Daugkartinis Lietuvos bokso čempionas Donatas Bondorovas nepamiršta nuoskaudų, paskatinusių jį palikti tėvynę ir išvykti į JAV. Atletas netgi sutrumpino savo pavardę ir tapo Bondu – kad amerikiečiams nereikėtų laužyti liežuvio.

Čikagos profesionalų bokso mėgėjai jau įsiminė D.Bondą. Varžovai – taip pat. Iš aštuonių JAV įvykusių dvikovų lietuvis laimėjo septynias, viena baigėsi lygiosiomis. Paskutinėje, kuri lapkričio 21 d. buvo surengta Ilinojaus universiteto arenoje, lengvo vidutinio svorio kategorijos kovotojas Donatas per aštuonis raundus įveikė tamsiaodį Mustafah Johnsoną. Pergalę D.Bondui skyrė visi trys arbitrai.

– Donatai, kokie vėjai nunešė jus į JAV? Ar ilgam? – pasiteiravome D.Bondo.

– 2007 m. Lietuvos bokso rinktinė, kurioje atstovavau ir aš, dalyvavo Pasaulio čempionate Čikagoje. Šiose varžybose buvo dalijami kelialapiai į Pekino olimpines žaidynes. Čempionatas man nebuvo sėkmingas. Lygioje kovoje, atrodo, tik vienu tašku pralaimėjau Japonijos boksininkui, nors, kolegų nuomone, tą kovą laimėjau, tačiau teisėjų sprendimas – neginčijamas. JAV užmezgiau pažintį su išeivijos lietuviu Egidijumi Klimu. Jis yra bokso vadybininkas. Jau tada jis man ir kai kuriems kitiems Lietuvos rinktinės nariams siūlė pasilikti JAV, pradėti profesionalų karjerą. Norinčiųjų neatsirado, nes visi buvo pilni vilčių dalyvauti olimpiadoje, juolab kad dar buvo likę keli Europos atrankos turnyrai.

Viename jų man vėl nepasisekė, nes burtai lėmė jau pirmoje kovoje susitikti su stipriu Armėnijos boksininku. Į trečią, paskutinį, atrankos turnyrą man duris užtrenkė korumpuotas Lietuvos bokso rinktinės vyriausiasis treneris Stanislavas Mižigurskis, pakvietęs savo auklėtinį, nors aš buvau įveikęs jį tris ar keturis kartus. Mėginau ieškoti teisybės, kreipiausi į Kūno kultūros ir sporto departamentą, Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, tačiau visos pastangos buvo bergždžios. Sporto valdininkai žadėjo, kad viską sutvarkys, deklaravo, esą Lietuvai atstovaus stipriausieji, tačiau žodžiai liko žodžiais.

Tai buvo viena priežasčių, kodėl išvykau iš Lietuvos į JAV. Beje, mano istorija – ne išskirtinė. Panašių atvejų yra daugiau.

Kita vertus, Lietuvoje nebuvo nei rimtos konkurencijos, nei normalių sąlygų tobulėti, o sporto politika – lyg kreivų veidrodžių karalystė. Pavyzdžiui, tarptautiniame Algirdo Šociko turnyre nugalėjau tą S.Mižigurskio globojamą boksininką, bet į 2009 m. pasaulio čempionatą važiavo jis, nes esą turėjo rėmėjus, o aš neturėjau.

Pavargau nuo sporto valdžios intrigų ir neteisybės, pagalių kaišiojimo vienas kitam į ratus, kenkimo, pavydo.

Ar ilgam aš čia, JAV? Pažiūrėsiu, kaip seksis. Kontraktą pasirašiau trejiems metams, su galimybę pratesti jį. O jei nepasiseks bokse, Amerikoje yra ką veikti ir be sporto. Į Lietuvą grįžti nenorėčiau.

– Kas buvo sunkiausia atvykus į Čikagą? Kaip įveikei atranką į žinomą šio miesto bokso klubą?

– Iš pradžių mane nukreipė į atrankos stovyklą Šiaurės Karolinoje, netoli Naujojo Berno miesto. Gyvenome trenerio Dono Turnerio sporto bazėje. D.Turneris yra treniravęs bent 19 pasaulio profesionalų bokso čempionų, tarp jų – Larry Holmesą, Geraldą McClellaną, Henry Akinwande'ą, Evanderį Holyfieldą. Šioje bazėje treniravosi ir iš Rusijos, Afrikos šalių atvykę boksininkai, taip pat daug amerikiečių.

Stovykloje jaučiausi kaip kalėjime. Treniruotės – sunkios, be, to, alino didelis karštis. Keldavomės 6 valandą ryto, bėgdavome krosą. Po to – sparingų dvikovos, darbas su treniruokliais. Ir taip – diena po dienos: tik sporto salė, tie patys veidai ir miškas aplink. Kai kurie vyrukai nepakėlė tokios rutinos ir morališkai palūžo, kitiems pritrūko meistriškumo, nors valios pakako. Aš atranką įveikiau, laimėjau pirmas varžybas ir pasiprašiau vadybininko persikelti į Čikagą, nes šiame mieste turėjau draugų.

Čikagoje atsigavau. Iškart pajutau, kad tai bus mano miestas. Sunkiausiai pripratau prie didžiulių atstumų, transporto spūsčių. Čia pusvalandis kelio automobiliu – labai arti... Kad visur suspėčiau, automobilyje vežiojuosi ir išeiginius drabužius, ir sportinę aprangą.

