Dešimt metų fiziškai ir psichologiškai alinančių treniruočių bei varžybų daugkartinė Lietuvos sportinio ėjimo čempionė Kristina Saltanovič palygino su viena greitai prabėgusia diena.

Berlyne (Vokietija) surengtas 12-asis pasaulio lengvosios atletikos čempionatas K.Saltanovič buvo ketvirtasis. Nuo jos debiuto 7-osiose planetos pirmenybėse 1999-aisiais Sevilijoje (Ispanijoje) prabėgo dešimtmetis.

Jubiliejų ėjikė pažymėjo išskirtiniu pasiekimu – 20 km trasą Berlyno gatvėmis įveikė aštuntoji. Tai – kol kas aukščiausia Lietuvos ėjikų pasaulio čempionatuose užimta vieta.

– Esu labai patenkinta. Apskritai visas šis sezonas – lyg iš stebuklų pasaulio, – sakė dienraščiui K.Saltanovič, po varžybų iš Vokietijos išskubėjusi namo į Portugaliją pas savo artimiausius sirgalius – dvejų metukų dukrą Eriką ir vyrą Luisą Diasą.

– Kristina, prisiminkite savo debiutą 1999-ųjų pasaulio čempionate, – paprašėme sportininkės.

– Labiausiai įstrigo tai, kad tada nejaučiau jokios įtampos. Gal todėl, kad buvau jauna ir niekas į mane nekreipė dėmesio? Tuomet Lietuvos rinktinės lyderiai buvo disko metikai Virgilijus Alekna ir Vaclovas Kidykas, septynkovininkė Remigija Nazarovienė, iš senbuvių – ieties metikė Rita Ramanauskaitė, rutulio stūmikas Saulius Kleiza, trišuolininkas Audrius Raizgys. Užėmiau 18-ąją vietą, specialistai ją palankiai įvertino. Dabar pagalvojau: Dieve, nejaugi tai įvyko prieš dešimt metų? O atrodo, kad prabėgo viena diena ir per ją pakilau tik dešimt laiptelių aukštyn.

– Kaip vertinate rezultatą, pasiektą Berlyne?

– 1 val. 31 min. ir 23 sek. nėra fantastika, tačiau aštuntoji vieta – puikumėlis! Pasaulyje yra dvidešimt maždaug lygiaverčių ėjikių, iš kurių beveik kiekviena gali iškovoti medalį arba likti 20-ojoje vietoje. Medalis – sportinės sėkmės dalykas. Pavyzdžiui, pernai Pekino olimpiadoje italė Elisa Rigaudo laimėjo bronzą, o Berlyne aš ją aplenkiau paskutiniame rate ir ji liko devinta.

– Po finišo suklupote, o atsistojusi gausiai liejote ant savęs vandenį. Prastai jautėtės?

– Eidama paskutinius kilometrus pajaučiau, kad mėšlungis pradėjo traukti raumenis. Todėl posūkiuose stengiausi būti atsargi, kad kas nors neatsitiktų ir čempionatas nenueitų šuniui ant uodegos. Manau, kad karštu oru praradau daugiau skysčių, nei tikėjausi. Dėl skrandžio problemų negaliu gerti specialių vitaminizuotų gėrimų, tik vandenį, todėl gali būti, kad mano baterijose išseko mikroelementų rezervai.

– Pasaulio čempione tapusi rusė Olga Kaniskina tvirtino, kad jai didelį įspūdį padarė varžybų atmosfera, bet peikė trasos atkarpą prie Brandenburgo vartų. Kas ten trukdė ėjikams?

– Beveik visą kelią žingsniavome asfaltu, bet kelios dešimtys metrų buvo grįsti, regis, šlifuoto akmens ar granito plokštėmis. To pakako, kad iki šiol skaudėtų kojas. Dabar net mano eisena pasikeitė... Dauguma sportininkų niurzgėjo dėl to akmenuoto etapo, nors esu dalyvavusi varžybose, kuriose teko eiti ir ištrupėjusiu betonu. O čempionato įspūdžiai – nuostabūs. Iš pradžių manėme, kad sprendimas startuoti ir finišuoti ne stadione, bet prie Brandenburgo vartų, atims daug varžybų žavesio, nes net šiurpuliukai nueina nugara, kai įeini į pilnutėlę ir gaudžiančią areną. Vis dėlto naujovė pasiteisino. Visą trasą buvo apgulę žiūrovai, jie emocingai skatino sportininkus. Girdėjau lietuviškų šūksnių, mačiau trispalvių. Ačiū sirgaliams už įkvėpimą, jų parama man ir Brigitai Virbalytei labai pravertė.

– Ar per dešimtmetį nuo jūsų pirmojo pasaulio čempionato iki ketvirtojo nė karto nebuvo kilusi mintis atsisveikinti su didžiuoju sportu?

