D. Labanauskas: mano svajonė sekė paskui rezultatus

Iš mėgėjų – į profesionalus

„Smiginis man iš pradžių buvo tik pramoga. Buvo proga pajudėti, patirti azartą, išbandyti taiklumą, pajusti sėkmę, pergalės skonį“, – pasakoja WDF (World Darts Federation – Pasaulinė smiginio federacija) Europos smiginio vicečempionas, WDF Pasaulio taurės prizininkas, WDF Pasaulio smiginio reitinge kelerius metus iš eilės karaliavęs neįprastos sporto šakos atstovas D. Labanauskas, šiuo metu sėkmingai keliaujantis profesionalų asociacijos PDC reitingo viršūnės link.

Smiginis vyro gyvenime atsirado atsitiktinai. „Per moteris viskas, kaip visada, – juokiasi pašnekovas. – Susipažinau su būsima žmona, o jos brolis turėjo tokį labai mėgėjišką taikinuką pramogai. Tai su juo vis pamėtydavome. Paskui netyčia radome ir nusipirkome elektroninį taikinį, jau rimtesnį, į kurį reikia mėtyti strėlytes su plastikiniais galiukais. Tas taikinys jau pas mane kabojo. Mes žaidėme apylygiai, o man apylygiai žaisti nelabai patiko. Kadangi taikinį pats turėjau, tai daugiau pasitreniruodavau ir jau pranašesnis tapau.“

Paskui „Kauno dienoje“ Dariaus žmona rado skelbimą, kad vyksta Lietuvos smiginio varžybų vienas turų. Kadangi abiejų vyrų gimtadieniai – vasarą, ta proga sugalvojo pasidovanoti pramogą – nuėjo į tas varžybas. Ten Darius ir užsikabino – išsiaiškino, kur ir kada vyksta treniruotės, pradėjo jas lankyti ir vis labiau įsitraukė. Profesionalai nuo pat pradžių sakė, kad jis – labai perspektyvus.

Tikslas: pasak D. Labanausko, profesionaliam smiginio žaidimui reikia fizinės jėgos, ištvermės ir gebėjimo susitvarkyti su emocijomis / I. Stepheno nuotr.

Skiriasi tikslai

Galiausiai D.Labanauskas pateko į Lietuvos rinktinę, su ja išvažiavo į tarptautines varžybas ir Lietuvai parvežė pirmus medalius iš Europos, pasaulio taurių.

„Kai pas mus buvo pradėti rengti tarptautiniai turnyrai, dažnai iš užsienio atvažiavę sportininkai manęs klausdavo, kodėl aš nebandau į užsienį važiuoti, o aš vis nebandžiau ir nebandžiau. Tačiau vienais metais kolega latvis išvažiavo į pasaulio čempionatą, kitais metais ir aš prisijungiau. Dviese buvo lengviau, nes jis jau žinojo tuos kelionių principus. Tai su juo ir pradėjau keliauti. Beje, labai sėkmingai, nes jau pačiais pirmaisiais metais gavau kvietimą į atranką žaisti su profesionalais. Tada ir prasidėjo mano, kaip profesionalaus smiginio žaidėjo, karjera“, – pasakoja sportininkas, vienas iš 128 profesionalių smiginio žaidėjų pasaulyje.

Pasak D.Labanausko, profesionalus smiginis nuo to, kurį žmonės žaidžia kur nors kavinėse ar baruose, labiausiai skiriasi požiūriu į žaidimą: į barą žmonės ateina gerai praleisti laiką, profesionalai į turnyrus – turėdami vieną tikslą – laimėti.

Žaidimo principas iš esmės yra tas pats. Profesionalų inventorių smiginiui galima nusipirkti už 150–200 eurų, kokybiškesnes, patogesnes strėlytes – už 30 eurų. Pašnekovas pastebi, kad kai kuriose užsienio šalyse, kur smiginis populiaresnis, net ir baruose kabo kokybiška smiginio įranga. Lietuvoje tokių vietų, deja, dar nedaug.

Pradedančiųjų klaida – tikėtis greitų rezultatų, pergalių varžybose. Tačiau su trupučiu talento ir daug darbo daug kas pasiekiama.

Dirba ir ranka, ir galva

Ką reiškia treniruotis smiginio turnyrui? Pasak pašnekovo, daugiausia tai monotoniškas strėlyčių mėtymas į taikinį siekiant išlavinti metimo judesį. Tačiau prie treniruočių galima priskirti ir bet kokią fizinę veiklą – vaikščiojimą, dviračio mynimą ir pan., nes fizinės jėgos ir ištvermės taip pat reikia.

