Rūta Meilutytė ne tik skina pergales tarptautinėje arenoje, bet ir randa laiko įgyvendinti kilnius projektus. Olimpinės čempionės įsteigtas paramos fondas naujoms pergalėms įkvėpė talentingą kaunietį, siekiantį kelialapio į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes.

Keliasi paryčiais

16-metis Edgaras Matakas – neregys, tačiau jėgos, greičio, o svarbiausia užsispyrimo jam galėtų pavydėti bet kuris sveikasis. Atletiškas vaikinas jau ketverius metus tobulina meistriškumą plaukimo baseine. Pastarąjį pusmetį galutinai praradęs regą.

Visiškoje tamsoje, tačiau su šviesiomis mintimis.

Daugkartinio Lietuvos ir Baltijos šalių čempiono ir rekordininko diena prasideda auštant. Atsikėlęs 4.30 val., prieš šešias jis jau neria į "Vilijos" baseino takelį. Intensyviai treniruojasi iki 8 val. ir lekia į mokyklą. Vėliau, nors ir ne kasdien, pluša treniruoklių salytėje. Tuomet, jei lieka jėgų, dar grįžta prie pamokų, kol galiausiai išsunktas griūna į lovą.

"Kartais būna sunkoka, net per pamokas pamiegu (šypsosi – aut.past.). Bet prie tokio grafiko jau įpratau, keliuosi be žadintuvo", – tikino jis.

Svarbu – ir dėmesys

Sunkus darbas subrandino pirmųjų vaisių. Šią savaitę vaikinas grįžo iš Estijoje vykusio Baltijos šalių moksleivių čempionato, kuriame ne tik iškovojo aukso medalį, bet ir įvykdė parolimpinių žaidynių B normatyvą 50 m laisvuoju stiliumi rungtyje.

Augantys E.Matako rezultatai atkreipė ne tik neįgaliųjų sporto specialistų dėmesį, bet sudomino ir R.Meilutytės paramos fondo atstovus. Garsios plaukikės iniciatyva perspektyvus sportininkas sulaukė išskirtinės dovanos – profesionalaus plaukimo inventoriaus, kurį suteikė R.Meilutytę remianti ekipuotės gamintoja "Arena".

"Mums tai labai reikšminga parama. Ir ne tik dėl daiktų, kurių mes nesame pajėgūs įsigyti, bet ir dėl pačios Rūtos mums parodyto dėmesio. Edgarą tai labai nudžiugino ir skatina nenuleisti rankų", – teigė sporto klubo "Parolimpietis" prezidentas Juozas Miliauskas.

Vadovo žodžiais, jam plaukiką tenka vežioti į treniruotes, spręsti gausybę buitinių klausimų.

"Esame dėkingi už mums sudarytas galimybes treniruotis "Vilijos" baseine, tačiau norime tobulėti bei nuolat dirbti ir "Girstučio" baseine, kurio takeliuose Edgaras demonstruoja aukštus rezultatus. Be to, "Girstutyje" takeliai yra reikiamo 50 m ilgio, o "Vilijoje" perpus trumpesni", – sakė J.Miliauskas.

Tiesa, klubo vadovas neslėpė nerimo, kad pasikeitus "Girstučio" valdytojui neįgalieji gali netekti lengvatų nuomojant baseiną. Vis dėlto jis viliasi, kad bendrą kalbą rasti pavyks.

Trūksta varžybų

Viena opiausių problemų akliesiems – varžybų trūkumas, o tobulėti jie gali tik konkuruodami su geriausiasiais. Aklieji ir silpnaregiai dalyvauja komandiniame ir asmeniniame šalies čempionatuose, dar ištrūksta į turnyrą Vokietijoje. Tai beveik ir viskas. Pasak klubo vadovo, stengiamasi bent kartą per metus surengti treniruočių stovyklą pajūryje.

Su kauniečiu jau pora metų dirbančio trenerio Ramūno Leono žodžiais, jo auklėtinis akivaizdžiai progresuoja. Pagal savo rezultatus jis ne tik visa galva lenkia bendraamžius, bet ir suaugusius neregius plaukikus.

"Matau dideles perspektyvas. Pirmiausia kovojant dėl kelialapio į Rio de Žaneiro žaidynes. Tiesa, mums teks apsišarvuoti kantrybe ir ilgokai palaukti, kol galėsime šturmuoti normatyvus, nes ilgajame baseine varžybos – dar negreit", – pasakojo R.Leonas.

Pasitaiko ir kuriozų

– Edgarai, kodėl pasirinkai plaukimą? – po vienos treniruočių pasiteiravome E.Matako.

– Plaukimą lankau nuo 12-os metų. Kai buvau dar nepraradęs regos, buvau įdėjęs labai daug darbo. Kol dar mačiau, spėjau išmokti plaukimo technikos. Žinoma, ir dabar per treniruotes pasitaiko klaidelių, bet dirbame tam, kad jas ištaisytume. Mano šūkis: į aukštumas – tik per darbą.

– Ar dideliais krūviais treniruojiesi?

– Nemenkais, bet man patinka. Žinoma, būna, kai atrodo, kad daugiau nebegali. Bet treneris nuolat ragina, tad susikaupi, perlipi per save ir varai toliau.

– Ar po kasdienių treniruočių lieka laiko mokslams?

– Mokslai, žinoma, kenčia, bet suprantu, kad išsilavinimas yra svarbu, todėl stengiuosi jų neapleisti. Po pietų grįžtu namo ir mokausi. Draugams, laisvalaikiui laiko beveik nebelieka.

– Tikriausiai praradus regėjimą tau kilo problemų adaptuojantis ne tik gyvenime, bet ir sporte. Kaip pavyksta įveikti sunkumus?

– Iki šiol būna visko. Plaukdamas įsipainioju į takelius skiriančias virves. Arba startuodamas paneriu, o išnyru kitame takelyje. Būna, kad įsirėžiu į galines baseino sieneles. Treneris pasaugo trinktelėdamas specialia lazda ir taip pranešdamas, kad pristabdyčiau. Tačiau laikui bėgant ėmiau geriau jausti posūkius, orientuotis vandenyje. Jaučiu, kad tobulėju. Ir gatvėje jaučiuosi laisviau.

– Ką tik grįžai iš Estijos. Koks dabar svarbiausias sezono startas?

– Ruošiuosi Europos jaunimo žaidynėms Kroatijoje. Tai – pirmasis mano didelis tarptautinis pasirodymas, iki kurio liko mažiau nei mėnuo. O pats svarbiausias tikslas – parolimpiniai normatyviai, kurių su treneriu atkakliai siekiame, intensyviai dirbame. Kroatijoje paaiškės, ar esame pajėgūs juos įvykdyti.

– Kokios mėgstamiausios tavo distancijos?

– Viskas, kas susiję su sprintu. Tiesa, dabar labiau akcentuojame tobulėjimą 400 m distancijoje, nes čia yra daugiau šansų įvykdyti A lygio normatyvą – 5 min. 40 sek. Trumpesnėse distancijose B normatyvą vykdžiau ne kartą. Taip pat bandau jėgas plaukdamas peteliške.