadovai pasiūlė man labai neblogas sąlygas, aiškiai išsakė savo lūkesčius, tad priimti sprendimą atsisveikinti su Kazachstanu ir grįžti į Lietuvą buvo labai lengva.

– Kas pasikeitė per tuos kelerius metus? Koks M.Kuklys grįžo į "Žalgirį"?

– Manau, kad grįžau įgijęs vertingos patirties. Pamačiau šiek tiek kitokį futbolą, kitokią klubo organizaciją. Taip pat užgrūdino ir ilgos kelionės. Apskritai, po septynerių "Žalgiryje" praleistų metų pakeitus aplinką nutiko daug teigiamų dalykų. Gal kaip žaidėjas labai smarkiai nepasikeičiau, bet per tuos kelerius metus Kazachstane įgijau daugiau kitokio pobūdžio patirties, geriau suprantu futbolą, jo niuansus. Faktiškai nuo pirmos dienos "Žetysu" treneris man pasakė, kad aš turėsiu būti jo padėjėju, vadovausiu komandai aikštėje, priimsiu taktinius sprendimus. Man tai buvo savotiškas lūžis. Juo labiau kad jis man patikėjo ir kapitono raištį. O tai žaidėjui, atvykusiam iš kitos šalies, legionieriui, yra ne tik didelis įvertinimas, bet ir labai rimta atsakomybė. Kai kurie komandos draugai buvo nelabai tuo patenkinti, bet mes gražiai pasikalbėjome, viską išsiaiškinome. Manau, kad man pavyko tinkamai atlikti kapitono pareigas. Stengiausi padėti komandai, perteikti žaidėjams trenerio sumanymus, taktinius nurodymus.

– Tai gal ir "Žalgiryje" būsi žaidžiančiu treneriu?

– Ne, aš tikrai nesijaučiu trenerio asistentu ar žaidžiančiu treneriu. Esu futbolininkas, koncentruojuosi į žaidimą, tačiau tuo pat metu neišvengiamai pastebiu ir tam tikrus trenerių darbo niuansus, klaideles, problemas. Neslėpsiu, pernai bene pirmą kartą aplankė mintys, kad gal ateityje norėčiau būti vyrų komandos treneriu. Nors prieš kelerius metus buvau kategoriškai įsitikinęs, kad taip tikrai nenutiks.

Vilniaus "Žalgirio" komandą ir jos naujokus aikštėje bus galima pamatyti jau šį šeštadienį. Sausio 25-ąją "Žalgiris" sostinės "Sportimos" manieže susitiks su Lenkijos Olštyno "Stomil" vienuolike.

– Ar grįžimas į Lietuvą nėra žingsnis atgal? Visgi Kazachstano čempionato lygis yra aukštesnis, o ir susidomėjimas futbolu ten didesnis.

– Negalėčiau kategoriškai tvirtinti, kad ten čempionato lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvoje. Manau, kad "Žalgiris", "Sūduva" ir dar kelios geriausios A lygos komandos taip pat sėkmingai galėtų žaisti ir Kazachstane. Kalbant apie lygį, ten ryškiai išsiskiria tik pačios stipriausios komandos – "Astana" ir "Kairat". Tai turtingi klubai, galintys įsigyti pajėgius legionierius ir susirinkti geriausius vietinius žaidėjus. Jų lygis tikrai labai aukštas. Bet visos kitos komandos yra panašaus pajėgumo kaip ir Lietuvos geriausios ekipos. Tiesa, Kazachstano čempionato privalumas, kad ten faktiškai nebūna lengvų rungtynių, kadangi dauguma komandų yra panašaus pajėgumo, atkakli kova vyksta dėl kiekvieno taško. O Lietuvoje to šiek tiek trūkdavo.

– Kas buvo sunkiausia Kazachstane?

– Sunkiausi dalykai – jų mentalitetas, kai kada trūko profesionalesnio požiūrio į futbolą. Nelabai man patiko ir jų maistas. Smulkmenos, bet dėl jų kartais legionieriaus duona apkarsdavo. O dar tos ilgos kelionės, skraidymai lėktuvais iš vienų rungtynių į kitas. Kartais į išvyką išsiruošdavome likus 3–4 dienoms iki rungtynių, tad savų namų ilgokai nematydavome. Tačiau didžiausias sunkumas ir iššūkis – šeimos nebuvimas. Esu šeimos žmogus ir man šeima yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Visgi tikrai nesigailiu, kad dvejus metus praleidau Kazachstane. Turėjome gerą komandą, pasiekėme iškeltus tikslus, klubas su manimi atsiskaitė be jokių nesusipratimų. Tad geresni atsiminimai nusveria prastesnius.

– Paskutiniu metu Lietuvoje futbolo madas diktuoja Marijampolės "Sūduva". Ar įmanoma nukarūnuoti dabartinius šalies čempionus?

– Pernykštė "Sūduva" man priminė 2015–2016 m. "Žalgirį". Tada mes jautėmės nenugalimi. Net jei ir praleisdavome pirmi įvartį, vis tiek žinojome, kad įmušime daugiau ir laimėsime. Pernai "Sūduva" buvo pagavusi vadinamąją "čempionų bangą", gerą žaidimą rodė ne tik Lietuvoje, bet ir Europos taurės varžybose. Šiuo metu neabejotinai tai yra stipriausia Lietuvos komanda ir "Sūduva" privalo kelti tik pačius aukščiausius tikslus, kitaip jų niekas nesupras.

Bet mes irgi stengsimės suburti ambicingą komandą ir mesti jiems iššūkį. "Žalgiris" visur ir visada turi kovoti tik dėl aukščiausių vietų. Puikiai suprantu, kad bus labai sunku, nes "Sūduva" išsaugojo pagrindinius žaidėjus, turi stabilų komandos branduolį, o mes dar tik rikiuojame savo gretas. Tačiau tikiu, kad klubo vadovai padarys viską, kad mes kuo greičiau sulauktume pastiprinimo ir galėtume normaliai ruoštis sezonui.

Kita vertus, net jei ir neturėsime geriausios sudėties, į aikštę eisime tik tam, kad laimėtume. Aš tam ir atvykau į "Žalgirį". Suprantu, kad iš manęs visi lauks ne tik gero žaidimo, bet ir lyderio savybių. Su komandos vadovais kalbėjomės, kad turėsiu skirti daugiau dėmesio jauniems futbolininkams. Manau, esu pasirengęs tokiems iššūkiams, nesikratau atsakomybės ir stengsiuosi padėti komandai visais įmanomais būdais.

– Lietuvos čempionate esi sužaidęs 276 rungtynes, o šį sezoną turėtum peržengti 300 rungtynių ribą. Absoliutus Lietuvos čempionatų rekordininkas yra 435 rungtynes sužaidęs Povilas Lukšys. Ar planuoji pagerinti šį rekordą?

– Vargu ar tai įmanoma. Norėčiau bent 350 rungtynių sužaisti. Tiesą sakant, apie asmeninę statistiką, rungtynes ar rekordus šiuo metu negalvoju. Tikrai neturiu tikslo sužaisti 400 ar 500 rungtynių. Jei sveikata bus gera, jei nekamuos traumos, norėčiau tiesiog žaisti futbolą. Ir daryti tai kuo ilgiau, kad ir iki 40-ies. Bet tai priklauso ne tik nuo mano norų, o nuo sveikatos ir traumų. Visi suprantame, kad kasmet bus vis sunkiau. Organizmas silpsta, jėgos senka ir kažkada kiekvienam tenka priimti tą sprendimą. Teks ir man. Bet tikiuosi, kad dar negreit.