Daugiausiai džiaugsmo sporto aistruoliams 2012-aisiais padovanojusi olimpinė ir pasaulio čempionė Rūta Meilutytė į gimtąjį Kauną sugrįžo tyliai ir kukliai – kaip ir rengdamasi didiesiems žygiams Londono ir Stambulo baseinuose.

Svaiginantis skrydis į plaukimo elitą kaunietės neišpaikino. Į Lietuvą R.Meilutytė parskrido su visu būriu iš Anglijos namo keliavusių savo tautiečių, o vos tik Kauno oro uosto laukimo salėje pamatė savo močiutę, jausmingai puolė jai į glėbį.

„Turkijoje iškovotus medalius saugiai laikau paslėptus lagamine“, – geros nuotaikos nestokojo plaukikė.

– Rūta, esi pirmoji plaukikė pasaulyje, kuriai du aukso medalius pavyko laimėti dar nesulaukus 16 metų. Ar tave pačią nustebino toks nuostabus pasirodymas Turkijoje? – paklausėme garsiausios Lietuvos penkiolikametės.

– Nieko panašaus tikrai nesitikėjau. Visa tai, kas įvyko, vertinu puikiai. O kaip kitaip galėtume vertinti? Iškovoti du aukso ir vienas sidabro medalis. Džiaugiuosi ne tik savo laimėjimais, tačiau ir rezultatais, kuriuos pavyko pasiekti Stambulo baseine. Tai yra svarbiausia. Buvo pirmas kartas, kai aš iš tiesų buvau patenkinta savo plaukimu – ir atskirose rungtyse, ir apskritai. Įgyju vis daugiau patirties ir jau labai laukiu naujų iššūkių.

– Susidaro įspūdis, kad esi tarsi žuvis vandenyje – ir olimpiniame 50-ies metrų, ir perpus trumpesniame baseine. Kur pati jautiesi geriau?

– Skirtumas yra. Olimpiadoje plaukiau 50 m baseine, varžybos buvo aukščiausio lygio. Stambule teko lenktyniauti trumpesniame takelyje ir viskas buvo kitaip, paties plaukimo niuansai – visiškai skirtingi, yra daugiau techninių dalykų ir specifinių smulkmenų.

– Artėja didžiosios metų šventės. Kaip vertini tai, ką nuveikei per pastaruosius dvylika mėnesių?

– Tai, be abejonės, buvo patys geriausi mano trumpose sportinės karjeros metai. Geriausi – kol kas (šypsosi). Jei atsuktume laikrodį atgal 12 mėnesių, galiu užtikrinti, kad tikrai nieko panašaus nesitikėjau. Iš mano reakcijos po kiekvieno čempioniško finišo, manau, galėjote spręsti, kad visai tai man – nauja ir nepatirta. Dar ir dabar turbūt nesuvokiu, ką iš tikrųjų pasiekiau, bet tikiu, kad tai – žingsnis į priekį. Sustoti neketinu, nekantriai laukiu 2013-ųjų. Kitais metais bus taip pat nemažai iššūkių, vienas didžiausių – pasaulio čempionatas 50 m baseine Barselonoje.

– Savaitgalį Anykščiuose vyks Lietuvos plaukimo čempionatas. Turbūt tai nėra tos varžybos, kuriose galėtum pasitikrinti savo jėgas? Ko tikiesi iš nacionalinių pirmenybių?

– Tiesiog tikiuosi gerai pasilinksminti (juokiasi). Pasiilgau draugų. Noriu pabendrauti su jais ir kitais plaukikais, kurių labai ilgai nemačiau, noriu atsipalaiduoti ir smagiai pabūti. Šios varžybos tikrai nebus iš tų, kuriose siekčiau ypatingų rezultatų ar kelčiau kokius nors uždavinius. Stengsimės sukurti šventę kuo didesniam žmonių būriui. Be to, manęs plaukiančios tėvynėje plaukimo aistruoliai dar nėra regėję, tad Anykščiuose bus pirmoji puiki proga. Manau, kad tai prisidės ir prie plaukimo populiarinimo Lietuvoje.

– Ar girdėjai, kad tavo pasirodymas Lietuvoje sukėlė ažiotažą – visi bilietai į varžybas Anykščiuose jau seniai išgraibstyti?

– Taip, skaičiau apie tai. Tikrai tuo džiaugiuosi.

– Šiais metais susižėrei ne tik solidų medalių kraitį, tačiau sulaukei pripažinimo ir ne didžiojo sporto srityje. Dienraščio „Kauno diena“ organizuojamuose „Metų kaunietės“ rinkimuose esi neabejotina favoritė. Kaip vertini tokias akcijas?

– To labai nesureikšminu, tačiau malonu, kad žmonės renka. Labai ačiū jiems už tai.

– Po kiekvieno tavo triumfo Didžiosios Britanijos žiniasklaida neslepia nusivylimo, kad iškeliama ne šios šalies, o Lietuvos trispalvė. Ką manai apie tai?

– Lietuva – mano tėvynė. Aš čia gimiau, užaugau ir tikrai nematau reikalo keisti pilietybės.

– Ar treneris Jonathanas Ruddas skyrė daug poilsio dienų? Kada planuoji grįžti atgal į Plymutą?

– Būsiu Lietuvoje penkias dienas. Su šeima sutiksiu šventes, o po to vėl išvyksiu į Angliją.