„Šis sporas labai vienpusis – jei esi dešiniarankis, kairė pusė nieko nedaro, tik dešinė, ir atvirkščiai, – aiškina Darius. – Stovėti reikia daug, tad praverčia pratimai nugarai. Bet kol dar viskas gerai, aš nieko specialaus nedarau, nebent kai jau kažkur pradeda skaudėti. Tiesa, dar koja, kurią prie linijos statai, šiek tiek labiau vargsta – kelio sąnarys, klubas persisuka, tai kartais paskauda. Kita koja, galima sakyti, dažniausiai ore, vos pirštų galiukais remiesi. Na, nepatogus tai sportas.“

Smiginio turnyrai užtrunka visą dieną, tai tenka ir pasėdėti, ir apšilti prieš žaidimą, kuris užtrunka 10–20 min.

Paklaustas, kas labiausiai dirba profesionaliai žaidžiant smiginį – ranka ar galva, D.Labanauskas teigia: „Jeigu laimi nelengvą kovą be įtampos – dirba ranka. Jeigu įtampa, lygus rezultatas – tada jau dirba galva, nes tokiuose žaidimuose 80 proc. lemia tai, kaip su savo galva susitvarkai. Tai toks sportas, kur tu ne staiga priimi sprendimus ir veiki greitai. Smiginyje viskas prieš veiksmą – matai, kaip varžovas meta, jei nepataiko, tau adrenalinas kyla ir reikia su tuo susitvarkyti, nes turi šansą laimėti. Įtampa panaši kaip krepšinyje, kai rezultatas lygus, laikas baigiasi, o kažkuri komanda dar meta baudas.“

Nematoma žaidimo dalis

Esant tokiai įtampai, pasak pašnekovo, dar ir skaičiuoti reikia, galimas kombinacijas permąstyti, nes smiginis – kaip šachmatai: visos kombinacijos sužaistos, tiktai reikia jas atkartoti. Tenka greitai susiskaičiuoti sumestus taškus, kiek jų dar reikia surinkti.

Pradedantiesiems skaičiavimas neretai būna nemenkas iššūkis, tačiau bendraminčių pagalba ir praktikavimasis tai padeda greitai įvaldyti.

Kaip pasiseks turnyre, priklauso ir nuo to, kiek laiko keliavai, kaip miegojai, kaip jautiesi – pavargęs ar pailsėjęs. Visa tai – irgi žaidimo dalis, tik nematoma.

Tad smiginis, D.Labanausko įsitikinimu, yra ir gera saviugdos priemonė, skatinanti dirbti su savimi psichologiškai, mokytis labiau susikoncentruoti, nesileisti išmušamam iš vėžių, jei vis nepavyksta pataikyti ten, kur reikia, motyvuoja varžytis iki galo. Skaičiavimo atmintinai įgūdžiai, mokėjimas susikaupti, išlikti kuo ramesniam lemiamomis akimirkomis labai praverčia įvairiose gyvenimiškose ir darbo situacijose.

D.Labanausko pagrindinis tikslas – metų pabaigoje reitinge būti tarp 64 profesionalių smiginio žaidėjų. Tada profesionalo sutartis automatiškai prasitęsia metams. 65-asis jau iškrenta iš sąrašo ir jei nori grįžti tarp profesionalų, sausio mėnesį turi dalyvauti atrankoje su dar kokiais 600–700 žaidėjų, iš kurių tik apie 30 žmonių papuola. Ir dar – sugrįžti į pasaulio čempionatą. Ir patekti į visus turnyrus, kur įmanoma.

Kodėl tai svarbu? Anot pašnekovo, dabar jo šeima gyvena iš jo laimėjimų, o jei turnyruose būsi paskutinis – vargiai iš to pragyvensi. Dalyvauti smiginio turnyruose ir kartu dirbti kitą darbą – sudėtinga, nes vargu ar daug atsiras darbdavių, kurie, vykstant turnyrui, dviem savaitėms išleistų iš darbo.

Prie puodžiaus darbo negrįš

Iki pradėdamas profesionaliai žaisti smiginį, Darius išbandė ne vieną darbą: buvo ir puodžius, ir senų baldų restauratorius, ir vadybininkas-ekspeditorius. Ilgiausiai, apie vienuolika metų, dirbo puodžiumi, tačiau teigia grįžti prie šio užsiėmimo neketinantis, net jei toks darbas ir užtikrintų paprastesnį ir stabilesnį gyvenimą.

