Dienraštis, peržvelgęs svarbiausius metų sporto įvykius, paskelbė didžiausio atgarsio sulaukusių įvykių nominacijas.

Metų įvykis – Pekino olimpinės žaidynės

10 500 sportininkų, 41mlrd. dolerių investicijos, 37 įspūdingos arenos, 28 sporto šakos, 43 pasaulio ir 132 olimpiniai rekordai, 87-ios medalius laimėjusios šalys (rekordas), 8 aukso medaliai vienam sportininkui, pagaliau 100 tūkst. išdalytų prezervatyvų. Visa tai Pekino olimpinės žaidynės. "Išties išskirtinės žaidynės", – per uždarymo ceremoniją pabrėžė Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) prezidentas Jacquesas Rogge'as.

Pekino "Paukščių lizdas" rugpjūčio 8–24 d. buvo svarbiausias visos planetos akių traukos centras. Į šią monopoliją dar bandė pasikėsinti kaktas Kaukaze surėmusios Rusijos ir Gruzijos kariuomenės, tačiau politika šįkart vėl neįveikė tos ypatingos dvasios, kuri siejasi su olimpinėmis žaidynėmis.

Ar išties Pekino žaidynių dvasia buvo tokia neįtikima, jau kitas klausimas. Viena aišku – komunistinė Kinija pasistengė surengti šventę, kurios niekas nepamirštų. Kita vertus, kaip toje reklamoje, – įvaizdis dar nėra viskas. Tą patį pajuto ir ketvirtą kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Virgilijus Alekna.

"Visur gražu, arenos įspūdingos, ir tiek. Gal man tos žaidynės nebuvo tokios įspūdingos, nes nelaimėjau aukso medalio. Tačiau iš to, ką mačiau, patį didžiausią įspūdį paliko Sidnėjaus (2000 m.) olimpiada. Ten viskas tiesiog kunkuliavo. Žaidynių atmosferą pirmiausia lemia žmonės. Todėl olimpiada Australijoje ir buvo pati įspūdingiausia", – prisiminė disko metikas.

Kokios šios olimpinės žaidynės buvo Lietuvai? Iškovoti penki medaliai ir pakartotas rekordinis 2000 m. Sidnėjaus rezultatas. "Gal pritrūko aukso", – pagelbėjo V.Alekna.

Metų asmenybė – Gintarė Volungevičiūtė-Scheidt

"Ar galiu dar ko nors norėti? Gėda būtų likimo dar ko nors prašyti. Esu turbūt laimingiausias žmogus ir noriu, kad ši pasaka kuo ilgiau nesibaigtų", – praėjus maždaug valandai po paskutinio plaukimo Pekino olimpiadoje ištarė Gintarė Volungevičiūtė.

Geltonkasės buriuotojos pasaka, įveikus klastingas Geltonosios jūros bangas ir iškovojus olimpinį sidabrą, tik prasidėjo. Toliau sekė įspūdingos sutiktuvės tėvynėje, įvairūs apdovanojimai, geriausios Kauno sportininkės titulas ir trečia vieta geriausio metų sportininko rinkimuose. "Jau šiek tiek pavargau. Man tai tikrai neįprasta", – jau antrą dieną po sugrįžimo į Lietuvą prisipažino 26-erių olimpinė vicečempionė.

Kukli ir nuolat besišypsanti kaunietė pavergė visų Lietuvos sporto aistruolių širdis. Dar anksčiau ji pavergė savo kolegos, olimpinių žaidynių ir pasaulio čempiono brazilo Roberto Scheidto širdį. Spalio pabaigoje tituluotų buriuotojų pora sumainė žiedus Kaune.

"Gero vėjo!" – per oficialias olimpiečių sutiktuves visiems linkėjo G.Volungevičiūtė. Jai pačiai 2008-aisiais vėjai buvo itin palankūs.

