Kelio traumą besigydančiam Kauno „Žalgirio-2“ ekipos puolėjui Artūrui Gudaičiui labiausiai gaila neišnaudotos galimybės apsivilkti Lietuvos jaunimo (iki 20 metų) rinktinės marškinėlius.

Prieš du mėnesius ant operacinio stalo gulęsis 20 metų 208 cm ūgio puolėjas dar bent tris mėnesius negalės sportuoti ir vasarą turės skirti reabilitacijai.

Kelio skausmus dar kovo mėnesį pajutęs aukštaūgis paklausęs medikų patarimų kurį laiką delsė operuotis, tačiau vėliau situacija dar pablogėjo ir A. Gudaičiui teko gultis ant operacinio stalo.

Praėjusį sezoną NKL puolėjas vidutiniškai rinkdavo po 15,5 taško, atkovodavo po 9,2 kamuolio ir blokuodavo po 1,7 metimo, o jo vedama „Žalgirio-2“ ekipa pelnė bronzos medalius.

Gudaitis viliasi, kad sunki trauma jam nesutrukdys gerai pasirengti artėjančiam sezonui ir apsivilkti LKL komandos marškinėlius. Krepšininkas jau yra dalyvavęs keliose treniruotėse su pagrindine „Žalgirio“ komanda ir vieną dieną svajoja praverti jos duris.

– Artūrai, kaip gyja koja? – tinklalapis „BasketNews.lt“ paklausė Gudaičio.
– Po truputį. Po operacijos praėjo daugiau nei trys savaitės, galiu jau visa jėga priminti koją, neskauda. Operacija pavyko sklandžiai.

– Ar tai buvo sunkiausia trauma jūsų karjeroje?
– Taip, apskritai pirmą kartą teko gultis ant operacinio stalo. Prieš tai esu turėjęs problemų dėl nugaros, bet nebuvo nieko rimto. Smulkių traumelių visada yra ir nuo jų nepabėgsi. Manau, tai normalu. Gaila, kad turėsiu praleisti Europos čempionatą. Aukštų 1993 metais gimusių vaikinų nėra labai daug. Turėjau galimybę pasirodyti neblogai. Dėl to labai gaila.

– Ar be jūsų dvidešimtmečiai gali gerai pasirodyti Estijoje?
– Žinoma, juk nesu nepakeičiamas. Turime ir kitų talentingų vaikinų, bet nėra daug aukštaūgių. Svarbu, kad treneris atrinktų geriausius.

– Jeigu pamirštumėte traumą, koks jums buvo praėjęs sezonas?
– Gana neblogas. Buvo ir geresnių, ir prastesnių akimirkų. Su komanda antroje pagal pajėgumą Lietuvos lygoje iškovojome trečią vietą, nors buvome jauniausia čempionato ekipa. Tai tikrai neblogas pasiekimas. Taip pat pavyko kelis kartus pasitreniruoti su pagrindine „Žalgirio“ komanda. Man tai suteikė daug patirties.

– Ar bronzos medaliai yra tinkamas įvertinimas už darbą viso sezono metu?
– Vien patekimas į finalo ketverto turnyrą yra labai geras įvertinimas. Pusfinalyje pralaimėjome daug labiau patyrusiai komandai. Manau, pasiekėme ką galėjome.

– Koks šiuo metu yra NKL lygis?
– Trečius metus iš eilės nenorėčiau ten žaisti. Atėjo laikas parungtyniauti LKL, tačiau nereikia žiūrėti taip toli į priekį, nes nežinai, kas gali nutikti.

– Ar pats jaučiate, kad esate pasiruošęs žaisti LKL?
– Ši trauma mane truputį pristabdė. Nežinau, kaip dabar bus. Tikiuosi, kad visiškai pasveiksiu ir debiutuosiu aukščiausioje Lietuvos lygoje. Kaip ir visi vaikinai, kurie žaidė „Žalgirio-2“ ekipoje, viliuosi, jog ateityje pateksiu ir į pagrindinę „Žalgirio“ komandą.

– Ar jus medžioja užsienio klubai?
– To reikėtų klausti agento, tačiau jokių konkrečių kalbų tikrai nėra. Anksčiau kažkas domėjosi, bet nieko konkretaus nebuvo.

– Ar pats įsivaizduojate save užsienyje?
– Jeigu priverstų aplinkybės – važiuočiau. Tikrai nesu prisirišęs prie Lietuvos. Manau, nebūtų jokių problemų išvykti.

– Kada pradėjote žaisti krepšinį?
– Iki pat 14-15 metų netikėjau, kad galiu žaisti aukštesniu lygiu. Aišku, nuo pirmos klasės lankiau sporto mokyklą, bet niekada nerungtyniavau pirmoje komandoje. Visą laiką žaidžiau antroje ir ten buvau vienas lyderių. Neišsiskyriau iš kitų. Vėliau mano gyvenime atsirado treneris Marius Tamolis. Jis man padėjo žengti pirmus žingsnius į priekį bei įtikino, jog galiu pasiekti kažką daugiau. Taip pat padėjo ir gamtos dėsniai. Per vasarą ūgtelėjau apie 10-11 cm. Treneris Tamolis su manimi ilgai dirbo neblogai patobulėjau.

