Į pasaulio bokso elitą meteoro greičiu įsiveržęs dvidešimtmetis šilutiškis Evaldas Petrauskas neketina sustoti ir yra kupinas ryžto įrodyti, kad bronzos medalis 2012-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse nebuvo vienadienė sėkmės akimirka.

2012-ieji Lietuvos boksininkams ilgam išliks atmintyje. Po sunkios kovos su liga lemiamą savo gyvenimo kovą pralaimėjo legendinis Algirdas Šocikas. Vis dėlto visuomet stipriais odinės pirštinės meistrais garsėjusi Lietuvos bokso kalvė turi talentų, tęsiančių šlovingąsias tradicijas – E.Petrauskas parvežė pirmąjį boksininkų olimpinį medalį nepriklausomos šalies istorijoje.

Vasarą iškovotas šilutiškio apdovanojimas – vos penktasis, kurį mūsų šalies boksininkai pelnė svarbiausiose planetos varžybose. Iki šiol visus medalius Lietuvos boksininkai buvo iškovoję atstovaudami Sovietų Sąjungos rinktinei: 1968 m. Mechike Danas Pozniakas laimėjo auksą, Jonas Čepulis – sidabrą, antrąja vieta 1964-ųjų Tokijo olimpiadoje tenkinosi Ričardas Tamulis, o 1956 m. Melburne bronza pasipuošė Romualdas Murauskas.

„2012-ieji man buvo įsimintiniausi ir geriausi metai, tačiau tikiuosi, kad didžiausi dalykai dar priešakyje“, – sakė E.Petrauskas.

Kelis mėnesius pailsėjęs boksininkas vėl rimtai kibo į darbą ir praėjusią savaitę Kaliningrade (Rusija) įvykusiame Europos bokso olimpinių vilčių (19–22 metų) čempionate iškovojo sidabro medalį: trenerių Vladimiro Bajevo ir Vinco Murausko auklėtinis pasiekė finalą, kuriame 8:13 nusileido tik ringo šeimininkui Avakui Uzlijanui.

– Evaldai, kaip atsigavai po svaiginamo skrydžio į olimpines viršūnes? Ar pavyko visiškai atitrūkti nuo treniruočių ir kovų ringe bei tinkamai pailsėti? – paklausėme E.Petrausko.

– Poilsio man netgi buvo per daug (šypsosi). Pastaruoju metu jau tiesiog veržiausi į ringą. Norėjau treniruotis, troškau kovoti. Esu jaunas ir vis ilgiuosi bokso. Neslėpsiu, kartais norisi ilgėliau padykaduoniauti, tačiau pernelyg atsipalaiduoti irgi negalima. Po to sugrįžti į optimalią sportinę formą būtų dar sudėtingiau. Į Kaliningradą vykau būdamas labai gerai nusiteikęs ir kupinas ryžto parvežti į Lietuvą medalį.

– Olimpiniame bokso turnyre kovojai svorio kategorijoje iki 60 kg. Kaliningrade pirštines surėmei su varžovais, kurie – 4 kg sunkesni. Kaip jauteisi ir pats pasunkėjęs?

– Iš tiesų jau kelerius pastaruosius metus varžydavausi iki 64 kg svorio kategorijoje, tik prieš Londono olimpines žaidynes su treneriu nusprendėme numesti šiek tiek svorio ir kovoti su lengvesniais boksininkais. Tos alinančios „dietos“ pasiteisino (šypsosi). Prieš kiekvieną kovą Londone rūpesčių nestigo, nes buvau priverstas mesti svorį. Tokia praktika bokso pasaulyje kartais naudojama. Planetos pirmenybėse ir Europos čempionatuose jau dvejus pastaruosius metus kovodavau sunkesnėje kategorijoje, tad šis sugrįžimas į vėžes nebuvo naujiena.

– Ar galima tikėtis, kad prieš svarbius turnyrus vėl pabandysite „įtilpti“ tarp lengvesnių sportininkų?

– Vargu. Manau, kad iki 64 kg svorio kategorijoje boksuosiuosi ilgai. Dabar visi planai susiję su šio svorio kovomis.

– Iš Kaliningrado parsivežei sidabro apdovanojimą. Kokį įspūdį padarė šios varžybos, kuriose dalyvavo net 139 kovotojai iš 30 šalių?

– Į šį čempionatą buvo susirinkę tikrai labai pajėgūs boksininkai iš įvairių Europos kampelių. Konkurencija – didžiulė, o turnyro organizacija – aukščiausio lygio. Rusai mėgsta boksą, tad sportininkams buvo sudarytos puikiausios sąlygos, o kovas stebėjo nemažas būrys sirgalių. Man visuomet smagu kovoti turnyruose, kuriuose susirenka stipriausi boksininkai. Varžybos Kaliningrade nebuvo išimtis.

– Pagal išankstinį Tarptautinės mėgėjų bokso federacijos (AIBA) kalendorių šis čempionatas turėjo vykti savaite vėliau. Kodėl turnyro organizatoriai nusprendė jį paankstinti?

– Rusai apsižiūrėjo, kad Europoje artėja didžiosios metų šventės. Buvo tam tikra rizika, kad kai kurie pajėgūs boksininkai dėl šios priežasties pasirinks ne kovas ringe, bet laisvalaikį su šeimomis ir artimaisiais. Sprendimas anksčiau surengti varžybas pasiteisino – Kaliningrade kovėsi beveik pusantro šimto pajėgių boksininkų.

– AIBA vadovai neseniai nusprendė įkurti profesionalų lygą ir tokiu būdu kuo ilgiau išlaikyti sportininkus mėgėjų bokse. Esi prisipažinęs, kad anksčiau taip pat sulaukei ne vieno pasiūlymo išbandyti jėgas profesionaliajam bokse. Kai vertini AIBA naujoves?

– Tokie pasiūlymai iš tiesų yra įdomūs. Nuo kitų metų planuojama mėgėjų bokse atsisakyti šalmų ir pakeisti taškų skaičiavimo sistemą. Sportininkų lauks ne trijų, kaip olimpiniame bokse, o 6–12 raundų kovos. Aš asmeniškai be šalmo tarptautiniuose turnyruose dar nesu boksavęsis, tad į šį klausimą geriau galėsiu atsakyti po Naujųjų metų. Naujovės ir įvairovės man patinka (šypsosi), o toks sprendimas – vis kažkas naujo ir neįprasto. Bus įdomu išmėginti.

– Kokių iššūkių tikiesi 2013-aisiais?

– Pagrindiniai turnyrai, kuriems bus skirtas visas pasirengimas – Europos ir pasaulio čempionatai. Būtent šiose varžybose stengsiuosi siekti aukščiausių rezultatų. Žemyno pirmenybės ateinančiais metais bus surengtos Baltarusijos sostinėje Minske, o 2013-ųjų pasaulio čempionatas vyks Kazachstano sostinėje Astanoje.