Lietuvos futbole – gaisras. Per paskutines šešerias oficialias ir kontrolines rungtynes Lietuvos rinktinė praleido 16 įvarčių, o pati neįmušė nė vieno. Futbolo sirgaliai vienijasi socialiniuose tinkluose ir reikalauja federacijos vadovų bei trenerio atsistatydinimo, o buvęs ilgametis rinktinės treneris Algimantas Liubinskas ragina įsikišti šalies valdžią.

Kaip gelbėti padėtį? Apie tai laidoje „Dėmesio centre“ jos vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su sporto žurnalistu Nerijumi Kesminu, ilgamečiu futbolo rinktinės treneriu Algimantu Liubinsku ir buvusiu rinktinės žaidėju, Danijos „Viborg“ klubo vyriausiuoju treneriu Aurelijumi Skarbaliumi. Federacijos vadovai į laidą atvykti atsisakė.

– Pone A. Liubinskai, kas gi vyksta futbole? Susidaro įspūdis, kad vis blogiau ir blogiau...

– Pirmiausia man atrodo, kad mūsų futbolas pats nežino, ko nori. Mes neturime strategijos vystymosi, nežinome, kokiu keliu reikia eiti. Kažko pasiekti viena federacija gal ir gali, tačiau turi būti visų pastangos: Vyriausybės, savivaldybių, klubų ir, žinoma, federacijos. Reikia sudaryti bendrą strategijos programą, kad visi ja galėtų naudotis. Kas bebūtų vadovas, rezultatas ateis ne kitą dieną, o po kokių aštuonerių metų, kai ateis nauja karta. Šiandien mums reikia kreipti dėmesį būtent į jaunąją kartą. Juk ir jaunimo futbole šiandien vyksta „fokusai“: rungtynės atidedamos, inventorius nesuteikiamas. Kitas dalykas – jaunimui nėra sąlygų, kur treniruotis. Vilniuje iš viso tragedija. Manau, svarbiausia yra žinoti, ko nori, kur eini ir tai turi būti patvirtinta aukščiausiu lygiu.

– Socialiniuose tinkluose vienijasi sirgaliai, žada milžiniškus plakatus per šio savaitgalio rungtynes su Šveicarija, raginančius atsistatydinti federacijos vadovus. Tai gali turėti poveikį, pone N. Kesminai?

– Manau, kad sunkiai, nes ko trūksta dabar, po tų keturių iš eilės pralaimėjimų – tai reakcijos. Ar mes matome ką nors, kas leistų mums manyti, kad federacijai tai rūpi? Atsidarius LFF puslapį paskutinė informacija, kurią matome, tai pralaimėtų rungtynių su Malta aprašymas. Manau, jau tai reiškia, kad mes save pozicionuojame kaip Malta, kaip Fererai, kaip Islandija. Parodome, kad mums nėra jokia tragedija pralaimėti „sausu“ rezultatu ketverias rungtynes iš eilės. Vis dėlto manau, kad gal ne mūsų futbolo lygis, bet futbolo ambicijos visada buvo didesnės. Todėl turėtume kažkaip kitaip reaguoti į tai.

– Ką federacija daro blogai, jūsų nuomone, pone N. Kesminai?

– Manau, kad ydinga yra pati sistema. Žinoma, galima sakyti, kad tai yra vienybė, bet vienybė šiuo atveju yra liūnas. Kitas dalykas, ką daro futbolo pozicija? Gali kažką pasakyti ponas A. Liubinskas, Ivanauskas ar dar kažkas, bet opozicijos branduolio mes neturime ir kol kas nepanašu, kad galėtume tokį turėti.

– O kas galėtų būti tas branduolys?

– Man visai patiko Deivido Šembero praėjusiais metais išsakyta mintis, „grasinimas“, kad „galbūt mes galėtume ateiti“. Tas pats Aurelijus Skarbalius yra pasakęs, kad būtų pasiruošęs kažką daryti. Tą branduolį, kuris galėtų telkti, aš matau. Jeigu tik jie turėtų laiko, nervų ir galimybių. Tai galėtų būti ir tas pats D. Šemberas, A. Skarbalius, Tomas Danilevičius, Marius Stankevičius, Edgaras Jankauskas. Tai yra, beje, labai gera futbolininkų karta, kurie puikiai išmano futbolą dar ir dėl to, kad daug metų žaidė užsienyje.

