Mūsų didvyrės

Aldoną Grigaliūnienę mokykloje pasitiko dūdų orkestras

Lengvaatletė Aldona Grigaliūnienė iš Atėnų parolimpinių žaidynių į Klaipėdą grįžo pakelta galva, pilna spinduliuojančios energijos bei šlovės. Vienintelė aukso medalio laimėtoja grįžusi į Lietuvą neslėpė džiaugsmo bei šypsenos. Čempionė teigė, jog tai be galo jaudinantis įvykis, kai sportininko darbas įvertinamas aukso medaliu.

Šalies didvyrės rezultatu džiaugėsi ir Ministras Pirmininkas A.Brazauskas. Jis tikisi, jog ir ateities olimpiadose Lietuvos sportininkai aukštins Lietuvos vardą.

Priminsime, jog dukart Atlantos parolimpinių žaidynių čempionė šiose žaidynėse akivaizdžiai toliau už varžoves nustūmė rutulį – 11 m 7 cm. Sportininkė savo pirmuoju bandymu net 24 cm pagerino savo pačios pasaulio rekordą. 49-erių metų „Vyturio“ vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja pelnė 1105 taškus ir 54 taškais aplenkė savo artimiausią konkurentę sidabro medalio laimėtoją čekę Vladimirą Bujarkovą.

Taip pat ji Atėnuose dalyvavo ir disko metimo varžybose. Tačiau šioje rungtyje rezultatas šiek tiek kuklesnis – užėmė 11-ąją vietą. Klaipėdietė diską nusviedė 26 m 37 cm ir surinko 710 taškų.

A.Grigaliūnienė neslėpė, jog po pergalės sulaukė ne tik žiniasklaidos, bet ir valdžios dėmesio. Sportininkę „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi apdovanojo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. O Ministras Pirmininkas uostamiesčio atstovei įteikė 40 tūkstančių litų premiją. Be to, čempionė dar buvo pagerbta ir Klaipėdos savivaldybėje. Ją nuoširdžiausiais sveikinimais bei dovanomis priėmė meras R.Taraškevičius, vicemerė A.Daujotienė, administracijos direktorius E.Prižgintas bei Sporto ir kūno kultūros skyriaus vedėjas I.Zaleckis.

Per kelias dienas lengvaatletė tapo gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Klaipėdietės pasirodymą galėjo stebėti viso pasaulio sporto mėgėjai bei entuziastai. Tad mes nusprendėme pasiteirauti, kokios nuotaikos ji grįžo iš žaidynių.

- Kaip atsitiko, kad tapote sportininke?

- Mane sportas žavėjo nuo vaikystės. Kaip ir daugumai vaikų, nuo pat mažų dienų man labai patiko sportuoti. Tad, kai žmogus daro tai, ką mėgsta, dažniausiai ir pasiekia gerų rezultatų.

- Kokios asmeninės savybės padėjo pasiekti tokių sporto aukštumų?

- Visų pirma darbštumas, užsispyrimas bei kovingumas. Taip pat noras nugalėti bei nuolat būti pirma. Be to, visada norėjau tobulėti. Manau, būtent tai ir padėjo nepalūžti sunkiose gyvenimo situacijose bei pasiekti svarių pergalių.

- Kokios nuotaikos sugrįžote iš žaidynių?

- Tiesiog puikios. Padariau viską, ką galėjau ir ko tikėjausi... Po tokių pergalių tiesiog džiaugsmas liejasi per kraštus. Be abejo, malonu ir širdyje neapsakomai džiugu, kai visi sveikina ir džiaugiasi kartu.

Iš pradžių širdyje net nesitikėjo, jog tai įvyko... Be galo malonus bei nepakartojamas jausmas užplūsta sielą. Neapsakomai gera, kai supranti, jog tu pati geriausia pasaulyje. Supranti, kad viskas yra daroma ne veltui, viskas turi prasmę... Šiuo metu aš pilna neišdildomų įspūdžių.

- Draugai ir artimieji palaikė olimpiados metu?

- Kalbos nėra... Visa komanda palaikė. Visi tik ir šnekėjo, iš anksto kabino medalį, kaip krepšininkams. Tada ir atsakomybė daug didesnė. Daugelis prieš varžybas teigė, jog privalau laimėti auksą, noriu ar nenoriu. Tada ir įteigi sau, kad negali jų pavesti. Žmonės tiki tavimi, tiki, jog tu gali... Jeigu būčiau nenugalėjusi, tikrai būtų buvę nepatogu bei niūru.

