Airinė Palšytė – paskutinė Lietuvos lengvaatletė, šiandien startuosianti Londono olimpiadoje. "Tai – galimybė patikrinti savo jėgas ir pamatyti, ko esu verta kaip sportininkė", – sakė šuolininkė į aukštį.

– Airine, kaip jautiesi prieš varžybas? – paklausėme olimpietės.

– Didžiausią stresą patyriau praėjusią savaitę. Dabar jau gyvenu žaidynių nuotaikomis.

– Nelengva atvykti į olimpiadą jai besibaigiant?

– Mano trenerė sako, kad šuolių į aukštį rungtį varžybų organizatoriai visada pasilieka tarsi desertą, nes tai – gražus reginys. Į olimpiados atidarymą vykti nenorėjau, nes žinau, kad tai vargina, o uždarymo ceremonijoje galima atsipalaiduoti ir pabendrauti su kolegomis. Gal ir gerai, kad mano rungtis – žaidynių antroje dalyje.

– Ko labiau lauki: sezono pabaigos ar starto olimpinėse žaidynėse?

– Labiau laukiau olimpiados. Įdomu, kaip viskas čia susiklostys, daug stiprių varžovių. Kita vertus, olimpinės žaidynės – ne sezono pabaiga, po jų bus dar keli startai.

– Kokie tavo tikslai Londone?

– Visada į varžybas vykstu galvodama apie aukščiausius pasiekimus, geriausią sportinę formą, tačiau niekada niekas nežino, kaip pasiseks. Jaučiuosi gerai pasiruošusi – rimtai padirbėjau trijose treniruočių stovyklose, kuriose šlifavome techniką. Atrodo, kad fiziškai galiu daug, tačiau dabar svarbiausia – psichologinis nusiteikimas. Jokių pažadų. Svajonių yra daug. Kartais medalius išplėšia sportininkai, iš kurių niekas nieko nebesitiki, o tie, kurie būna favoritai, suklumpa. Geriau apie visa tai pasikalbėti po mano startų.

– Kokį įspūdį paliko olimpinis kaimelis?

– Jis žiauriai puikus! Labai panašus į tą, kuriame gyvenome per pasaulio studentų universiadą Kinijoje, bet Londone – daugiau patyrusių sportininkų. Jaučiasi olimpinė dvasia, kuri visus vienija: eini gatvele, matai lietuvius ir sveikiniesi su jais, nors visiškai jų nepažįsti, o jie tave sveikina, kad pagaliau prisijungei prie rinktinės. Tokio smagaus jausmo dar nesu patyrusi. Galbūt ne visi kartu einame pietauti ar pasivaikščioti, tačiau esame viena komanda.