Rolandas Matulis – 20-ąjį sezoną pradėjusios Lietuvos krepšinio lygos (LKL) mohikanas. Plačiapetis Vilniaus „Sakalų" komandos žaidėjas – vienintelis, aukščiausiame šalies divizione rungtyniaujantis nuo jo pirmojo čempionato ir kol kas neketinantis sportinius batus pakabinti ant vinies.

– Rolandai, po praėjusio sezono prasitarėte, kad baigsite profesionalaus krepšininko karjerą ir dirbsite valstybės vidaus tarnyboje. Kodėl vėl apsivilkote „Sakalų" marškinėlius? – paklausėme R.Matulio, spalio 4-ąją švęsiančio 39-ąjį gimtadienį.

– Planai nesikeičia. Tai, kad „Sakaluose“ žaisiu dar vieną sezoną – mano padėka šiam klubui ir jo sirgaliams. Man kiekvienas sezonas yra kaip paskutinis mūšis, kurį norisi laimėti.

– Ar jus erzina, kai akcentuojamas jūsų amžius?

– Ne, manęs tai visiškai neerzina. Sporte aš jau senukas, tačiau gyvenime – dar jaunuolis. Amžius siunčia kūnui tam tikrus signalus, o ir žilstelėjusi galva tikriausiai daug kam bado akis, tačiau tikriausiai turiu gerus genus, kurie neleidžia subyrėti. Manau, kad žaisiu dar ne vieną sezoną ir ne du. Juk yra veteranų lyga, o ir dėl LKL – niekada nesakau niekada. Kartais aplinkybės susiklosto taip, kad negalima nukirsti: viskas, baigiu. Krepšinis man – ne sportas, o gyvenimo būdas.

– „Sakalų" pirmtakė – Lietuvos policijos akademijos komanda. Būtent ji 1994-aisiais laimėjo A lygos pirmenybes ir pateko į LKL. Kiek žaidėjų iš tuometės jūsų kartos tebežaidžia krepšinį?

– Žaidžiančiųjų LKL esu tik aš vienas. Kai kurie mano buvę bendražygiai šiuo metu išvis nesusiję su krepšiniu, kiti, pavyzdžiui, Arvydas Gronskis, Erikas Kučiauskas, Linas Kvedaravičius, tapo treneriais, klubų administratoriais.

– Dabar 30-mečiai krepšininkai vis dažniau klausinėjami apie artėjantį karjeros saulėlydį, nes daugumą jų kankina įsisenėjusios traumos. Ar jos nebuvo jus sustabdžiusios?

– Rimtų traumų nesu patyręs. Patempimų, praskeltų antakių ar sulaužytų skruostikaulių buvo. Dabar šiek tiek paskauda nugarą, kelius, tačiau tokios bėdos turbūt lydi kiekvieną sportininką, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų. Tai smulkmenos.

– Gal buvote atsargus?

– Man patinka komandinis žaidimas, o jei žaidėjai jį pagražina dėjimais per varžovų galvas ar kitais efektingais veiksmais – tuo neįmanoma nesižavėti. Tačiau kiekvienas šuolis ar metimas, atliktas ties žmogiškųjų galimybių riba, anksčiau ar vėliau atsiliepia sveikatai. Savęs niekada netausojau, to nedarau ir dabar. Mano nuomone, jei aikštėje negali palikti viso savęs, tuomet nė neverta į ją žengti. Tausoti save kitam kartui nėra prasmės, nes kiekvienos rungtynės gali būti lemiamos. Tai, ką anksčiau galėdavau atlikti savo fizinėmis galimybėmis, dabar darau pasitelkęs patirtį.

– Kaip reaguojate į technines pražangas? Turbūt ne kartą raminote buvusį bendražygį Rolandą Skaisgirį?

– O kaip be techninių (juokiasi)? Šiurkščių pražangų padariau tikrai nedaug. Techninės pražangos – krepšinio dalis, jos žavi sirgalius, priverčia juos pakilti nuo kėdžių, bet aš stengiuosi vengti tokių pražangų, nes jos išbalansuoja žaidimą. R.Skaisgirys buvo vienas iš techninių pražangų virtuozų. Tai tam tikra prasme žavu, nes ne kiekvienas turi tokį talentą, kaip jis (šypsosi).