Metų duetas – Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis

Vienas jų – šiek tiek paslaptingas, ironiškas ir kandus, kitas – atviros širdies ir draugiškas visiems. Vienas dirba be stabdžių, o kitas save šiek tiek patausoja. Vienas draugų ieško tarp kitų garsių sportininkų (Virgilijus Alekna, Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Vyšniauskas), o kitam labiau patinka biliardo žaidėjų ar kartingo mėgėjų draugija. Jie nesiperša vienas kitam į artimus bičiulius, o juo labiau nekrikštija vienas kito vaikų.

Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis gyvenime yra visiškos priešingybės, tačiau kai prasideda penkiakovės varžybos, jie pasirengę susivienyti dėl vieno tikslo – medalio Lietuvai.

2004 m. Atėnuose E.Krungolcas padarė viską, kad sidabro medalis neišsprūstų A.Zadneprovskiui. Praėjus ketveriems metams Edvinas gavo apdovanojimą už savo auką – Pekino olimpinį sidabrą.

Jau džiaugdamasis šiuo laimėjimu, E.Krungolcas atsisuko atgal. Iš už posūkio išniręs A.Zadneprovskis, nors ir kęsdamas kojos skausmus, pasiekė finišą ir puolė kolegai į glėbį. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje du vienos sporto šakos atstovai iškovojo du olimpinius medalius. Ant vienos pakylos penkiakovininkai stovėjo ir gruodžio 15 d. Vilniuje – Edvinas buvo paskelbtas geriausiu šalies metų sportininku, o Andrejus rinkimuose liko antras.

Jei ne permainos penkiakovės rungtyse, E.Krungolco ant Operos ir baleto teatro scenos galėjo apskritai nebūti. 1999 m. jis apskritai svarstė galimybę mesti šį sportą, tačiau tuomet bėgimo rungtis nuo 4 km buvo sutrumpinta iki 3 km. "Edvinui tai buvo išsigelbėjimas, o Andrejui – atvirkščiai. Atsimenu, kad žmonės plodavo, kai jis bėgdavo būtent ketvirtą kilometrą, – prisiminė abiejų penkiakovininkų treneris Jurijus Moskvičiovas, taip ir nepasidavęs provokuojamam klausimui, kuris auklėtinis jam brangesnis. – Man jie visiškai vienodi. Tarp mūsų – normalūs darbiniai santykiai."

Viena permaina šiuolaikinėje penkiavojė jau išgelbėjo E.Krungolco karjerą. Įdomu, kaip Lietuvos atletai prisitaikys prie naujausių pakeitimų, kai sujungtos šaudymo ir bėgimo rungtys, o penkiakovė iš esmės tapo keturkove. E.Krungolcas, kuriam sausio pabaigoje sukaks 36-eri, demonstruoja ryžtą tęsti karjerą iki 2012 m. Londono olimpiados. Pusantrų metų jaunesnis A.Zadneprovskis kalba gerokai atsargiau.

Bet kuriuo atveju šie metai jau įėjo į šalies penkiakovės ir apskritai sporto istoriją. "Man sunkoka įsivaizduoti, kad tokie laimėjimai būtų pakartoti. Labai džiaugiuosi už šiuos vyrus", – geriausią metų duetą gyrė J.Moskvičiovas.

Metų staigmena – Mindaugas Mizgaitis

Iš imtyninkų Pekine visi laukė medalio. Bet daugiausia kalbėjo apie pasaulio vicečempioną Mindaugą Ežerskį, Valdemarą Venckaitį, Aleksandrą Kazakevičių. Pats didžiausias meškinas, Mindaugas Mizgaitis, tūnojo šešėlyje.

Kol beveik visa Lietuva rugpjūčio 14 d. džiaugėsi krepšininkų pergale prieš principinę varžovę Rusiją, atskriejo dar geresnė žinia. Svorio kategorijos iki 120 kg varžybose M.Mizgaitis nutraukė Lietuvos medalių badą. Ir tapo pirmuoju imtynininku, iškovojusiu olimpinį apdovanojimą.

