– Nuo pat pradžių jūs pradėjo pirmauti ir gana užtikrintai, bent jau taip atrodo stebint iš šalies. Vis tiek kalbėjotės prieš startą, Dovydai, jūsų tikslas buvo auksas, ar galvojote, kad gali būti įvairių variantų?

D. Nemeravičius: Žinoma. Nuo pat pavasario visose varžybose užėmėme pirmas vietas, visus priešininkų ketvertus žinojome. Tik po trečiojo etapo buvo gana ilga poros mėnesių pertrauka. Per tą laiką priešininkai galėjo daug nuveikti, dėl to buvo lengva nežinia, bet viskas galiausiai baigėsi gerai.

– Apskritai jūsų ketveriuke tik šiais metais susiformavo. Pirmą kartą visi keturi lipote į vieną valtį. Kaip tai nutiko, Martynai?

M. Džiaugys: Man atrodo, keturvietės pradėjo kurtis 2014 m., bet dabar nuo to laiko yra likęs vienintelis Aurimas. Visa kita komanda nuolat keitėsi – vienais metais vienas žmogus, kitais metais jau du pasikeitė ir pan. Dabar turime tokį rezultatą, kokį turime. Manau, kad šiuo metu komanda yra susiformavusi ir stipriausia iki šiol. Rolandas ją dar pastiprino.

– Iš tiesų įspūdinga tai, kad čempionate – dviejų Baltijos šalių triumfas. Estijos komanda taip pat naujai susiformavusi, ar jau seniau dirba kartu?

R. Maščinskas: Jų komanda iš esmės ta pati nuo Londono olimpinių žaidinių. Yra pasikeitęs tik vienas komandos narys. Londone estai užėmė 4 vietą, Rio de Žaneire – 3. Tai seniai susiformavusi komanda ir įdomi tuo, kad visą sezoną jie nestebina rezultatais, bet artėjant olimpiadai ar čempionatams estai parodo puikų rezultatą.

– Jūs pats, Rolandai, suprantu, kad prie šios komandos prisijungėte paskutinis. Titulų jau ne vienas, dabar – ir pasaulio čempionų titulas. Turbūt šiek tiek palengvėjo po nepasisekusių jums asmeniškai olimpinių žaidynių, kai patyrėte traumą ir nebedalyvavot?

R. Maščinskas: Žinoma. Tas pasaulio čempiono vardas siektas daug metų – nuo pat 2014-ųjų. Visus tuos ketverius metus siekėme to ir ne kartą buvome labai arti, bet vis kažko pritrūkdavo. Manau, kad atsigavęs po traumos pasirinkau labai teisingą kryptį ir iš tikrųjų mane patį nustebino rezultatas. Ypač sezono pradžioje, kad galime būti tokie greiti.

– Aurimai, jūs valtyje sėdite pirmas nuo galo. Ar tai yra koks nors specifinis vaidmuo? Kaip, pavyzdžiui, aštuonvietėse, kur pirmas gale yra vairininkas.

A. Adomavičius: Taip, tai labai panašu. Yrininkui skirta didelė atsakomybė. Aš turiu duoti ritmą, visa komanda turi juo sekti ir pagal mano ritmą yra plaukiama visa distancija.

– Jūsų yrių skaičius dažniausiai yra 39-40, kitų keturviečių matėm būna ir 42, bet jūs pirmi – kur paslaptis?

A. Adomavičius: Tokiu tempu visi plaukia maždaug paskutinius 500 metrų. Šiaip visą distanciją „važiuojam“ maždaug 35-36 yrių per minutę tempu ir jau baigiantis distancijai trumpiname yrį ir didiname greitį.

– Bet vis tiek ne tiek, kiek kiti, kodėl?

A. Adomavičius: Manau, dėl ūgio. Mes vis tiek esame aukštesni negu kiti.

– Taip, iš tiesų. Jus sutikus galima pagalvoti, kad esate krepšinio rinktinės atstovai. Martynai, jūs šiek tiek žemesnis už savo komandos narius, didelę įtaką plaukime turi tokie fiziniai skirtumai?