– O, ne kartą... Bene ryžtingiausiai buvau nusiteikusi po Atėnų olimpiados, kuriai rengiausi visiškai savęs netausodama, bet finišavau tik devyniolikta. Norėjau viską mesti. Gailėjausi laiko, pastangų. Nusivylimą skatino ir tai, kad prieš Sidnėjaus žaidynes dirbau, atrodo, mažiau, bet užėmiau aukštesnę – 16-ąją – vietą. Dabar, grįžusi iš Berlyno, juokauju, kad yra ideali proga padėti tašką: pasaulio čempionate – aukščiausia vieta per visą karjerą, Europos taurės varžybose iškovojau bronzos medalį. Gal jau metas sustoti? Ne, dar nesustosiu. Nesakau, kad sportuosiu amžinai, bet nenoriu iš anksto numatyti konkrečios ribos – iki kito čempionato ar olimpiados. Treniruosiuosi, dalyvausiu varžybose, į kurias pakvies ar įvykdysiu jų atrankos normatyvus. Labai norėčiau dalyvauti Londono olimpiadoje. Tikiuosi, kad ši svajonė išsipildys.

– Kokiam klubui šiuo metu atstovaujate?

– Portugalijoje buvau pasirašiusi sutartį su Porto klubu, didžiausiu ir principiniu Lisabonos, kur gyvenu, konkurentu, bet širdimi esu su lisaboniečių "Benfika". Rugsėjo mėnesį Druskininkuose vyks Lietuvos 10 km sportinio ėjimo čempionatas, jame dalyvausiu kaip Alytaus klubo "Interwalk" narė.

– Ar rudenį į tėvynę grįšite su šeima?

– Ne, Erika ir Luisas liks Lisabonoje. Būtų prabanga, jei jie mane lydėtų į Lietuvą, nes vyras jau visas atostogas praleido mano treniruočių stovyklose. Be to, Erika tikriausiai pradės lankyti vaikų darželį, reikia tam pasirengti.

– Kaip spėjate ir sportuoti, ir namus prižiūrėti?

– Bičiuliams sakau, kad dabar mano pagrindinės pareigos – mama, namų šeimininkė, o sportas – antrajame plane. Jei Erikai patiks vaikų darželyje, man liks daugiau laiko treniruotėms. Auklės nenorime samdyti – juokauju, kad jai tektų papildomai mokėti už ištvermę ir kantrybę, nes mūsų dukrytė – kaip gyvas sidabras, nenustygstanti vietoje. Man arba Luisui laikas su Erika neprailgsta, tik spėk paskui ją. Luisas – buvęs sportininkas (buvęs Portugalijos sportinio ėjimo rekordininkas ir nacionalinės rinktinės narys, treneris konsultantas – red. past.), supranta mane, todėl prisitaiko prie mano treniruočių ir varžybų kalendoriaus. Kai jis dirba, aš būnu su Erika. Vakarop užsuku pas jį į darbą, kartu nuvažiuojame prie aikštyno. Tada jis bendrauja su dukrele, o aš ramiai porą valandų treniruojuosi. Kai Erika buvo mažesnė, kartais sukeldavo tokį triukšmą, kad treniruotes tekdavo nutraukti ir čia pat, prie stadiono, krūtimi ją pamaitinti, nes tik taip dukrą nuramindavome. Manau, kad šeima padeda geriau nusiteikti dirbtii, susikaupti varžyboms. Kai mintyse – artimieji, rezultatams ir kilometrams galvoje nelieka vietos. Atlėgsta įtampa, todėl prieš startą apleidžia jaudulys, o trasoje jautiesi lyg ant sparnų.

K.Saltanovič dosjė

Gimė: 1975 m. vasario 20 d. Vilniuje.

Išsilavinimas: aukštasis, baigė Vilniaus pedagoginio universiteto magistrantūrą.

Šeima: dukra Erika (2 m.), vyras Luisas.

Pomėgiai: kinas, muzika, knygos.

Karjera: sportuoti pradėjo 1987 m.; pagrindinė rungtis – 20 km sportinis ėjimas; pirmieji treneriai – Vytautas Papas ir Vytautas Barauskas, dabartiniai – Luisas Diasas, Juzefas Romankovas, Kastytis Pavilonis.

Pasiekimai: Lietuvos čempionė (14 kartų), 1999 m. pasaulio čempionatas – 18 vieta, 2000 m. Sidnėjaus olimpinės žaidynės – 16 vieta, 2002 m. Europos čempionatas – 7 vieta ir asmeninis rekordas (1 val. 30 min. 44 sek.), 2003 m. pasaulio čempionatas – 14 vieta, 2004 m. Atėnų olimpinės žaidynės – 19 vieta, 2005 m. pasaulio čempionatas – 12 vieta, 2006 m. IAAF Didžiojo prizo varžybos – 5 vieta, 2008 m. Portugalijos čempionatas – 5 vieta, 2009 m. pasaulio čempionatas – 8 vieta ir Europos taurės varžybos – 3 vieta.