Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra prisimena 2005-uosius, kai ilga pertrauka sumaišė visas pergalingai žaidusių lietuvių kortas ketvirtfinalyje. Dabar treneris tikisi, kad keturios laisvos dienos buvo išnaudotos prasmingai.

Stambulas (Turkija)

Pirmadienį Lietuvos krepšininkai treniravosi tik vakare. Ryte jie buvo susirinkę vaizdo peržiūrų kambaryje. Žaidėjams dar kartą buvo akcentuoti svarbiausi dalykai, kurie gali lemti pergalę šį vakarą vyksiančiose aštuntfinalio rungtynėse su Kinija.

– Treneri, ar prasmingai išnaudojote laisvas dienas? – dienraštis pasiteiravo K.Kemzūros.

– Nesportavome tik kelionės iš Izmiro dieną, penktadienį. Šeštadienį jau vyko dvi treniruotės – salėje ir su treniruokliais. Sekmadienį sportavome ryte, pirmadienį – vakare. Pasitarėme su fizinio rengimo treneriu Evaldu Kondratavičiumi ir manome, kad tai optimalus pasiruošimo variantas. Svarbiausia išlaikyti ritmą, fizinę formą, kad žaidėjai mače su kinais būtų kupini jėgų.

– 2005 m. buvote rinktinės trenerių štabe, kai rinktinė po keturių laisvų dienų prarado tą ritmą, apie kurį dabar kalbate. Dabar turbūt atkrintamosioms varžyboms rengiatės kitaip nei tąkart?

– Tuomet galbūt trūko daugiau žaidimo per treniruotes, dabar sunku pasakyti ir gal nereikia tos istorijos analizuoti. Tiesiog stengiamės to nepakartoti. Per treniruotes žaidžiame penkiese prieš penkis, kad neprarastume žaidimo ritmo. Manau, pratybos buvo labai geros.

– Kokia traumuotų žaidėjų sveikata?

– Ir Robertas Javtokas, ir Simas Jasaitis sekmadienį treniravosi. Skausmą jie dar jaučia, gydosi vaistais, bet kiekviena valanda šiek tiek padeda jiems jaustis geriau. Norint visiškai išgyti, reikia daugiau laiko. Bet procedūrinis, kaip mes sakome, kabinetas dirba 24 val. per parą ir padarys viską, kad Robertas ir Simas su kinais galėtų žaisti.

– Turbūt stebite žaidėjų veidus. Ko juose daugiau matote – susikaupimo, įtampos ar palengvėjimo, kad vienas sunkus barjeras sėkmingai įveiktas?

– Palengvėjimas buvo Izmire, ten jis ir baigėsi. Stambule – jau viskas kitaip. Tačiau niekas nevaikšto akmeniniais veidais, nuotaika gera. Kad neatitrūktume, būtume susikaupę, nuolat kartu susirenkame – jei nėra ryto treniruotės, susirenkame peržiūrėti vaizdo įrašus, jei nėra pratybų vakare – tuomet irgi analizuojame savo ir varžovų žaidimą. Visą informaciją, kurią paruošėme apie varžovus, perduodame ne iškart, o per tris dienas, kartu kalbame, ko mes norime, kaip reikės žaisti, kaip žaidžia kinai ir panašiai. To reikia, nes fizinė forma yra viena, o psichologinė žaidėjų būsena – visai kas kita. Todėl dirbame abiem kryptimis.

– Matau, jūs šiandien nesiskutęs barzdos? Galbūt tai prietaras?

– Ne, ne dėl to. Šiandien tiesiog nutariau suteikti poilsio odai.

– O šiaip kokių nors prietarų paisote?

– Kaip čia pasakius... Viskas priklauso nuo to, kaip pats savo mintyse viską susidėlioji. Aišku, kartais rišiesi tą patį kaklaraištį, bet aš suprantu, kad tai yra tik įsikalbėjimas sau. Prietaras, jeigu taip galima pasakyti, yra tas, kad varžyboms turi rengtis kaip tik galima rimtai, o tada jau ir sėkmė gali būti tavo pusėje.