"Mes puikiai pažįstame vieni kitus – pomėgius, silpnybes. Kartu ir sportuojame, ir leidžiame laisvalaikį – pėsčiųjų ar dviračių žygiuose, ant pačiūžų ledo arenoje ar stovyklose prie jūros. Kartais net sunku pasverti, kam tenka daugiau mano laiko – ar sportininkams, ar savo šeimai?" – svarstė L.Dudėnienė.

"Galiu pasigirti, kad mano trenerė – nuostabiausia. Tikriausiai niekas kitas taip gerai nemoka susitvarkyti su mano ožiukais ir isterijomis kaip trenerė. Esu laiminga, kad tarp mano artimų žmonių esate jūs. Įkvepiate prieš dvikovas, visokeriopai palaikote, skatinate tik pozityvias emocijas. Su tokia komanda kalnus nuversti galima", – mintimis socialiniame tinkle "Facebook" dalijosi Lietuvos dziudo čempionė Džestina Kutkaitė.

– Treneris sudaro ir suteikia sąlygas atletui sportuoti, parengia jam užduotis, įvardija klaidas ir kartu pasitaria, kaip jas ištaisyti. Baigėsi treniruotė – nusilenkė prie tatamio, užrakino sporto salę ir kas sau – į namus. Tai – oficiali mūsų bendro darbo versija, – interviu "Kauno dienai" sakė Lietuvos sporto universiteto (LSU) dėstytoja, dziudo klubo "Ryto saulė" įkūrėja ir vadovė, tarptautinės kategorijos teisėja L.Dudėnienė. – O neoficiali? Savo studentams, būsimiems dziudo specialistams, pabrėžiu: treneris turi būti ir psichologas, ir gydytojas, masažistas ir vadybininkas. Ar tai įmanoma? Man regis, kad taip.

– Kaip randate aukso vidurį tarp draugiškumo ir griežtumo? Kaip išreikalaujate iš savo auklėtinių tai, kas jiems privaloma, bet neatgrasote jų nuo sunkaus darbo?

– Pirmiausia pats sportininkas turi norėti rezultato ir siekti jo. Jeigu tai rūpi vien treneriui, nieko nebus. Treneris gali plėšytis, sudaryti įmantriausius pratybų planus, parengti tobuliausias prognozes, tačiau, jeigu jam vos nusigręžus, sportininkas ant tatamio ims skaičiuoti varnas, nebaigs sutarto pratimo arba savaip palengvins namų užduotis, viskas – veltui. Yra sportininkų, kurie galbūt mažiau talentingi, bet jie nepraleidžia nė vienos treniruotės, stengiasi, nors per varžybas jiems nelabai sekasi. Yra ir tokių, kurių požiūris į pratybas – atsainus, bet jie laimi medalius. Trenerio misija – pasiekti, kad talentingi ir mažiau talentingi taptų darnia, susitelkusia komanda, palaikytų vieni kitus. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad sunkus darbas nugali talentą. Sakau: nenusiminkite, nenukabinkite nosies – jeigu atkakliai dirbsite, tikrai ateis ta diena, valanda, kai jūsų vargai atsipirks.

Pirmiausia pats sportininkas turi norėti rezultato ir siekti jo. Jeigu tai rūpi vien treneriui, nieko nebus.

– Tarkime, jūsų auklėtinis – itin gabus, perspektyvus, bet stokoja motyvacijos, pralaimėjo kelias dvikovas iš eilės ir pareiškė nenorįs toliau sportuoti. Ką tokiu atveju darytumėte?

– Nuoširdžiai pasikalbėčiau. Taip jau buvo ir ne kartą. Visi treneriai, pajautę, kad iš sportininko galima kažką nulipdyti, išmėgina iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastus, tačiau žmogiškus motyvavimo būdus. Po to, jeigu prireikia, galima žengti kitus žingsnius – imtis testų, kreiptis į sporto psichologus. Kaune dirba puiki Olimpinio sporto centro psichologė Aistė Žemaitytė, kineziteperapijos specialistai. Vis dėlto profesionalų pagalba – pirmiausia tam tikro lygio atletams, nors jos prireikia ir pradedantiems ar mažiau pasiekusiems sportininkams. Idealu, kai motyvacija – ne vien trenerio ir jo auklėtinio, bet ir jaunuolio tėvų rūpestis. Pažįstu sportininkus, net ir aukšto meistriškumo, kurių nepalaiko artimieji, šeima. Kartais tėvams tiesiog svarbu, kad vaikas užsiėmęs, nesišlaisto, kur papuola. Džiaugiuosi, kad tendencija keičiasi. Dabar tokių tėvų – gal tik 10 proc., o prieš dešimtmetį buvo bent 80 proc. Prisimenu, kad kai kurie net nepaskambindavo ir nesidomėdavo, kaip jų mergaitei ar berniukui sekasi. Net į varžybas Kaune neateidavo.

– Kaip reaguojate į kalbas, kad šiuolaikinis jaunimas dažniausiai renkasi tai, kas nesunku, kad laiką mieliau leidžia prie kompiuterio ar televizoriaus?

– Žmonės, kurie taip kalba, matyt, gyvena būtent tokioje aplinkoje. Aš galėčiau pateikti visiškai kitokių pavyzdžių. Vaikų įpročius lengviausia keisti tol, kol jiems dar nesuėjo dvylika metų. Kaip nuo monitoriaus atvesti į sporto ar kitą būrelį pirmuosius kelis kartus, kol laisvalaikis prie kompiuterio dar netapo įpročiu? Viliojimo, gudravimo, bendravimo būdu, bet efektyviausias – asmeninis pavyzdys. Jeigu tėvai, vos grįžę iš darbo, sėda prie televizoriaus, nebėgioja kroso ar nevažinėja dviračiu, nederėtų stebėtis, kad taip elgiasi ir vaikai.

– Kuo jus sužavėjo dziudo?

– Tai labai estetinė sporto šaka. Pažodžiui išvertus iš japonų kalbos, dziudo – švelnus būdas, lankstus kelias. Tai atskleidžia ir šios sporto šakos filosofinį principą – kovoti pasinaudojant priešininko jėga, kuo mažiau eikvojant savąją. Dziudo moko imtis sprendimų ir būti atsakingam už juos. To prireikia visur – ir darbe, ir apskritai gyvenime. Be to, dziudo įskiepija pagarbą tėvams, apskritai vyresniems žmonėms, taip pat varžovams, kolegoms, treneriui. Praverčia netgi labai praktiški, žemiški dalykai: sakykime, naujokai pirmiausia mokosi, kaip taisyklingai parkristi, kad kūnas patirtų kuo mažiau žalos, juk žiemą, kai slidu, tai aktualu daugeliui.

– Kovoti ant tatamio ar treniruoti kitus – kas jums arčiau širdies?

– Sudėtinga tema... Manau, daugiau nervų ląstelių sudegina treneris, jo atsakomybės našta ir psichologiniai krūviai – sunkesni. Be to, jis irgi privalo tobulėti, kad geriau parengtų savo auklėtinį.