– Pone A. Skarbaliau, kaip jums atrodo, kodėl taip nesiseka Lietuvos futbolui ir, regis, kuo toliau, tuo labiau?

– Šiaip gyvenime visada vadovaujuosi tendencijomis. Akivaizdu, kad pastebėjus tendencijas, galima atrasti ir kelią ir, kaip Algimantas išsireiškė, tada galima sudaryti strategiją kur mes norime judėti. Kai turi strategiją, turi planą, tada gali judėti. Bet tada reikia kompetencijos. Mano nuomone, didžiausias Lietuvos minusas – kompetencijos trūkumas.

LFF postuose tie patys žmonės sėdi daugybę metų ir, kaip rodo tendencijos, viskas eina tik blogyn, bet kai ateina laikas pasiaiškinti, ar kažką parodyti, tada lengviausias kelias – atleisti trenerį. Matau tendencijas, kad mūsų futbole ir toliau valdžia nusiplauna rankas atleidinėdama trenerius. Juos vis keičia ir aiškina, kad dabar jau ateina nauja karta. Kada gi pagaliau kas nors pradės dirbti pagal kažkokią priimtą sistemą? Kitas niuansas – kiek Lietuvoje yra kompetentingų trenerių? Tiek pradedant rinktinėmis, tiek vaikų futbole. Kiek jiems yra duodama žinių, padedama?

A.Liubinskas:  Į vaikų, į jaunių trenerius yra skiriami taip pat sau palankūs žmonės. Nėra skiriami tie treneriai, kurie yra atidirbę, kurie galėtų padėti, motyvuoti jaunimą. Ne, yra skiriami treneriai pagal principą – reikia, kad būtų Panevėžio žmogus, reikia, kad būtų Šiaulių žmogus. Kodėl nėra jiems padedama? Nes bijoma konkurencijos. Juk ir anksčiau būdavo tos akademinės medžiagos, bet niekas neduodavo – neduok Dieve, kas nors sužinos kokių naujovių. Yra ydinga trenerių ruošimo sistema. Siųskime juos į mokymus, į akademijas, į klubus.

– Pone A. Skarbaliau, daugybę metų esate Danijoje. Treniravote ir Danijos čempionų komandą. Jums kada nors kas nors iš federacijos siūlė tapti ar vyriausiuoju treneriu, ar bent ateiti prisijungti prie federacijos vadovų?

–Šitas farsas ir toliau tęsiasi. Aš niekada neslėpiau, kad norėčiau prisidėti prie Lietuvos futbolo, ir nebūtinai tapdamas treneriu – tiesiog žiniomis. Yra trenerių Lietuvoje, kurie į mane kreipiasi – atvažiuoja, pasistažuoja, pasižiūri, grįžta atgal ir panaudoja tas žinias. Man yra keista, kaip Lietuva, būdama „biedna“ savo treneriais užsienyje ir savo žiniomis bei futbolo tradicijomis, gali nesikreipti į užsienyje žaidusius žaidėjus ar dirbančius trenerius. Kaip aš sakau, šita karvė, t.y. aš, valgo žolę čia, tai nieko Lietuvai nekainuoja, bet pieną galima melžti Lietuvoje. Bet tai niekam neįdomu.

Paskutinis atvejis, kaip aš sakau – farsas, buvo su trenerių pasiūlymu. Prezidentas J. Kvedaras pasikvietė mane, prabuvau pas jį tris valandas. Jis papasakojo kaip čia viskas blogai ir kaip niekas nemoka dirbti.  Aš bandžiau užsiminti kaip yra Danijoje. Bet pokalbio pabaigoje jis manęs tiesiog paklausė: „Na, tai kiek čia tau mokėti, jeigu norėtum ateiti?“ Kiek gyvenime esu vedęs derybų su klubais, pirmą kartą susidūriau su tokia situacija, kai iš karto klausiama apie sumas. Tada ir pasakiau, kad mane tenkina tiek, kiek Lietuvos trenerių štabas uždirba. Jis pasakė: „Na, pažiūrėsim.“