– Gal į Čikagos bokso klubą užsuka jame treniravęsis Lenkijos profesionalų bokso žvaigždė Andrzejus Golota?

– Taip, jis čia praleido dalį savo karjeros, kaip ir Tomaszas Adamekas, Ruslanas Čagajevas, Viktoras Poliakovas. Daugiau bendravau su Angeliu Hernandezu, kelis kartus boksavomės per treniruotes. Iš pradžių jis elgėsi arogantiškai, tačiau tai įprasta. Kai vienas kitą gerai apdaužai, po to visada susidraugauji.

Pastaruoju metu mane treniruoja Samas Colonna. Jis – Čikagos bokso klubo legenda, jame dirba daugiau nei 30 metų. Mano gyvenimo būdas ir režimas pasikeitė. Kaip sakė treneris, jei nori būti kovotojas, turi gyventi kaip kovotojas. Tokios sportinės formos, kokios esu dabar, Lietuvoje niekada nebuvau pasiekęs. Pirmiausia, tapau ištvermingesnis, labiau pasitikiu savimi.

– Kaip JAV profesionalų bokso industrija priima naujokus? Ar sunku įsitvirtinti europiečiams?

– Viską lemia tai, kokio lygio boksininkas esi, su kokia komanda pasirašei kontraktą ir kokio dydžio tavo sutartis. Čia vieniems boksas – kaip kasdienis darbas, kiti uždirba milijonus, o treti tik egzistuoja. Esu pasirašęs sutartį su nepriklausomu bokso vadybininku. Jis – verslininkas, aš – jo investicija. Pagal sutartį 20 arba 25 proc. viso dvikovos honoraro priklauso jam. Dabar jis tik investuoja, o aš stengiuosi jo nenuvilti – siekiu pergalių, kad gerėtų mano reitingai, nes jie turi įtakos varžybų honorarams. Be to, vienas mano kozirių yra tas, kad treniruojuosi žinomame klube, pas autoritetingą specialistą. Europiečiai boksininkai čia nėra išskirtiniai. Žinoma, savi mylimi labiau nei kitataučiai, bet jei esi kietas, tavo tautybė, kalba ar tikėjimas neturi jokios reikšmės.

– Kokią savo kovą JAV labiausiai įsiminėte?

– Ypatingų susitikimų kol kas nebuvo, o sunkių – taip. Gal išskirčiau pergalę prieš afrikietį Robertą Kamya, buvusį Pasaulio bokso tarybos (WBC) "Continental America" čempioną. Tokios pergalės įkvepia, įpareigoja neatsipalaiduoti, suteikia daugiau pasitikėjimo savo jėgomis.

– Gal planuojate ateityje pats imtis trenerio ar bokso vadybininko veiklos?

– Ir dabar kartais surengiu privačių treniruočių vienam kitam klientui, bet kol kas nenoriu blaškytis, kad nenukentėtų pagrindinis darbas. Kas bus ateityje, tik Dievas žino. Norėčiau, kad man sektųsi ir nenukentėčiau nuo to kelio, kurį pasirinkau. Gailiuosi, kad į JAV atvykau šiek tiek pavėluotai ir savo talentą švaisčiau nedėkingoje šalyje. Vis dėlto man dabar – tik trisdešimt, tad palikti savo pėdsaką bokse laiko dar šiek tiek turiu.

D.Bondorovo-Bondo dosjė

Gimė: 1980 m. lapkričio 12 d. Kaune.

Išsilavinimas: 2002 m. baigė Lietuvos kūno kultūros akademiją (LKKA), sporto technologijų bakalauras; nuo 2006 m. LKKA studijuoja turizmo ir sporto vadybos magistrantūroje.

Stovėsena ringe: dešiniarankis.

Svorio kategorija: dabar – pirmasis vidutinis (iki 69,9 kg).

Treneriai: Lietuvoje – Vilius Buika, Vitalijus Straleckas, JAV – Samas Colonna.

Titulai, laimėjimai: Lietuvos jaunimo bokso čempionas (1997 m.), tarptautinio A.Šociko bokso turnyro nugalėtojas (1997, 2000, 2003, 2006 ir 2009 m.), Lietuvos bokso čempionas (2004, 2006, 2007 ir 2008 m.), Lietuvos kariuomenės bokso čempionas (2004, 2005 ir 2007 m.), Tarptautinės kariškių sporto tarybos (CISM) pasaulio žaidynių bronzos medalio laimėtojas (2003 m.), Europos Sąjungos (ES) šalių čempionato bronzos medalio laimėtojas (2003 m.), CISM pasaulio bokso čempionato bronzos medalių laimėtojas (2004 ir 2005 m.), Tarptautinės bokso mėgėjų asociacijos (AIBA) pasaulio čempionato 9-osios vietos laimėtojas (2005 m.).

Dvikovų statistika: mėgėjų ringe – 220 susitikimų, 190 pergalių; profesionalų ringe: 12 susitikimų – 10 pergalių, 1 lygiosios, 1 pralaimėjimas.

Pomėgiai: kelionės, elitinių sporto varžybos ir koncertai, paplūdimiai, važinėjimasis dviračiu, sunkumų kilnojimas, ekstremalūs pojūčiai.