"Tai buvo kelias, kurį pradėjau 14 metų. Pradėjau nuo disko metimo ir rutulio stūmimo, o baigiau imtynėmis. Per karjerą daug visko buvo – traumų, operacijų, ligoninių, daug kartų rankos sviro, atrodė, kad jau viskas, baigta. Bet buvo ir pavyzdžių. Tokių, kaip M.Ežerskis ir kiti. Jie kentėjo, kentėjo ir sulaukė savo. Tuo vadovavausi ir aš", – dar žliaugiant bronziniam Pekino prakaitui džiūgavo M.Mizgaitis.

Imtynininkas ypač dėkingas buvo savo tėvui, 1975 m. pasaulio jaunimo čempionui Valentinui Mizgaičiui: "Jis man ne tik treneris, bet ir puikus pavyzdys.Tėtis mane privertė sportuoti – rėkė, keikė. Jei ne jis, turbūt būčiau niekas."

Dabar jis – olimpinis prizininkas. Ir dar prisižadėjo, kad Londono olimpiadoje medalis bus aukštesnės prabos. Tai jau tikriausiai nebūtų jokia staigmena.

Metų derlius – jaunimo krepšinio rinktinių pergalės

To Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Net keturios šalies jaunių ir jaunimo krepšinio rinktinės parvežė Europos čempionatų medalius. Jauniai vaikinai (iki 16 metų, treneris Kazys Maksvytis) ir jaunės merginos (iki 18 metų, trenerė Ramunė Kumpienė) tapo kontinento čempionais, o jaunimo vaikinų (iki 18 metų, treneris Vitoldas Masalskis; iki 20 metų, treneris Rimvydas Samulėnas) užkopė ant antrojo pakylos laiptelio.

Lietuviai čempionatuose išsiskyrė ne tik tradiciškai brandžiu komandiniu žaidimu. Aurimė Rinkevičiūtė, Donatas Motiejūnas (iki 18 metų) ir Jonas Valančiūnas (iki 16 metų) buvo ryškiausi ir gavo naudingiausių savo čempionatų žaidėjų titulus.

Tokie pasiekimai leidžia tikėtis, kad nebe už kalnų esanti kartų kaita šalies vyrų rinktinėje praeis be didesnių smūgių. Dalis šio jaunimo savo progų turėtų sulaukti jau 2011 m. Europos čempionate, kuris vyks Lietuvoje.

Tačiau bene smagiausia buvo jaunųjų krepšininkių pergalė. Šalies moterų krepšinis išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet R.Kumpienės auklėtinės įrodė, kad ne viskas yra taip blogai. Svarbiausia, kad iš šio derliaus pavyktų subrandinti gerų sėklų ateičiai.

Metų skandalas – LKF vadovo kalbos

Nuosavas liežuvis jau senokai buvo vienas didžiausių Vlado Garasto priešų. Šiemet jis užėmė pirmojo priešo poziciją. Spalio pabaigoje, duodamas interviu mūsų dienraščiui, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas užsipuolė Kauno "Žalgirio" juodaodžius žaidėjus.

Tokius pareiškimus neigiamai įvertino žmogaus teisių gynėjai, o Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą. Nors Lorenas Woodas pareiškė, kad yra įžeistas asmeniškai, o teisine kalba sukurptas V.Garasto atsiprašymas jo neįtikino, prokurorai tyrimą dėl rasinės neapykantos kurstymo ir įžeidimo netrukus nutraukė.

Nuo atsakomybės išsisukęs LKF prezidentas perėjo į kontrpuolimą. Gruodžio pradžioje Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija priėmė sprendimą, kad etiką pažeidė ne V.Garastas, o apie tai, kad pokalbis įrašinėjamas, jo neįspėjęs šių eilučių autorius. Nors tokį verdiktą kritikavo žmogaus teisių gynėjai, o juo stebėjosi garsūs žurnalistai ir Lietuvos sporto žurnalistų federacija, V.Garastas gali švęsti moralinę pergalę. Iki kito karto, kai "išprovokuotas" prisikalbės?

