Sirgaliai – ir ant stogo

Praėjo 70 metų po bene kontroversiškiausios A.Šociko dvikovos su tuometės SSRS bokso įžymybe N.Koroliovu.

1949-ųjų liepos 14-ąją Kauno sporto halėje lietuvio ir ruso akistatą stebėjo neįtikėtina minia – per 20 tūkstančių žiūrovų, dar bent 12 tūkst. būriavosi sporto arenos prieigose, prie  stadiono klausėsi garsiakalbių.

"Iki halės teko tiesiog irtis per tirštą žmonių jūrą. Stadionas buvo apjuostas raitosios milicijos ir keliais kareivių bei civilių tvarkos saugotojų apsupties žiedais. Net ant halės stogo, nepaisydami draudimo ir pavojaus, užsiropštė dešimtys aistruolių, pasiruošę per stoglangius stebėti principinę A.Šociko ir N.Koroliovo dvikovą", – savo knygoje "Bokso milžinai" dalijosi sporto istorikas, kolekcininkas Skirmantas Leonas Karalevičius.

"Maskvos galiūnas guldė vieną po kito bokso sunkiasvorius, kuriems nepadėjo jokia technika. Sovietinėje imperijoje tais metais prieš jį atsilaikydavo tik gruzinas Andro Novosardovas, – rašė akademikas Eduardas Gudavičius. – Nebeprisimenu, kada – pirmam raundui baigiantis ar per antrą raundą – N.Koroliovas patyrė nokdauną. Atrodė, kad nulėks halės stogas. Triukšmas kaitaliojosi su įtemptos tylos akimirkomis. Vienu tokiu tylos tarpsniu (man tai buvo amžinybė) staiga nuskambėjo tikriausiai įkaušusio vyriškio šūksnis: Algi, duok! Visa halė pliūptelėjo pritariančiu ir trumpu kaip salvė nusikvatojimu."

Teisėjų manevrai

Aistrų kulminacija – po dvikovos: ringo teisėjas Andrejus Timošinas paskelbė A.Šociko pergalę, tačiau netrukus arbitrų kolegija nugalėtoju pripažino N.Koroliovą.

Žiūrovai į tai reagavo kurtinančiu švilpimu. "Triukšmas buvo toks, kad man net dabar, tai prisiminus, spengia ausyse", – knygoje "Ketvirtas raundas" rašė A.Šocikas.

Slogiais 1949-aisiais tai buvo bene pirma visuotina ir vieša tyliosios rezistencijos apraiška, budinusi mūsų sąmonę.

"Vėliau, kai daugiatūkstantinė minia, palikusi stadioną ir halę, leidosi sausakimšai užtvindytu Parodos kalnu, girdėjosi, kaip uodas skrenda: žmonės ir tylėdami vienas kitą puikiai suprato. O kad būtų pakelta Algirdo ranka, būtinai reikėjo ryškaus pranašumo, – pasakojo S.L.Karalevičius. – Vis dėlto slogiais 1949-aisiais tai buvo bene pirma visuotina ir vieša tyliosios rezistencijos apraiška, budinusi mūsų sąmonę ir meilę mylimam kraštui."

Kovotojus nešė ant rankų

Lietuvos ypatingasis archyvas paskelbė tuometės Kauno milicijos valdybos viršininko pranešimą Vidaus reikalų ministrui J.Bartašiūnui apie įvykius sporto halėje per 1949-ųjų SSRS bokso čempionatą.

Raporte rašoma, kad verždamiesi į halę žmonės nustūmė milicininkus, sulaužė apsauginius barjerus. Tuomet buvo įsakyta budinčiam gaisrininkui stabdyti minią vandens srove.

"Per A.Šociko ir N.Koroliovo dvikovą kai kurie žiūrovai elgėsi įžūliai, mėtė akmenis, netgi naudojo laidynes, pataikė milicijos pulkininkui Presniakovui į krūtinę. Kai kariškiai iš ringo nešė ant rankų nugalėtoją Koroliovą, prie tarnybinio įėjimo mestas akmuo praskėlė galvą milicijos jaunesniojo leitenanto Žrebino žmonai", – dėstė Kauno milicijos valdybos viršininkas.

Jis, be kita ko, nenutylėjo ir epizodo, kai savo didvyrį ant rankų nešė lietuviai.

"Maždaug 500 žmonių, nepatenkintų dvikovos rezultatu, susirinko prie Kūno kultūros ir sporto instituto reikalaudami, kad išeitų Šocikas. Išėjusį iš pastato Šociką žmonės ant rankų nunešė 300 m iki lengvojo automobilio. Kai Šocikas įsėdo, automobilis buvo pakeltas kartu su juo", – raportavo pareigūnas.

Svarbiausioji pergalė

SSRS sporto funkcionieriai rado beprecedentę išeitį: paskelbė per A.Šociko ir N.Koroliovo dvikovą teisėjavusio A.Timošino ir arbitrų kolegijos sprendimus negaliojančiais bei nusprendė 1949-ųjų gruodį Maskvoje surengti visų Kaune kovojusių pusfinalio dalyvių turnyrą.

Jame sėkmė lydėjo N.Koroliovą (įveikė A.Šociką, A.Novosardovą ir estą Martiną Linnamiagį), antrą vietą užėmė lietuvis (nugalėjo N.Linnamiagį ir A.Novosardovą).

1951-aisiais A.Šocikas pagaliau privertė kapituliuoti N.Koroliovą.

"Ilgai lauktoji, svarbiausioji pergalė. Ji leido man nusiraminti – juk vis dėlto nugalėjau Koroliovą. Iki tol visą laiką jaučiau nepasitenkinimą savimi: laimėjau daug kovų savo šalyje ir užsienyje, bet širdyje tūnojo abejonių kirminas. Būti antram – gal ir garbinga, bet manęs tai netenkino", – rašė Ringo džentelmenas.

1948−1953 m. įvykusių šių varžovų akistatų ringe rezultatas – keturios A.Šociko pergalės, trys – N.Koroliovo bei vienos lygiosios.

Varžovą pakvietė į svečius

Rusijos žiniasklaidai N.Koroliovo bendražygiai ir artimieji pasakojo, esą jo santykiai su A.Šociku nebuvo labai draugiški, bet ir ne priešiški.

"Jo niekas nemylėjo, nes buvo šiurkštus, egoistas, į kitus žvelgė iš viršaus. Savitas žmogus, daug ką matęs, išgyvenęs, rūstus, buvęs partizanas. Na, matyt, nervai ir neatlaikė, kai atsirado dešimt metų jaunesnis vaikėzas iš Kauno ir pradėjo pamažu krapštyti jį iš bokso karaliaus sosto.

Be to, lietuvis ir rusas – politika...

Tačiau Koroliovas buvo labai tvirtas, puikus sportininkas. Ir kai smogdavo į šoną... Per visą gyvenimą nebuvau sutikęs galingesnio priešininko.

Treniruočių stovyklose bandydavo mus sodinti prie vieno stalo, tačiau vis prasilenkdavome, keliai išsiskirdavo. Jau gerokai vėliau, Kaune, jį ir kitus boksininkus pakviečiau į svečius. Labai nustebo ir nudžiugo", – 2003-iaisiais "Kauno dienai" kalbėjo savo 75-metį atšventęs Lietuvos boksininkas.

N.Koroliovas mirė 1974-aisiais, nesulaukęs 57-erių. A.Šocikas išėjo Anapilin 2012-aisiais, būdamas 84-erių.