Daugiau apie tai papasakojo ir pats advokatas, ištvermės sporto entuziastas R. Simaitis.
– Kodėl sugalvojote būtent tai?
– Nuo vaikystės turėjau svajonę nukeliauti į Šiaurės ašigalį. Kai pradėjau užsiimti ištvermės sportu, svajonė sustiprėjo – nubėgti ultramaratoną.
– Jau nukeliauti ten yra iššūkis, o dar nubėgti 50 kilometrų. Žinau, kad ten buvo organizuojamas tiesiog maratonas, o jūs paprašėte, kad leistų bėgti šiek tiek daugiau. Kodėl?
– Su organizatoriais esame pažįstami iš anksčiau. Jie visada žiūri lanksčiai, kadangi laikas buvo gerokai ilgesnis, nei man teko prabėgti maratoną, jie mielai sutiko man leisti prabėgti dar vieną distanciją.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Tam reikia pasiruošti. Kaip reikia pasiruošti, kai ketini bėgti Šiaurės ašigalyje? Kokios ten oro sąlygos?
– Reikia labiau pribręsti ir priimti iššūkį, o pasiruošti visiškai įmanoma. Ten buvo netgi tokių, kurie maratoną bėgo pirmą kartą gyvenime. Iš tiesų pats veiksmas pritaikytas visokio lygio sportininkams, bet svarbu, kad galėtum tą maratoną įveikti – arba bėgte, arba greitu žingsniu. Buvo ir tokių, kurie bėgti nebesugebėjo, nes batai prisipildė vandens ir buvo sunku klampoti per tą sniegą, tai persiavė batus ir nužingsniavo.
– Kokia buvo temperatūra ir oro sąlygos, kai jūs bėgote?
– Oro temperatūra ir sąlygos nebuvo kažkokios keliančios didelį iššūkį. Oro temperatūra – 0 laipsnių. Didžiausią iššūkį kėlė klampus sniegas, nes prie 0 laipsnio tas sniegas ant ledo, ant kurio bėgome, buvo pratirpęs. Po keliolikos kilometrų bėgimo batai prisipildo vandens, tokiu atveju bėgti nėra komfortiška. Tai kėlė daugiausia iššūkių.
– Šiaurės ašigalyje gyvena baltosios meškos – dėl to jūs bėgote lydimi ginkluotos apsaugos. Papasakokite plačiau, kaip yra organizuojamas bėgimas tokioje vietoje.
– Visų pirma, žiūri, kiek saugu ant tos ledo lyties mus išleisti, nes vasaros laikotarpiu jos turi visokių paskylinėjimų. Komanda sužymi maršrutą. Tas perimetras būna sužymėtas, kur saugu bėgikus išleisti. Šiek tiek toliau nuo perimetro, didesnėse ledo sankaupose, atsistoja ginkluota apsauga, kuri visada stebi aplinką. Jeigu baltosios meškos pasirodytų, bandytų jas nuvyti.
Tai yra didžiulis gyvenimo nuotykis.
– Ar bėgote su mintimi apie tai, ar pamatysite meškas? Buvo baimė?
– Maratoną įveikiau per daugiau nei penkias valandas, kirbėdavo mintis, ypač bėgant maratoną, ar neatsiras baltasis lokys, kada teks viską nutraukti ir vėl mus visus sugrąžins į ledlaužį. Kitų bėgikų mintyse buvo tas pats. Čia, matyt, buvo tokia didžiausia rizika, kad renginys gali nepavykti, bet kažkaip labai pasisekė su baltosiomis meškomis. Plaukiant tiek į Šiaurės ašigalį, tiek atgal, sutikome penkiolika baltųjų meškų. Čia yra viena didžiausių to kruizo atrakcijų, kada ledlaužis atsargiai priplaukia prie baltojo lokio ir leidžia stebėti, kaip jis elgiasi. Mums pasisekė, kad tuo metu, kai buvome Šiaurės ašigalyje, nė vienas baltasis lokys nepasirodė.
– Ko moko jus toks ištvermės sportas? Kokią patirtį parsivežėte?
– Tai yra didžiulis gyvenimo nuotykis. Reikia nebijoti, galvoje „prasistumdyti“ kažkokias ribas.
Naujausi komentarai