K.Gerasimovas štangą kilnoja nuo dešimties metų

Tarp geriausiųjų 2006 metų Klaipėdos sportininkų nominuotas ir sunkiaatletis Konstantinas Gerasimovas. Daugiau nei dešimtmetį sunkiosios atletikos subtilybes kremtantis 21-erių metų vaikinas ne kartą yra gerinęs šalies rekordus, tapęs Lietuvos bei tarptautinių varžybų nugalėtoju ir spėjęs pasižymėti pasaulio bei Europos čempionatuose.

Praėjusiais metais Europos sunkiosios atletikos čempionate (svorio grupė iki 77 kg) devintąją vietą iškovojusiam K.Gerasimovui patekimas į geriausiųjų sportininkų elitą - jokia staigmena.

„Tarp geriausiųjų sportininkų patenku jau trečią kartą. Tad, žinoma, vilčių atsidurti dešimtuke tikrai turėjau. Kaip bebūtų, tai ypač malonus įvykis“, - „Klaipėdai“ sakė geriausiųjų 2006 metų miesto sportininkų sąraše septintoje pozicijoje įsitaisęs sunkiaatletis.

Kolekcijoje – per 50 medalių

- Kaip susidomėjai sunkiąja atletika?

- Mano tėvas namuose nuolat kilnodavo svarmenis, tad ir aš, dar būdamas visai mažas, po truputį stengdavausi jį pamėgdžioti. O kai man sukako 10 metų, tėvas nuvedė į „Žalgirio“ stadiono sunkiosios atletikos salę pas trenerį Bronių Vyšniauską. Taip ir sportuoju iki šiol.

- Ar bandei skaičiuoti, kiek kartų esi tapęs Lietuvos čempionu?

- Net nežinau... Pastaruosius kelis metus svorio iki 77 kg grupėje niekam neužleidžiu pirmosios pozicijos.

Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek medalių esu iškovojęs... Tai jų turiu per 50. Beje, sporto dėka esu apkeliavęs nemažai šalių – bemaž pusę Europos.

- O kokiu pasiekimu per savo sportinę karjerą labiausiai didžiuojiesi?

- Pats įsimintiniausias ir brangiausias pasiekimas – kuomet būdamas 16 metų tarp Europos bendraamžių iškovojau trečiąją vietą. Žinoma, atmintin įsirėžė pirmosios pergalės Lietuvos ir tarptautinėse varžybose.

Pasaulio čempionate

- 2006 metais Santo Dominge (Dominika) planetos sunkiosios atletikos pirmenybėse tarp 46 dalyvių užėmei 31 vietą. Kaip vertini šį savo pasirodymą?

- Vidutiniškai. Rezultatais nesu itin patenkintas. Galėjau ir geriau pasirodyti. Bet kaip pavyko, taip pavyko, nieko nebepakeisi. Tokio aukšto rango varžybose dalyvavau pirmą karta. Daug jėgų atėmė ir išsekino kelionė. Pirmą kartą tiek ilgai teko skristi lėktuvu. Reikia prie to priprasti, kad normaliai jaustumeis.

- Apskritai kokį įspūdį paliko aukščiausio rango varžybos?

- Galiu pasakyti, kad ne itin skiriasi nuo Europos čempionato. Būtent stipriausi sunkiaatlečiai yra europiečiai – bulgarai, rusai, turkai. Ten nuo seno ugdomi ypač pajėgūs sunkiaatlečiai.

- Tau ne kartą yra tekę gerinti Lietuvos rekordus. Koks jausmas užplūsta sielą, kai tai atsitinka?

- Pajunti, kad treniruojiesi ne veltui. Tokie dalykai pamalonina širdį. Supranti, kad salėje išlietas prakaitas atsiperka su kaupu.

Studijuoja informatiką

- Kokia dar veikla užsiimi, be sunkiosios atletikos? Girdėjau, kad dabar tau ypač karštos dienos, kadangi laikai egzaminus?

- Taip. Studijuoju Klaipėdos universitete informatikos specialybę (trečias kursas - aut. past.). Tad mokslai tikrai atima nemažai jėgų ir laiko. Bet jau pripratau prie tokios dienotvarkės. Sportui kasdien skiriu mažiausiai po dvi valandas.

- O kaip leidi laisvalaikį?

- Labai mėgstu paišyti. Tiesiog laisvu metu pasiimu į rankas pieštuką ar rašiklį ir paišau tai, kas šauna į galvą. Dažniausiai įvairius fantastinius piešinius... Taip pat kartais pagroju gitara.

- Gal lankei muzikos mokyklą?

- Ne, tiesiog pats išmokau groti. Tėvas išmokė tris pagrindines natas ir nuo to viskas prasidėjo. Apskritai dažnai klausausi muzikos. Tai labai atpalaiduoja.

- Tikriausiai užsiiminėjant sunkiąja atletika tenka riboti pramogas?

- Šiek tiek. Bet man sportas – tai gyvenimo būdas ir malonumas. Juk nevaikščiosi į barus ir nemauksi kasdien alų. Siekdamas rezultatų, turi pamiršti panašius pasilinksminimus.

Žavisi kovotojais

- Turi kokį sportininką favoritą, į kurį sieki lygiuotis?

- Patinka sportininkai kovotojai, kurie visada siekia savo užsibrėžto tikslo. Mane nuolat žavėdavo jau sportinę karjerą baigęs rusų sunkiaatletis Čemerkinas. Nepamenu jo vardo... Jis tiesiog visada degė noru iškelti štangą ir dažnai tai įgyvendindavo pirmu bandymu.

- Teko nemažai keliauti po užsienio šalis. Gal prisimeni kokį kuriozinį, linksmą nutikimą, įvykusį per varžybas?

- Kartą Bulgarijoje prieš keliant štangą užsikalbėjome su treneriu ir į sceną teko pakilti tiesiog bėgte. Žinot, sunkiaatletis po duoto signalo turi vieną minutę laiko pasiruošti... O aš bekalbėdamas su treneriu pažiūrėjau į laiką ir išvydau, kad liko vos 10 sekundžių. Kai bėgau, girdėjosi žiūrovų garsus juokas. Net nežiūrėdamas čiupau štangą ir akimirksniu ją iškėliau. Tada visi nutilo... Gana juokinga situacija.

Tikslas - olimpiada

- Tu sveri vos 77 kg. O keli dvigubai už save sunkesnius svorius. Kur Tavo jėgos paslaptis? Gal jau vaikystėje pasižymėjai įspūdinga jėga?

- Svarbiausia ne jėga, o technika ir įdirbis treniruotėse. Kai tiek metų sportuoji, tiesiog atrodo, kad pats kūnas žino, ką reikia vienu ar kitu momentu atlikti, kaip judėti ir panašiai. Tai ypač svarbu.

- Kokius tikslus sau asmeniškai keli?

- Be abejo, kaskart norisi gerinti rezultatus. Viliuosi gerai pasirodyti ir tinkamai šaliai atstovauti Europos ir pasaulio čempionatuose. O ateityje neapleidžiu svajonės sudalyvauti ir olimpiadoje. Kaip sakoma: „Blogas tas kareivis, kuris nesiekia tapti generolu“.