„Ne moterų sportas“, – ar tokią frazę dar galima išgirsti ledo ritulio, kovos menų, regbio ir kitų sporto šakų, kurios stereotipiškai laikomos vyriškomis, užkulisiuose? Ar visuomenės ir pačių sporto bendruomenių požiūris spėja keistis ir eiti pavėjui su oficialiomis deklaracijomis? Kaip išties sekasi diegti mąstymą, kad nebėra tokio reiškinio kaip vyriškas sportas? 

Lietuvos bokso federacijos (LBF) generalinis sekretorius Donatas Mačianskas šypsosi: dar vieni kiti metai, ir tokia tema straipsniui nebebus tinkama, nes visi atsakymai bus savaime aiškūs.

„Vyksta natūralus procesas, – sako D.Mačianskas. – Moterų boksas pasaulyje ir Lietuvoje populiarėja sparčiau, nei dažnas mažiau besidomintis sporto aistruolis susimąsto. Galbūt moterų boksas vis dar stebina plačiąją visuomenę, bet ne bokso gerbėjus ar mūsų bendruomenę.“

Nuo 2018-ųjų jau vyksta tie patys moterų, kaip ir vyrų, pasaulio jaunimo bei suaugusiųjų, taip pat Europos jaunučių, jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatai. Pirmą kartą olimpinėse žaidynėse moterys boksavosi 2012 m. Londone, o 2021 m. Tokijuje moterų kovas išvysime net penkiose svorio kategorijose.

Kaip ir vaikinai, Lietuvos boksininkės jau pradėjo kėsintis į Europos čempionatų apdovanojimus. Praėjusiais metais Gabrielė Stonkutė pirmą kartą šalies istorijoje parvežė Europos jaunimo čempionato auksą, Iveta Lešinskytė Europos suaugusiųjų čempionate užėmė penktą vietą ir pakartojo 2014 m. Vaidos Valskytės pasiektą rezultatą – pelnė penktą vietą pasaulio čempionate.

„Drįsčiau teigti, kad boksininkai vyrai jau apsiprato su pokyčiais, – sako LBF generalinis sekretorius. – Kai 2003 m. pats pradėjau lankyti bokso treniruotes, besiboksuojančios merginos atrodė neįprastai. Jos buvo stebimos ir apkalbinėjamos. Dabar moteris bokso salėje nieko nestebina.“

Tiesa, pašnekovas pripažįsta, kad patys vyrai rečiau žiūri moterų bokso kovas: „Kažkada ir futbolą žaidžiančios moterys atrodė neįprastai, o dabar apie tai nė nepagalvoji. Boksas taip pat išgyvena natūralius pokyčius. Galbūt per aštuonerius metus į olimpinių žaidynių programą įtraukti net penkias moterų svorio kategorijas buvo drastiškas TOK žingsnis, bet bokso visuomenė priėmė šį iššūkį.“

Sekame pasaulio pavyzdžiu

Remiantis Tarptautinės ledo ritulio federacijos (IIHF) duomenimis, pasaulyje registruotų ledo ritulininkių nuo 2007 iki 2018 m. padaugėjo 34 proc. ir pasiekė 210 tūkst. Tiesa, maždaug 82 proc. šių žaidėjų yra iš JAV ir Kanados. Kanadoje net 46 proc. visų registruotų ledo ritulio žaidėjų yra moterys, JAV 34 proc., Švedijoje 30 proc., Suomijoje ir Rusijoje 13 proc., Japonijoje 11 proc., Čekijoje 4 proc., o Latvijoje – 1,4 proc.

IIHF duomenimis, bene sparčiausiai moterų ledo ritulio masiškumas kyla Kinijoje ir Ukrainoje, ir tai siejama su didžiaisiais renginiais – Ukraina 2019 m. organizavo pasaulio moterų ledo ritulio čempionatą, o Kinija ruošiasi 2022 m. žiemos žaidynėms.

„Šiandien retais atvejais kažkas dar mato ledo ritulį tik kaip vyrų sporto šaką“, – įsitikinęs asociacijos „Hockey Lietuva“ tarybos narys ir „Kaunas Hockey“ klubo prezidentas Petras Nausėda. Pasak jo, stereotipus suformuoja profesionaliojo sporto vaizdiniai, bet sportas yra ne tik apie tai.