– „Sakaluose" žaidėte su Ramūnu Šiškausku, Simu Jasaičiu, Andriumi Giedraičiu, Renaldu Seibučiu, Martynu Gecevičiumi. Ar dabartinėje komandoje yra jaunuolių, kurie netolimoje ateityje galėtų belstis į didžiųjų klubų arba šalies rinktinės duris?

– Mano nuomone, „Sakalai“ buvo ir liks žymių žaidėjų kalvė. Klube – geras mikroklimatas, netrukdantis žaidėjams tobulėti. Žinoma, tik tiems, kurie iš tikrųjų nori žengti į priekį. Per savo karjerą esu matęs daug perspektyvių žaidėjų, bet kai kurie tokie ir liko, nes vengė juodo darbo. Šiuo metu „Sakaluose“ yra vaikinų, kurie turi potencialą tapti labai gerais krepšininkais. Neįvardysiu jų, kad nepadaryčiau meškos paslaugos.

– Kaip pasikeitė LKL nuo 1994-ųjų?

– Žaidimas tapo greitesnis, atletiškesnis. Tam įtakos turėjo užsienio krepšinio mokyklų invazija – turiu galvoje legionierius trenerius ir krepšininkus. Pasikeitė ir žaidėjų požiūris. Dabar tam tikrai daliai sportininkų krepšinis tėra darbas, už kurį mokamas atlygis. Esu susidūręs su vyrukais, kurie laikosi tokios pozicijos: žaidžiu taip, kiek man už tai moka. Anksčiau buvo daugiau atsakomybės, pasiaukojimo. Infrastruktūra, treniruočių sąlygos, medicininė priežiūra – gerokai aukštesnio lygio, tačiau, kad ir kaip keista, ne visi klubai gali tuo pasinaudoti.

– Kuris laimėjimas jums brangesnis: 1999-jųjų LKL bronza, 2002-ųjų sidabras su Kauno „Žalgiriu" ar 2009-aisiais iškovota BBL „Iššūkio" taurė?

– Visi trofėjai brangūs, tačiau įsimintiniausias – 1999-ųjų LKL bronzos medalis. Džiaugsmą sustiprino tai, kad mažąjį finalą prieš „Šiaulius“ laimėjome jų tvirtovėje. Įsimintinas ir 2002-ųjų sidabras su „Žalgiriu“, tačiau tąkart finale nusileidome Vilniaus „Lietuvos rytui“, todėl išlikęs šioks toks kartėlis.

– Kodėl pastaraisiais metais „Sakalams" nepavyksta pakilti iš LKL autsaiderių gretų?

– Visos LKL komandos nuo 5-osios vietos yra autsaiderės, nes tik pirmieji keturi klubai sukomplektuoti taip, kad išsiskiria iš visos lygos. Mūsų komandoje nuolat keičiasi žaidėjai, o norint pasiekti gerų rezultatų reikia, kad komandos sudėtis kasmet keistųsi ne daugiau kaip 40–50 proc. Be to, jauną ekipą tenka mokyti krepšinio strategijos pradžiamokslio. Norėčiau pabrėžti: „Sakalai“ niekada nebuvo suskleidę sparnų. Tikiuosi, kad pasikeitus jaunųjų krepšininkų požiūriui į darbą „Sakalų“ skrydžiai bus sklandūs, o šis sezonas – atspirtis kilti aukštyn.

– Kaip į jus kreipiasi jaunesni krepšininkai?

– Jau anksčiau kai kurie vaikinai pagarbiai sakydavo „jūs“. Tačiau mano statusas – žaidėjas, todėl „jūs“ lieka už aikštės ribų. Aikštėje aš esu Rolas. Kita vertus, yra nerašytos komandos vidaus taisyklės, su kuriomis tenka susipažinti kiekvienam naujokui. Vis dėlto tai liečia tik žaidėjus (juokiasi).