– Tuomet jūsų karjeroje ir įvyko lūžis?
– Taip. Aš treneriui taip ir nesu normaliai padėkojęs, todėl dabar norėčiau tai padaryti. Prisimenu, kad 2010 m. vasarą Lietuvos rinktinė ruošėsi pasaulio jaunių (iki 17 metų) pasaulio čempionatui, o aš su treneriu Klaipėdoje dirbdavau po rinktinės treniruočių. Ateidavau į salę, žiūrėdavau į vaikinus ir galvodavau, kaip noriu ten būti. Dirbau iš visos širdies. Žinojau, jog tiek vaikinai yra geri, bet norėjau būti dar geresnis.

– Per trumpą laiką atlikote didžiulį šuolį į priekį. Ar nepasidaro gaila pagalvojus, jog sportuoti pradėjote taip vėlai?
– Žinote, dar turiu būti dėkingas savo tėčiui, kuris visą laiką stūmė mane į priekį. Pats neturėjau ryžto ir netikėjau savimi. O tėtis sakydavo: „Tu gali, tu turi“. Tuomet ir dirbdavau. Galbūt būčiau dar geresnis, jeigu būčiau pradėjęs sportuoti anksčiau, tačiau apskritai džiaugiuosi, jog yra taip, kaip dabar.

– Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, ką keistumėte?
– Faktas, kad žaisčiau krepšinį. Tik turbūt būčiau anksčiau pradėjęs save spausti. Galbūt tuomet žaisčiau aukštesniu lygiu.

– Šį sezoną pirmą kartą sportavote su pagrindine „Žalgirio“ komanda. Ar džiaugiatės tokiu įvertinimu?
– Tai neišdildomas įspūdis, kuomet vienoje aikštėje lakstai su savo srities profesionalais. Tai varo į priekį ne triguba ir net ne keturguba jėga. Norisi kažką įrodyti. Tai, manau, kiekvieno jauno žmogaus svajonė. Kiekvienas įvertinimas, net ir menkas, yra malonus.

Kiek žinau, trenerio Joano Plazos žmona ateidavo į mūsų komandos rungtynes. Bent jau man sakė, kad ji buvo pastebėjusi mane. Tai galbūt taip irgi turėjo įtakos sprendimui. Gal jis net nebūtų manęs pastebėjęs.

– Kaip sekėsi tose treniruotėse?
– Jose pernelyg daug pasireikšti negalėjau. Mane pasikvietė tada, kai „Žalgirio“ aukštaūgius – Paulių Jankūną, Tadą Klimavičių, Jeffą Foote'ą pradėjo kamuoti traumos. Teko pasistumdyti ir su Robertu Javtoku bei broliais.

– Kokia atmosfera vyravo „Žalgirio“ treniruotėse?
– Jie paprastesni žmonės, nei dublerių komandoje. Buvau tiesiog apakęs, kokioje geroje atmosferoje jie dirba. Galbūt, tai trenerio nuopelnai, tačiau buvo išties puiku. Tikiu, kad ir man pavyks ten pakliūti.

– Šiandien švenčiate 20-ąjį gimtadienį. Ar esate patenkintas tuo, ką iki šiol pasiekėte per savo gyvenimą?
– Galėjo būti tiek geriau, tiek blogiau. Iš tikrųjų geras klausimas. Manau, kad man gyvenime sekasi pakankamai neblogai. Kol kas nieko netūksta.

– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Negaliu žiūrėti labai toli į priekį, kadangi turiu problemą, kurią reikia išspręsti. Geram krepšininkui reikia trijų dalykų – talento, „juodo“ darbo ir tikslių sprendimų aikštelėje bei už jos ribų. Man dar reikia labai daug dirbti, norint maksimaliai juos patobulinti.

– Ar kada nors pasvajojate apie NBA?
– Visada prioritetą teikiau Eurolygai, o mano svajonė yra būti geru Eurolygos žaidėju. Apie NBA niekada negalvojau. Galbūt ne todėl, kad esu realistas. Man labiau patinka komandinis krepšinis, nors pats esu savanaudis. Šią savybę reikia likviduoti, nes kartais aikštelėje matau tik save.

– Žinau, kad jūsų mėgstamiausias žaidėjas yra Mirza Teletovičius. Kuo jis jums imponuoja?
– Tai šaltų nervų krepšininkas. Teletovičius gali pramesti pirmus tris tritaškius, tačiau nenuleidžia rankų ir toliau mesti dar vieną, kitą kartą, kol galiausiai pataiko. Jis aukštas ir atletiškas. Jau ketveri metai, kuomet jis yra mano mėgstamiausias žaidėjas.