„Visuomenei ledo ritulio vaizdinys pirmiausia iškyla iš NHL, rinktinių varžybų, kur daug susidūrimų, daug smūgių. Bet kai kalbame apie vaikų sportą, sveikatinimą, fizinį aktyvumą, ledo ritulys yra ideali sporto šaka tiek berniukams, tiek mergaitėms“, – sako P.Nausėda.

„Pasaulyje, ypač stipriausiose ledo ritulio šalyse, tie stereotipai tiesiog tirpsta, o kai kuriose – ištirpę visiškai. Lietuvoje takoskyra dar yra. Bet mes su ledo ritulio masiškumu apskritai atsiliekame, todėl ir požiūris atsilieka“, – tikina P.Nausėda.

P.Nausėda sako, kad „vyrų sporto“ etiketė nėra vertybė, kurią ledo ritulys stengtųsi žūtbūt išsaugoti, ir nesutinka, jog pokyčiai vyksta tik ant popieriaus: „Viso pasaulio visuomenės eina pažangos keliu, įskaitant ir ledo ritulio bendruomenę. Prieš dešimt ar dvidešimt metų visoje visuomenėje stereotipų buvo daug daugiau, o šiandien tai atrodo nesuprantama. Savo aplinkoje nesu girdėjęs ir negirdžiu kalbų, kad vyksta neigiami pokyčiai. Priešingai, visi džiaugiasi, kad bendruomenė didėja. Senbuviai patys leidžia dukras į treniruotes ant ledo.“

Jaunoji karta – be stereotipų

Austėja Minkevičiūtė, Lietuvos regbio federacijos (LRF) generalinė sekretorė ir vaikų regbio trenerė, sako, kad stereotipas „regbis – vyrų sportas“ nyksta, bet jis neišnyks nei po vieno projekto ar vienerių varžybų.

„Jis gana giliai įsisenėjęs ir įsišaknijęs, – tikina A.Minkevičiūtė ir priduria, kad šiuos stereotipus lengviausiai griauna naujos sportininkų kartos. – Mes, mano kartos ir vyresnės žaidėjos, su tais stereotipais dar turime kovoti, bet jei pažiūrėsime į jaunesnio amžiaus žaidėjus, 12–18 metų berniukus ir mergaites, – ten stigmų nebėra. Ir tai mūsų, šiuolaikinių moterų ir regbininkių, įdirbis, nes tos mergaitės turi į ką lygiuotis.“

Pasak jos, vien tai, kad būdami vaikai berniukai ir mergaitės žaidžia drauge, neleidžia susiformuoti mąstymui, esą regbis yra vyriška sporto šaka. „Dažnai mergaitės greičiau žaidimo niuansus perpranta arba būna vikresnės, todėl ir berniukai nemano, kad tai tik jiems tinkamas žaidimas. Žiūrint į ateitį – ramu, nes kaip trenerė matau, kad vaikai auga be nusistatymų“, – sako pašnekovė, kuri taip pat yra LTOK lyčių lygybės sporte komisijos narė.

A.Minkevičiūtės įsitikinimu, didėjantis mergaičių sporto masiškumas prisideda prie stereotipų laužymo: kuo daugiau merginų užsiima vadinamaisiais vyriškais sportais, tuo lengviau jų pavyzdys leidžia keisti aplinkinių ir visuomenės požiūrį.

„Deja, tėvams ne visada patinka, kad dukros renkasi regbį“, – apgailestauja A.Minkevičiūtė.

Pasauliniame kontekste sąmoningumo šuolis į priekį padarytas didelis. A.Minkevičiūtė sutinka, kad tam įtakos turi ir tai, jog regbis populiariausias ir stipriausias Vakarų šalyse, kur apskritai visuomenės branda didesnė.