Metų agonija – Kauno ir Vilniaus "Žalgiriai" (lygiosios)

Abiem atvejais tai stebėti buvo itin sunku. 60 metų viršijančią istoriją skaičiuojantys klubai vos vos alsavo ir buvo atsidūrę ties bankroto riba.

Vieną (Vilniaus "Žalgirį") žlugdė kietakaktis kalėjime atsidūręs savininkas, kitą – pernelyg optimistiniai planai ir pernelyg didelis pasitikėjimas reliatyviausiu dalyku Žemėje – politikų pažadais.

Abi komandos iškentėjo. Abi komandos išgyveno iki Naujųjų metų. Ką joms žada Jaučio metai? Žinant, kas dedasi su pasaulio ir Lietuvos ekonomika, tolesni sunkumai atrodo neišvengiami.

Bet kuriuo atveju abu "Žalgiriai" yra svarbi Lietuvos sporto istorijos ir dabarties dalis. Norisi tikėti, kad dar esama žmonių, kuriems tai svarbu. Ir kurie pasirengę padaryti viską, kad šie klubai neliktų "istorija" tiesiogine šio žodžio prasme.

Metų sparnuotos frazės

"Didžiausia problema tai, koks bus parkas po šunų parodos. Tai bus didžiulis tvartas, ir aš neįsivaizduoju, kaip reikės treniruotis. Likus vos savaitei iki olimpiados pradžios reikia dirbti antisanitarinėmis sąlygomis. Tai kažkokia nesąmonė", – galvą kraipė dukart olimpinis čempionas Virgilijus Alekna. Disko metikas prieš olimpiadą specialiai liko treniruotis gimtinėje, bet jo planus, likus savaitei iki varžybų, sujaukė Vingio parke surengta šunų paroda. Sporto valdininkai vėliau net nemėgino aiškintis šio nesusipratimo.

"Nugarą truputėlį skauda (juokiasi). Vieną dieną jaučiuosi geriau, penkias – prasčiau, tačiau tai yra normali buvusio profesionalaus sportininko būsena. Jeigu žmogui ko nors neskauda – reikia apsičiupinėti, gal jau negyvas esi", – šmaikštavo gruodį naujuoju Vilniaus "Lietuvos ryto" treneriu tapęs Rimas Kurtinaitis. Slovėno Tomo Mahoričiaus išpopuliarinti "nugaros skausmai" jau tapo lietuviška tautosaka, spėliojant, kada dar vieną trenerių rokiruotę surengs Vilniaus klubas.

"Ir tai buvo toje šalyje, kurioje krepšinis vadinamas religija. Kai kur jautėmės kaip tvarte, o žaisti tekdavo senais, nušiurusiais kamuoliais", – stebėjosi Ainaras Bagatskis. Buvęs Kauno "Žalgirio" treneris ir dabar Lietuvoje rastų nemažai vietų, kur religijos altoriai atrodo apgailėtinai. Latvio frazė labai taikliai iliustravo apskritai visą Lietuvos sporto bazių sistemą.

"Lietuvos čempionatas tampa pusiau mėgėjų, pusiau profesionalų lyga", – vasarą reziumavo Vilniaus "Žalgirio" vadybininkas Gediminas Kontautas. Praėjusį sezoną finansinių sunkumų turėjo daugiau nei pusė A lygos klubų, o paskutinės naujienos rodo, kad ateinančiais metais virš šalies klubinio futbolo telksis dar tamsesni debesys.

"Aš – ne Jėzus Kristus, mano tik tokie inicialai", – liepą, vos atvykęs į Lietuvą, pareiškė Portugalijos futbolo treneris Jose Couceiro. Galima ir pasiginčyti. Portugalo vadovaujamas FBK "Kaunas" patiesė galingąjį Glazgo "Rangers", o Lietuvos rinktinė po pirmųjų ketverių rungtynių yra viena 2010 m. pasaulio čempionato atrankos grupės lyderių. Juk vien inicialų tokiems stebuklams neužtektų?