Mūsų parolimpietės

A.Grigaliūnienė baiminasi krepšininkų likimo

Lengvaatletė Aldona Grigaliūnienė parolimpinėse žaidynėse dalyvaus ne pirmą kartą. Ji 1996 metais Atlantoje iškovojo Lietuvai aukso medalį.

Sportininkė teigia, jog gyvenime niekada negali žinoti, kas nutiks. Ji nuo mažens buvo sveika, sunkesnių sveikatos sutrikimų nebuvo patyrusi. Tačiau daugiau nei prieš 10 metų A.Grigaliūnienę ištiko paralyžius: „buvo galvoje auglys, užspaudė centrinius nervus ir paralyžavo kairiąją kūno pusę“. Net pusę metų teko išbūti ligoninėje. Liga pakenkė pusiausvyrai, moteris vaikščiojo tik vedama už rankų. A.Grigaliūnienė mano, jog atsitiesti bei nepalūžti po tokių sunkių išbandymų padėjo tik sportas. - visas gyvenimas su juo susijęs. Ji ne tik skina aukščiausios vertės prizus, bet ir mokykloje veda kūno kultūros pamokas.

- Kokios asmeninės savybės padėjo pasiekti tokių sporto aukštumų?

- Visų pirma, darbštumas, užsispyrimas bei kovingumas. Taip pat noras nugalėti bei nuolat būti pirmai. Be to, visada norėjau tobulėti.

- Kokia nuotaika prieš žaidynes?

- Darbinga... Įtemptai ruošiausi – žiūrėsiu, kaip pavyks dalyvauti. Žinot, kai sutrikusi sveikata - negali per daug „plėšytis“.

- Kokių rezultatų tikitės?

- Kai yra atsakomybė - atsiranda ir jaudulys. Tad rungtyniauti bus sudėtingiau. Planuoju rutulį nustumti 10,5 metro. Pavasarį Jurbarke, kur sąlygos buvo idealios – niekas nejaudino, visi palaikė, - rutulį nustūmiau 12 metrų. Tuomet drįsau stumti pašokus. Pasisekė, kad neperžengiau sektoriaus ribos. Dabar rutulį stumsiu iš vietos. Didelė rizika, kad galiu neišsilaikyti sektoriuje, todėl šuoliuko turėsiu atsisakyti - nenoriu rizikuoti...Tikiuosi, kad rutulio stūmimo rungtyje tapsiu prizininke. O disko metimo rungtyje medalio iškovoti nesitikiu, kadangi pasaulio čempionate vos buvau trečia.

- Kada pradėjote ruoštis žaidynėms?

- Nuolat po truputį treniravausi bei stengiausi gerinti savo rezultatus. Kadangi treneris - mano vyras, kiekvieną dieną su juo pasitariu, kaip treniruotis bei ką daryti, kad pasiekčiau aukštesnių rezultatų.

Intensyvus paruošiamasis etapas prasidėjo prieš metus. Neseniai grįžau iš stovyklos Palangoje. Ten dvi savaites intensyviai treniravausi.

- Ar likote patenkinta sąlygomis ruoštis?

- Sąlygos ruoštis žaidynėms tenkino. Man nereikalingas apsauginis tinklas, nes suktis negaliu -sveikata neleidžia. Tad ypatingų sąlygų man ir nereikėjo.

- Į žaidynes Jūs vyksite be savo trenerio. Ar netrūks jo palaikymo bei patarimų?

- Be abejo, trūks... Juk jis man nuolat pataria, padeda bei palaiko morališkai. Žino visas mano stipriąsias ir silpnąsias puses. Be to, dažnai po treniruočių padaro masažą. Treneris prisideda kiek gali, kad tik gerėtų mano rezultatai. Palaikymas turi labai daug įtakos.

- Jūs dalyvausite dvejose rungtyse – sviesite diską ir stumsite rutulį. Kokia rungtis Jums artimesnė bei mielesnė?