Po pusantro mėnesio paskambino ir pasakė, kad vykdomasis komitetas priėmė sprendimą I. Pankratjevą skirti treneriu. Galbūt Igoris tuo metu ir buvo geriausias pasirinkimas, ne čia esmė. Tuo metu J. Kvedarui ir pasakiau, kad iš karto buvo aišku, jog viskas jau yra nuspręsta. Paklausiau jo, ar jam neįdomu, kaip aš dirbu su komanda, kaip vyksta selekcija, koks žaidimo stilius, kokiomis technologijomis naudojuosi, kaip darau analizę. Jis pasakė: „Ne, ne, ne – man čia visiškai neįdomu“. Vykdomasis komitetas su manimi net nesusitiko, net neišgirdo, Prezidentas pasakė, kad jam net neįdomu ir jie galų gale išsirinko kitą specialistą. Jie yra sukūrę kažkokią savo ložę, kur yra priimami tik jiems palankūs sprendimai. Jie žino, kad jeigu aš iš čia ateičiau, tai būtų reikalavimai ir jiems.

– Ką tik Nerijus Kesminas kalbėjo, kad pasigestų aktyvesnės iniciatyvos, ar net vieningesnės opozicijos iš jūsų, T. Danilevičiaus, M. Stankevičiaus, D.  Šembero, E.  Jankausko – žymiausių Nepriklausomybės laikotarpio futbolininkų. Tai tarsi būtų akivaizdi alternatyva dabartinei sistemai. Jūs manote, kad įmanoma sujungti jėgas?

– Po paskutinio susitikimo Lietuvoje mane nuvylė ta žmonių apatija ir neigiamos emocijos. Dar kartą įsitikinau, kad aukščiausiai Lietuvos valdžiai – Lietuvos futbolo federacijai – nereikia šitų žinių ir buvau nusiteikęs, kad bent kol kas reikia laukti geresnių laikų. Bet po rungtynių su Anglija, kai turbūt jau buvo paskutinis lašas, pamaniau, kad pasitraukti visada yra lengviausia. Kai yra sunkumai, galima atsigulti ir numirti, arba galima kovoti. Aš pasirinkau kovoti, bet savo keliu.

Manau, kovoti su ta valdžia ir tokiais rinkimais yra sunku. Aš siūlau kitą dalyką – tie, kas nori, galime aktyviai burtis ir imtis kažko, dalytis žiniomis. Jau pranešiau prieš mėnesį, kad atvažiuosiu į Lietuvą, vesiu seminarus treneriams ir pasidalinsiu savo patirtimi tiek kaip žaidėjo, tiek kaip trenerio. Manau, tai vienas kelias. Kitas kelias – taip, galime bandyti vienytis politiškai, bet tai turi pradėti daryti žmonės apskrityse.

– Pone N. Kesminai, suprantu, kad bent kol kas šviesos tunelio gale nelabai matyti, ar ne?

– Kaip ir sakau, futbolas klykia „gelbėkit mus“, bet futbolas iš tikrųjų turi gelbėti pats save. Gali savo nuomonę išsakyti Marijonas Mikutavičius, Aleksandras Pogrebnojus, bet esmė yra tai, kad „iš šalies“ situacijos nepakeisi. Kol kas vienintelė sėkminga opozicija per tuos metus buvo Vladimiras Romanovas, kuris tiesiog nupirko federaciją 2000 m. Viskas. Daugiau nieko nepadaryta. Treneris gauna 5–6 kamuolius ir yra laimingas pusę metų.

–Trečiadienį bus spaudos konferencija ir greičiausiai treneris atsistatydins. Bent jau taip visi prognozuoja. Tai iš esmės bus „nuleistas garas“, bet viskas vyks kaip vykę?

N. Kesminas: Jeigu taip nutiks, žinoma, gaila Igorio kaip žmogaus, bet ar kas nuo to pasikeis?

A. Liubinskas: Manau, kad turėtų pasikeisti patys federacijos darbuotojai, jų mąstymas, rinkiminė sistema. Juk negali taip būti, kad žmonės iš apskričių turi tokią pačią balso teisę ir vykdomajame komitete. Vykdomąjį komitetą turi sudaryti atrinkti, kompetentingi žmonės. Juk daugumai jų tik svarbu išvykti su rinktine į kelionę, pamatyti rungtynes, pabūti, bet jie nesprendžia problemų. Norint pasiekti lygį – reikia sukurti dokumentus ir juos vykdyti. Galbūt ne visi futbolininkai turi sėdėti federacijoje? Galbūt reikia samdyti gerus vadybininkus, kurie nori prisidėti, kurie gali padėti, kurie žino, kaip kurti verslą.