- Ar neslėgė tai, jog buvo prognozuojama pirmoji vieta?

- Net labai slėgė. Aš bijojau, kad nebūtų kaip Sidnėjaus olimpietei šaulei Dainai Gudzinevičiūtei. Visi iš jos tikėjosi medalio, palaikė didžiulis sirgalių būrys, tačiau jai medalio laimėti nepavyko. Tai buvo labai didelis psichologinis spaudimas. Be to, mano liga yra susijusi su kūno pusiausvyra. Kuo aš labiau jaudinuosi – tuo sunkiau susikoncentruoti, tiesiog darosi sudėtinga teisingai atlikti judesius. Bijojau, kad susijaudinusi neperžengčiau sektoriaus. Reikėjo būti labai stipriai psichologiškai.

- Parolimpiadoje dalyvavote ne pirmą kartą. Ar šį kartą jautėte olimpinę įtampą?

- Žinoma, jaučiau...Tai jau būtų nenormalu... Visi sportininkai, manau, prieš tokias svarbias varžybas jaučia jaudulį, įtampą ir baimę. Bet reikia kuo geriau save nuteikti ir kuo mažiau jaudintis. Vėliau kažkaip pavyko nugalėti baimę bei įtampą ir išplėšti pergalę.

- Jūsų trenerio bei vyro nebuvo žaidynėse. Kaip jautėtės be jo?

- Be abejo, trūko... Juk jis man nuolat pataria, padeda, palaiko morališkai. Žino visas mano stipriąsias ir silpnąsias puses. Be to, dažnai po treniruočių padaro masažą. Treneris prisideda kiek gali, kad tik gerėtų mano rezultatai. Tikrai buvo labai sudėtinga be jo. Palaikymas turi labai daug įtakos. Tačiau džiugu, jog viskas susiklostė palankiai.

- Valdžia po pergalės Jus labai pagerbė. Ar tikėjotės tokio valdžios dėmesio?

- Valdžia tikrai mane labai pagerbė. Ir ne tik valdžia, bet ir mano kolegos, mano mokiniai bei visa mokykla. Aš buvau tiesiog sužavėta... Atėjau į darbą, mokiniai laukė su gėlėm, grojo dūdų orkestras... Tiesiog visi nuoširdžiai sveikino mane su pergale. Net nesitikėjau šitokio pagerbimo. Tikrai po ankstesnių pergalių niekada nieko panašaus nebuvo niekas surengęs. Labai nustebino bei pradžiugino, kad įvertino mano darbą.

- Kokį įspūdį paliko vasaros parolimpinės žaidynės?

- Įspūdis - labai malonus, kadangi visi sportininkai buvo geranoriškai nusiteikę, visi mielai, nuoširdžiai bei draugiškai bendravo. Šiaip atmosfera labai draugiška. Tiesiog buvo malonu pamatyti įvairių šalių sportininkus. Nustebau, kad buvo labai daug vyresnių, pagyvenusių sportininkų. Tikriausiai dalyvavo kitose sporto šakose, kur amžius nelabai turi reikšmės rezultatams. O mano grupėje visos merginos buvo gana jaunos - 20-24 metų. Džiaugiuosi, kad mano amžius nesutrukdė pasiekti pergalę. Vis dėlto įdėtas darbas lieka...

- O kokį įspūdį paliko parolimpiniai stadionai?

- Stadionai - labai gražūs, įspūdingi architektūra, o dydis Lietuvos mastu net neįsivaizduojamas. Dideli stadionai mane pakerėjo... Žaidynių atidarymas buvo be galo nuostabus. Tiesiog išsižioję stebėjom bei fotografavom... Atidarymo iškilmės buvo įspūdingas ir visos arenos labai gražiai sutvarkytos. Tai mane labai nustebino.

- Pirmą kartą parolimpinėse žaidynėse sportininkams nereikėjo mokėti už maitinimą bei pragyvenimą. Ar tenkino gyvenimo sąlygos Atėnuose?