- Artimesnė rungtis – rutulio stūmimas. Tai yra mano rungtis... Šiais metais man pavyko pasiekti neoficialų pasaulio rutulio stūmimo rekordą. Tad daug kas tikisi, kad šioje rungtyje man pavyks Lietuvai laimėti auksą.

- Ar tai neslegia?

- Net labai. Bijau, kad nebūtų kaip mūsų krepšininkams. Visi iš jų tikėjosi medalio. Tai yra labai didelis psichologinis spaudimas. Be to, mano liga yra susijusi su kūno pusiausvyra. Kuo labiau jaudinuosi – tuo sunkiau susikoncentruoti, tiesiog darosi sudėtinga teisingai atlikti judesius. Baugu, kad susijaudinusi neperžengčiau sektoriaus. Reikia būt psichologiškai labai stipriai.

- Ar labai nusiminsite, jei nepavyks užlipti ant aukščiausio prizininkų pakylos laiptelio?

- Ne. Jei nepavyks – nieko nepadarysi. Šiaip visi tikisi, bet ar pasiseks - niekada negali žinoti. Be to, iš dalyvių būsiu viena vyriausių - į žaidynes suvažiuoja dalyvės mano dukros amžiaus. Tad su jomis rungtyniauti tampa vis sudėtingiau.

- Savo pirmosiose parolimpinėse žaidynėse nugalėjote šuolio į tolį rungtyje. Kodėl pakeitėte rungtį?

- Anksčiau buvau lengvosios atletikos daugiakovininkė. Po traumos ne viską galiu atlikti. Bėgti dėl kraujotakos sutrikimų negaliu. .

- Šiuo metu dirbate kūno kultūros mokytoja. Kaip suderinate darbą ir sportą?

- Mokykloje stengiuosi sportuoti, kuo daugiau judėti. Be to, kiekvieną šeštadienį susirenka sportuoti Klaipėdos „Žuvėdros“ neįgaliųjų klubas, kuriam priklausau. Mes žaidžiame krepšinį, tinklinį, atliekame įvairiausius pratimus, stengiamės sveikai gyventi bei kuo daugiau sportuoti. Taip pat dar dalyvauju ir tinklinio varžybose. Lietuvos komanda liko penkta ir nepakliuvo į žaidynes. Net nežinau, kaip būčiau dalyvavusi ir tinklinio, ir lengvosios atletikos rungtyse. Būtų buvę sunkiau pasiruošti.

- Kiek medalių Lietuvos sportininkai parsiveš iš šių parolimpinių žaidynių?

- Sportininkai Lietuvai turėtų iškovoti 3-4 medalius.

- Ar dar nejaučiate parolimpinės įtampos?

- Kas jos nejaučia? Tai būtų nenormalu... Visi sportininkai prieš svarbias varžybas jaučia įtampą, baimę, jaudinasi.

- Tad ačiū už pokalbį. Ir sėkmės žaidynėse.

Iškart po vasaros olimpinių žaidynių būna rengiama parolimpiada. Ši tradicija atsirado nuo 1948-ųjų metų, kai Anglijoje (Mendevile) pirmą kartą susirungė žmonės, sėdintys invalido vežimėliuose.

Dabar parolimpinėse žaidynėse varžomasi 18 sporto šakų rungtyse. Šių metų rugsėjo 17-28 dienomis Atėnuose vyksiančiose parolimpinėse žaidynėse rengiasi dalyvauti 125 valstybės, kurioms atstovaus 4000 sportininkų. Dėl Lietuvos garbės bei aukščiausios vertės apdovanojimų kovos net 20 sportininkų – 11 lengvaatlečių, golbolo (aklųjų riedulio) komanda bei po vieną plaukiką, dziudo imtynininką ir sunkiaatletį. Tarp jų ir dvi klaipėdietės lengvaatletės - A.Grigaliūnienė ir M.Baumgartė.