M. Džiaugys: Man visada reikia stengtis daryti kuo ilgesnį yrį, kad prisitaikyčiau prie komandos. Kai komandoje vienintelis esu žemesnis, man reikia nuolat apie tai galvoti ir nepamiršti, kad reikia daryti ilgesnį yrį, kad tik nepatrumpinčiau. Manau, mes apskritai esame aukščiausia ketveriukė. Kitos komandos žemesnės.

– Tai yrių skaičius, suprantu, labiausiai ir priklauso nuo komandos narių ūgio?

M. Džiaugys: Iš dalies taip. Skiriasi, žinoma, ir patys yriai. Vieni tiesiog greičiau „privažinėja“ ir spiriasi panašiu greičiu kaip mes, mes galbūt greičiau prasispiriam ir duodam daugiau laiko praslysti valčiai. Mums ritmą diktuoja Aurimas. Jei gerą padiktuoja – mes sekam.

– 2 km – pakankamai ilga trasa. Yra kažkokia taktika, strategija, kaip elgtis viso plaukimo metu?

Visi galvoja, kad mes pradžioje ilsimės, taupome jėgas ir tik vėliau pradedame spurtuoti – nieko panašaus.

D. Nemeravičius: Mūsų strategija galbūt yra tik paskutiniams 500 metrų. Visi galvoja, kad mes pradžioje ilsimės, taupome jėgas ir tik vėliau pradedame spurtuoti – nieko panašaus. Jeigu lygintume greitį su kitomis komandomis, mes stengiamės jį išlaikyti tiek pirmam, tiek antram kilometre panašų. Kitos komandos stengiasi būti pirmos pirmame kilometre, todėl joms vėliau pasidaro sunku išlaikyti savo tempą. Mes stengiamės tuo pačiu tempu plaukti visą distanciją.

– Sakote, darosi sunku išlaikyti tempą. O yra kažkuri atkarpa, kai pradedate jausti fizinį skausmą? Kai tiesiog pradeda labai skaudėti raumenis?

M. Džiaugys: Yra tas „mirties taškas“ maždaug ties pirmu kilometru. Toje atkarpoje pradeda jaustis skausmas, tai mes stengiamės maždaug ties ta atkarpa šiek tiek pridėti tempo, kad lengviau įveiktume dar vieną kilometrą. Kitos komandos nuo to skausmo galbūt šiek tiek palėtėja ar išlaiko tą patį tempą, o mes arba išlaikome tą patį, arba net pagreitėjame.

– Kodėl taip yra? Skirtingas pasiruošimas?

M. Džiaugys: Tai labai priklauso nuo komandų. Pavyzdžiui, italai, kurių nebuvo finale, yra karšto kraujo žmonės, jie dažniausiai šauna į priekį nuo pirmų 500 metrų ir lekia kaip akis išdegę, nieko nekontroliuodami. Gal juos taip veikia adrenalinas. Mes tuo tarpu stengiamės viską daryti ramiai. Susitariame, kad plaukiam ramiai, nesidairom, dirbam savo darbą, nuo kilometro pridedam yrių ir finišuojam kiek galima geriau.

– Plaukimo metu sakot kažką vienas kitam?

R. Maščinskas: Būna. Tokie trumpi, konkretūs paraginimai. Dažniausiai mums kažką šaukia Dovydas, kuris arčiausiai finišo sėdi, bet priklauso nuo situacijos: jei jaučiame, kad Dovydas nebeturi jėgų, tai bet kuris iš mūsų paraginame pakelti kojomis arba „imam“.

– Grįžtant prie pačios strategijos. Jūs vis tiek turbūt nagrinėjate savo varžovus, matote kaip jie plaukia. Ar tai turi įtakos jūsų plaukimui, jūsų priimamiems sprendimams?