„Labai gerai, kai derinasi darbas ir hobis, – sako Darius. – O su tais puodais... Žinote, ten daug automatikos. Ką mes anksčiau darydavome rankomis, dabar jau gali su formomis išlieti. Kai dar dirbau ceche, būdavo, ateina užsakovas ir sako: per savaitę mums reikia 1 000 tokių. Ir tu rankomis juos vienodus turi štampuoti. Jokio ten meno nebuvo, jokios kūrybos. Labai monotoniškas darbas, nes visada tą patį darai. Ir didelis tempas, nes tau moka už pagamintą skaičių. Esi tik įrankis kitų norams išpildyti.“

Dabar sportininkas negalėtų grįžti prie tokio darbo dar ir todėl, kad ten rankos visą laiką vandenyje – per dieną išmirksta, sąnariams kenkia, vandeniui atšalus, juk nekeisi jo kas penkiolika minučių. Patalpos turi būti vėsios, nes jeigu bus šilta – gaminys per greitai džiūsta.

Jeigu vėsu – ir pačiam šalta, nes tik trumpomis rankovėmis gali dirbti, kad niekas niekur nekliūtų. Dar visada persikreipęs sėdi, o tai nugarai negerai. Žodžiu, tokį darbą su smiginio žaidimu suderinti sunku būtų, tad Darius renkasi smiginį.

Svarbus šeimos palaikymas

D.Labanauską džiugina tai, kad jo dabartiniam užsiėmimui pritaria žmona. Ji daug daro, kad jis galėtų ramiai užsiimti tuo sportu, neužsikrautų galvos kitais rūpesčiais.

„Jeigu tu kur nors prie konvejerio stovi ir kokias pakuotes lankstai, tai gali galvoti apie tai, ką veiksi vakare. O čia negali atvažiuoti į turnyrą su kitomis mintimis – tik skaičiai galvoje, – sako pašnekovas. – Tad žmona čia daug rūpesčių nuo mano pečių nuima – būna namuose su vaikais, rūpinasi jais, padeda jiems mokytis. Aš prisijungiu, kai nėra turnyrų. Štai po pasaulio čempionato turbūt mėnesį ar pusantro buvau namuose. Būna tokių atkarpų, bet faktas, kad šeimos palaikymas man labai svarbus.“

Pasipylus skambioms jo pergalėms, smiginis vis dažniau figūruoja Lietuvos žiniasklaidoje, imti transliuoti ir smiginio turnyrai. D.Labanausko sėkmė neabejotinai prisidėjo prie didesnio susidomėjimo šia sporto šaka ir jos plėtra šalyje.

Vyras mano, kad smiginį žais tol, kol sveikata leis ir rankos nedrebės. Vyriausias žmogus, žaidęs pasaulio čempionate, – 68 metų žaidėjas iš Naujosios Zelandijos. Kadangi šis sportas nesudėtingas, inventorius nesunkus, sutrukdyti gali tik pablogėjusi fizinė sveikata ar kokia rankos trauma. Rankos turi būti kaip chirurgo – sveikos, nedrebančios. Pakanka bent vieną iš trijų strėlytę laikančių pirštų įsipjauti, prisispausti, ar alkūnę susižeisti, kad mosto negalėtum atlikti, – ir jau nepažaisi.

Vis labiau populiarėja

Kaip reaguoja žmonės, kai sužino, kad vyro darbas – žaisti smiginį? Anot sportininko, pastaruoju metu, kai profesionalų turnyrus pradėjo rodyti per televiziją, smiginis tampa vis populiaresnis, vis daugiau žmonių apie šį sportą žino. Tad kartais net ir jį gatvėje atpažįsta, pasveikina pasiekus gerų rezultatų.

Vis dažiau Darius sulaukia patarimų prašančių žmonių skambučių – kur kokią įrangą įsigyti ar ką geriau pirkti.

„Džiugu, kad vis daugiau apie smiginį žinančių, bet Lietuvoje vis dar nėra smiginio kultūros, kaip kur nors Anglijoje, kai žmonės po darbo eina į alinę pasėdėti ir strėlyčių pamėtyti. Pas mus – retas atvejis, kad bare taikinį rastum. Tad, jeigu nori treniruotis, turi eiti į specializuotą klubą. O gal ne man vienam – ir kitiems ta pramoga išsirutuliotų į rimtą užsiėmimą? – svarsto smiginio profesionalas. – Juk aš irgi apie profesionalų žaidimą negalvojau – tiesiog mano svajonė sekė paskui rezultatus. Pradedančiųjų klaida – tikėtis greitų rezultatų, pergalių varžybose. Tačiau su trupučiu talento ir daug darbo daug kas pasiekiama.“