Londono parolimpinių žaidynių krepšinio vežimėliuose varžyboms teisėjavęs mūsų šalies arbitras Linas Radykas džiaugiasi kol kas įdomiausiu savo karjeros vingiu.

Gyvenimą su krepšiniu Linas susiejo neatsitiktinai – jo senelis Jonas Radykas buvo Kauno „Žalgirio“ komandos gynėjas.

„Prieš kelerius metus į Tarptautinės krepšinio federacijos garbės teisėją Raimundą Barauską kreipėsi Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos atstovai ir paprašė paruošti arbitrų, kurie galėtų vadovauti tarptautinėms rungtynėms. Taip ir prasidėjo mano karjera. Po poros metų išlaikiau egzaminus tarptautinei kategorijai, pradėjo sektis, buvau nuolat kviečiamas į elitinius turnyrus – Europos čempionatus, pasaulio taurės varžybas. Pavyko neblogai užsirekomenduoti, tad pakvietė ir į Londono parolimpiadą“, – pasakojo vienas iš 26 neįgaliųjų žaidynėse dirbusių krepšinio teisėjų.

– Į parolimpines žaidynes pakviečiamas ne bet kuris arbitras. Ar galima sakyti, kad priklausote krepšinio vežimėliuose teisėjų elitui? – paklausėme L.Radyko.

– Jaučiu Tarptautinės krepšinio vežimėliuose federacijos – IWBF – pasitikėjimą. Dažnai teisėjauju Čempionų lygos varžyboms – pavasarį vyksiu švilpti šio turnyro rungtynėms Šveicarijoje. Ateinančiais metais vyks ir Europos A diviziono pirmenybės. Viliuosi, kad teks padirbėti ir jose. IWBF kategoriją Lietuvoje turiu tik aš vienas. Nacionalinio čempionato kovoms gali teisėjauti mano kolega Kęstutis Kasauskas, taip pat R.Barausko jaunųjų krepšinio teisėjų mokyklos auklėtinis.

– Jūsų specializacija – vien neįgaliųjų krepšinis?

– Teisėjauju ir sveikiesiems – Regionų krepšinio lygos čempionato kovoms.

– Kur jaučiatės tvirčiau – tradicinio ar neįgaliųjų krepšinio aikštėje?

– Abiem atvejais vienodai, tačiau man asmeniškai įdomiau dirbti su neįgaliais krepšininkais. Jų žaidimas kupinas įvairių smulkmenų, kurios intriguoja. Emocijų netrūksta tiek vienur, tiek kitur. Sportininkai vežimėliuose irgi baudžiami techninėmis pražangomis, aistros veržiasi per kraštus. Neįgaliesiems teisėjauti ne ką lengviau, netgi sunkiau, nes yra daugiau papildomų taisyklių. Arbitrui, atėjusiam iš tradicinio krepšinio, pirmiausia tektų panagrinėti subtilius niuansus, nes skirtingai traktuojami žaidėjų kontaktai, pražangos.

– Londono parolimpiados aukso medalių komplektus iškovojo Kanados krepšininkai ir vokietės. Jūs grupių varžybose teisėjavote tiek vienai, tiek kitai čempionų rinktinei. Ar nugalėtojai turėjo lygiaverčių konkurentų?

– Buvo galima nuspėti, kad šiose žaidynėse triumfuos kanadiečiai ir vokietės, nors šįkart parolimpiadoje dalyvavo daugiau beveik vienodo pajėgumo komandų nei anksčiau. Kanados rinktinei atstovavo trys geriausi planetos krepšinio vežimėliuose žaidėjai, tad ši ekipa buvo ryški favoritė.

– Ar daugiau Lietuvos arbitrų dirbo parolimpiadoje?

– Tarptautinė aklųjų sporto asociacija į žaidynes delegavo aklųjų riedulio teisėją Vilmą Venckutonytę. Anglijos sostinėje buvome su ja susitikę. Aš į Lietuvą grįžau po grupių varžybų etapo. Parolimpiadoje, skirtingai nei olimpinėse žaidynėse, dar prieš turnyro pradžią nusprendžiama, kiek kuriam teisėjui teks dirbti. Visi žinojome, kurie šeši teisėjai ir trys komisarai po grupių varžybų važiuos namo. Tarp jų – daugiausia jauni, dar tik karjerą pradedantys teisėjai. Patirtis lemia labai daug.

– Kaip tarp stipriausių pasaulio komandų atrodytų Lietuvos krepšinio vežimėliuose rinktinė?

– Šiuo metu mūsiškiai žaidžia Europos B divizione. Norint patekti į parolimpines žaidynes, reikia A divizione užimti vieną iš penkių pirmųjų vietų. Mano nuomone, lietuviams iki stipriausiųjų – dar toloka. Parolimpiadose dalyvauja ir silpnesnės komandos iš kitų žemynų. Kovodami su jomis lietuviai turbūt neatrodytų beviltiškai, tačiau mūsų lygis dėl masiškumo stokos ir skurdaus finansavimo nėra aukštas.

– Kokį įspūdį paliko pirmoji jūsų karjeros parolimpiada?

– Viskas suorganizuota ir apgalvota iki smulkmenų. Teisėjai neturėjo dėl ko skųstis – gyvenome puikiomis sąlygomis olimpiniame kaimelyje, maistas buvo nuostabus, saugumas užtikrintas, o neįgaliųjų krepšinio rungtynes stebėjo pilnutėlės arenos. Ko daugiau galima norėti?