R. Maščinskas: iš tikrųjų mus priešininkų taktika nelabai domina, mes turime savo taktiką. Kol kas niekas neįveikė mūsų taktikos. Jeigu taip nutiks – tada pradėsime analizuoti kaip kiti irkluoja. Mes žinojome, kad olandai pirmą kilometrą bus greiti, bet kaip sakė mūsų italas treneris – čia bus geri visi, tai bus protingos lenktynės, o ne stiprios. Jos buvo ir stiprios, ir protingos. Svarbiausia yra iki tam tikro momento išlikti šaltų nervų ir tuomet jau sėkmingai pabaigti pradėtą darbą.

– Apskritai ši ketveriukė – ar jau manot esant idealioje komandoje, ar mąstot apie kitokią sudėtį? Turiu omenyje dvivietes, asmenines lenktynes po vieną.

D. Nemeravičius: Ta pati sudėtis visą laiką nėra naudinga. Turi būti konkurencija ir tarpusavyje. Manau, tik tokiu būdu galima tobulėti. Galiausiai yra ir kitų irkluotojų, kurie taip pat gali puikiai tai daryti. Pavasarį mes visad sėdam į dvivietes, vienvietes valtis ir tokiu būdu treniruočių metu, pagal rezultatus treneriai ir nusprendžia, kurie yra geriausi.

– Atsiimant medalius kai kurių jūsų veiduose buvo matyti skausmas. Ypač jūs, Dovydai, iš tiesų atrodė, kad sunkiai pastovite ant pakylos.

D. Nemeravičius: Sunku net pasakyti, kokia tuo metu buvo savijauta. To neįmanoma apibūdinti. Viskas, kas įmanoma blogiausio, yra tuo metu: negali pastovėti, sunku kvėpuoti, karštas oras.. Viskas sudeda, kad nori tiesiog dingti iš tos vietos kuo greičiau.

– Martynai, jūsų istorija – unikali. Buvote septyneriems metams metęs irklavimą, sugrįžote prieš ketverius metus ir štai dabar – pasaulio čempionas. Kas toliau? Ketveriukė ir yra idealus variantas, ar turite kitų planų?

M. Džiaugys: Mes ir šitoje keturvietėje turime galimybių dar tobulėti. Fiziškai dar esame stiprūs ir dar galime tobulėti. Techninių dalykų taip pat dar yra, kuriuos galime išnaudoti. Pati valtis dar gali būti greitesnė. Bet ateity gali būti visaip. Galiausiai juk galiu kitąmet į tą keturvietę ir nepatekti, gali reikėti kitoje valtyje plaukti. Tiesiog visad stengiesi individualiai, individualiai sieki rezultatų, o ar pateksi – sprendžia treneris. Pastaruosius porą metų patekau į keturvietę, o kaip bus kitąmet – negaliu atsakyti.

– Rolandai, jus iki šiol daugelis buvo matę dvivietėj ir poroje esate iškovoję puikių rezultatų. Jums pačiam ši ketveriukė atrodo geriausios sudėties, kokia gali būti ir kokioje esate buvęs?

R. Maščinskas: Manau, titulas, kurį iškovojome, tai tikrai geriausias ir reikšmingiausias, kokį esu turėjęs. Lietuva pirmą kartą vyrų irklavime pelnė pasaulio čempionato auksą, ne tik keturvietės kategorijoje.

– Aurimai, jūs keturviete plaukiate jau ketvirtą sezoną, nuo 2014 m. Esate vienintelis nepasikeitęs valties narys per tą laiką. Toks gana ilgas idealaus sąstato ieškojimas?

A. Adomavičius: Tai yra ilgas ir sunkus darbas. Kai kurie neatlaiko, meta sportą. Tada nariai keičiasi, ateina nauji. Mes kartu leidžiame visą sezoną, gyvename Trakuose – ten pagrindinė irklavimo bazė. Režimas įtemptas, reikia prie jo prisitaikyti.