- Sąlygos labai tenkino. Ir maisto racionas buvo geras – ir europiečių, ir musulmonų, ir graikų virtuvės. Maisto pasirinkimas labai platus – vaisiai, daržovės, įvairūs karšti patiekalai. Virtuvė dirbo visą parą, galėjai ateiti valgyti kada tik nori. Kadangi mano rungtis buvo paskutinę dieną, tai stengiausi per daug nerizikuoti, bijojau apsirgti, apsinuodyti. Valgiau tai, kas priimtina Lietuvoje. Tik paskutines dienas bandžiau paragauti kito maisto. Nes buvo nemažai komandos narių apsirgę – buvo pakilusi temperatūra, net nesuprato nuo ko, ar nuo klimato sąlygų, ar nuo maisto.

- Kokį įspūdį paliko parolimpinis kaimelis, varžybos, teisėjavimas?

- Kaimelis kaip miesto rajonas. Autobusai kursavo ratu aplink kaimelį. Galėjai sėsti į autobusą ir apvažiuoti visą kaimelį. Visų šalių sportininkai gyveno atskiruose nameliuose, autobusas sustodavo prie kiekvieno namo. Mes gyvenome kambariuose po du. Sąlygos tikrai idealios. Mane tai tikrai tenkino.

O varžybos bei teisėjavimas tikrai aukštas. Viskas vyko sklandžiai.

- Ar pajutote skirtumą treniruodamasi Klaipėdoje ir Atėnuose?

- Atėnuose treniruotis sąlygos idealios – bėgikams stadionas atskiras, metimams dar atskiras stadionas... Pačiame kaimelyje buvo atviras baseinas, pirtis. Be to, gydytojai visada buvo pasiruošę padaryti masažą bei padėti ištikus bėdai. Laisvalaikiu galėjai žaisti biliardą, buvo ir kompiuteriai, ir treniruoklių salė. Kas pirmieji dalyvavo, galėjo tiesiog ilsėtis bei aktyviai pramogauti. O sąlygos treniruotis Klaipėdoje ir Atėnuose labai skiriasi. Net sunku sulyginti.

- Kuo šios žaidynės skyrėsi nuo ankstesnių, kuriose dalyvavote?

- Įtampa ir atmosfera ta pati. Nes visose varžybose jaudiniesi, visada nori geriausio rezultato. Kartais jaudulys pakiša koją. Praktiškai visur tas pats.

- Šiuo metu Jūs dirbate „Vyturio“ vidurinėje mokykloje kūno kultūros mokytoja. Kaip suderinate darbą ir sportą?

- Kažkaip suderinu... Mokykloje stengiuosi sportuoti, kuo daugiau judėti. Be to, kiekvieną šeštadienį susirenka sportuoti Klaipėdos „Žuvėdros“ neįgaliųjų klubas, kuriam priklausau ir aš. Žaidžiame krepšinį, tinklinį, atliekame įvairiausius pratimus, stengiamės sveikai gyventi ir kuo daugiau sportuoti. Taip pat dar dalyvauju ir tinklinio varžybose. Bet mūsų komanda liko penkta ir nepakliuvome į žaidynes. Net nežinau, kaip būčiau dalyvavusi ir tinklinio, ir lengvosios atletikos rungtyse. Būtų buvę sunkiau pasiruošti.

Manau, kad kiekvienam žmogui reikia sportuoti, nes nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Nutikus nelaimei, gali save realizuoti sporte. Nors, kai sveika buvau, barjeriniame bėgime taip pat būdavau tarp prizininkų. O neįgaliųjų sporte pasiekiau aukštesnių rezultatų.

- Kokie Jūsų artimiausi tikslai?

- Vasarą Suomijoje bus Europos čempionatas. Reikia ruoštis... Jeigu sveikata nepakiš kojos, tai bandysiu gerai sudalyvauti bei apginti iškovotą titulą.

- Kokios Jūsų tolesnės perspektyvos sporte?

- Sportuoju dėl savęs, kad geriau jausčiausi. Jeigu sveikata leis bei matysiu, kad dar pajėgiu rungtyniauti, ir toliau dalyvausiu varžybose. Ar atstovausiu Lietuvai kitose parolimpinėse žaidynėse? Net nežinau. Juk man jau 49 metai, tad gali būti sunku varžytis su jaunomis sportininkėmis. Net negaliu pasakyti. Manau, tik ateitis parodys. Nieko nuspėti iš anksto negalima, nežinai, kas tavęs lauks ateityje. Bet aš manau, jeigu sveikata bus tokia kaip šiuo metu ir dar rodysiu tokius pat rezultatus, tada būtinai dalyvausiu.

- Ačiū už pokalbį.