Tarptautinė regbio federacija (IRB) 2017 m. pradėjo kampaniją „Try and Stop Us“, skirtą moterų regbio skatinimui, o po dvejų metų paskelbė, kad regbį žaidžiančių moterų skaičius pasiekė rekordinius 2,7 mln. Per dvejus metus regbininkių padaugėjo 28 proc., o iki 2025 m. tikimasi, kad registruotų žaidėjų bus dvigubai daugiau. IRB teigimu, moterys jau sudaro 40 proc. pasaulinės regbio gerbėjų auditorijos, kuri, skaičiuojama, yra apie 400 mln. planetos gyventojų.

„Pasaulyje moterų regbiui jau seniai rodomas toks pat dėmesys, koks ir vyrų, išskyrus atlygio klausimą. Pati daug metų žaidžiau Airijoje ir niekada nepajutau „vyriškos sporto šakos“ stereotipo. Ten moterų regbio palaikymas labai stiprus“, – sako A.Minkevičiūtė. Pasak jos, šiandien nėra jokių kliūčių moterų regbiui į aukštumas kilti ar moterims siekti karjeros regbio organizacijose.

„Skepticizmo gal ir pasitaiko, bet priešiškumo – ne. Arba tokio priešiškumo, kurio negalėtume įveikti, – sako LRF generalinė sekretorė. – Nuomonių, esą regbis – ne moterims arba mes tiek neišmanome, yra, bet jų visada ir bus. Bet tos nuomonės nėra virtusios barjerais. Jeigu nori, moteris regbio aikštėje gali viską pasiekti. Nori teisėjauti – teisėjauk, nori treniruoti – treniruok, nori būti valdyboje – pirmyn.“

Diegia olimpinius principus

D.Mačianskas yra Tarptautinės bokso federacijos (AIBA) moterų komisijos narys, tad daugelį procesų ne tik stebi, bet ir dalyvauja. „Taip, jaučiama įtampa, kai kurių valstybių atstovai nepatenkinti, kad svorio kategorijų skaičius kinta mažinant vyrų ir didinant moterų. Šiandien moterų bokso masiškumas dar nėra proporcingas dabartiniam moterų svorio kategorijų kiekiui, – atkreipia dėmesį D.Mačianskas. – TOK, AIBA ir Europos bokso konfederacija (EUBC) daug dirba, kad moterų boksas būtų priimtinas ne tik Europoje, bet ir trečiojo pasaulio šalyse. O Skandinavijoje jau šiandien padėtis priešinga – Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje moterų bokso masiškumas ir meistriškumas netgi aukštesnis nei vyrų.“

„Tokios kovotojos, kaip Ronda Rousey, padarė savo ir atvedė jaunų mergaičių kartą, kuri pradėjo užsiimti dziudo ar kitais kovų menais“, – apie didėjantį merginų susidomėjimą kovos menais sako Alfredas Lifšicas, mišriųjų kovos menų („Mixed martial arts“ – MMA) treneris.

Jis pripažįsta, kad žodžius „tai ne moterų sportas“ dar girdi iš kovotojų vyrų ir to priežastis randa išsilavinimo spragose. „Tai mūsų, kovinio sporto, problema. MMA sporte yra nemaža dalis – mažesnė, bet yra – neišsilavinusių žmonių, kurie mėgsta kišti savo trigrašį. Vis dėlto didžioji dalis palaiko moteris kovotojas.“

A.Lifšicas sako, jog epitetai „vyriškas“, „moteriškas“ tapo niekiniai ir dėl skirtingų šių terminų interpretacijų: vyriškumą ir moteriškumą dažnas supranta skirtingai.

„Manau, kiekviena sporto šaka pirmiausia turi būti vystoma kaip sporto šaka – išlaikant sveikatingumo, kūno tobulinimo, varžymosi ir bendrus sporto šakos populiarinimo principus. Ši kryptis, kurią diktuoja UFC (angl. Ultimate Fighting Championship) organizacija, kovos menuose ypač juntama. Pastaruoju metu UFC mišriąsias kovas stipriai plėtoja kaip sportą. Netgi reklaminis dizainas pasidarė švaresnis, orientuotas į didįjį sportą, kaip NHL ar UEFA čempionų lyga. Viskas tapo švaru, gražu, sportiška, perimant olimpinės lygybės principą“, – pasakoja A.Lifšicas.