„Praeiti metai buvo neblogi, bet šie bus dar geresni“, – neabejoja E. Banikonis.

„Iron Sky Gym“ klubo Kaune vadovas auklėtiniams savo pavyzdžiu įrodinėja: sėkmė sporte renkasi tuos, kurie atkakliai lieja prakaitą treniruotėse ir eina į priekį nepaisant net ir sunkiausių kliūčių.

„Viską, ką turiu, pasiekiau dėl savo charakterio. Ir dar: niekada nebijau pralaimėti, nes nesėkmės yra pamokos, kurios padeda kilti meistriškumo laiptais, – kalbėjo „Kauno dienos“ pašnekovas. – Ir auklėtinius taip mokau, kad niekada nebijotų nesėkmių ir skausmo. Skausmas ringe turi tapti mūsų draugu, tada nebus baisu jį patirti.“

Svorio kategorijos iki 91 kg atleto pasiekimų kolekcija gana turtinga: Europos kikbokso pirmenybių čempionas, Pasaulio kikbokso organizacijų asociacijos (World Association of Kickboxing Organizations, WAKO) taurės laimėtojas, Europos mišrių kovos menų (MMA) čempionas, Anglijos muaitai čempionato nugalėtojas.

Šiemet kaunietis tikisi savo kraitį papildyti dar skambesniais laimėjimais.

Trofėjai: Lietuvos kikboksininkai pernai rudenį Bosnijoje ir Hercegovinoje iškovojo keturis atviro Balkanų šalių čempionato medalius, sidabrą parvežė (iš kairės) Adrijus Rimkūnas, E. Banikonis ir Natas Stupakas, auksą – Evelina Puidaitė. / kickboxing.lt nuotr.

– 2023-iuosius užbaigėte tarptautinėmis varžybomis Bosnijoje ir Hercegovinoje. Kaip ten sekėsi?

– Užpernai ten tapau Balkanų šalių čempionu, o šį kartą likau antras. Finale koviausi su vietiniu priešininku, kurį akivaizdžiai palaikė teisėjai. Įprasta, kad kaudamasis su vietiniais turi būti visa galva geresnis. Jei varžovo nenokautuosi, pergalę dažniausiai atiduos jam. Nesvarbu, kad pagal taškus turėtum gerokai pirmauti. Šį kartą irgi jaučiau, kad mano smūgis buvo taiklus, bet taškus skaičiavo mano oponentui (šypsosi). Su komanda rezultatą užginčijome, bet komisijos sprendimo nebelaukėme ir išvykome… Nieko. Į Bosniją greit sugrįšiu. Sarajeve planuoju startuoti dar viename tarptautiniame turnyre. WAKO reitinge užimu aštuntą vietą tarp savo svorio kategorijos sportininkų. Pozicija nebloga, bet šiemet noriu pasirinkti dar taškų.

– Prieš pasirodymą Bosnijoje startavote WAKO pasaulio čempionate Portugalijoje. Likote per žingsnį nuo medalio. Ko pritrūko?

– Albufeiros mieste vykusiose varžybose buvo didelė konkurencija. Susirinko gerokai per 1 tūkst. sportininkų iš 70 šalių. Laimėti pasaulio čempionato medalį – labai sudėtingas tikslas, to lietuviams nebuvo pavykę net dvylika pastarųjų metų. Šį kartą iš dvylikos Lietuvos rinktinės narių tik Vilniaus „Sparta Fight Gym“ klubo atstovas Deividas Michnevičius užkopė ant prizininkų pakylos. Likusieji pralaimėjome pakeliui į pusfinalį. Aš taškais nusileidau kroatui Luka Zuljevičiui, kuris vėliau ir tapo pasaulio čempionu. Nepasakyčiau, kad neturėjau šansų jį įveikti. Pirmą raundą baigėme lygiai, antrą aš turėjau iniciatyvą, o trečią jis atliko daugiau smūgių į koją ir prisirinko taškų. Atsiliepė ir tai, kad išvakarėse buvau apsinuodijęs maistu. Atvykęs į Portugaliją, kuri garsėja žuvies produktais, užvalgiau žuvienės, bet mano organizmui tai netiko. Naktį prieš kovą praleidau lakstydamas į tualetą, todėl varžybų dieną buvau kiek išsekęs… Gavau dar vieną pamoką ateičiai, kad prieš varžybas reikia valgyti tik sau įprastą ir pažįstamą maistą.

– Ar laikotės specialios dietos?

– Valgau normaliai, bet nuo metų pradžios atsisakiau gazuotų gėrimų, saldainių. Nerūkau, nevartoju alkoholio. Stengiuosi išsivalyti organizmą. Taip lengviau išlikti tinkamos formos, nes per tarpsezonį yra rizikos priaugti svorio. Man pavyksta neviršyti 94 kg, kad prieš varžybas nesunkiai galėčiau tilpti į sau įprastą 91 kg kategoriją. Beje, nevartoju ir jokios chemijos, ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka. Svarbiausia – daug dirbti ir nuolat tobulėti. Tik kai nuo didelių treniruočių krūvio kūną nusėjo votys, supratau, kad organizmas nebeatlaiko. Tada pradėjau vartoti būtiniausius elementus – magnį, kalcį.

Ilgai vengiau netgi elementarių maisto papildų. Laikausi nuostatos, kiek gamta davė natūraliai, tiek ir užtenka.

– Kokie jūsų treniruočių krūviai?

– Tris kartus per savaitę po dvi treniruotes per dieną, o dar dvi dienas po sykį. Artėju prie varžybų kondicijos. Vėliau pradėsiu ir bėgioti krosą.

– Kokie artimiausi startai jūsų laukia?

– Kovo mėnesį Italijoje vyks pasaulio taurės varžybos. Tai bus svarbus mūsų klubo „Iron Sky“ startas. Į ringą kopsiu ne tik aš, bet ir keturi mano auklėtiniai. Man tai – papildoma atsakomybė. Vienas mūsiškių, Arnoldas Škelevas, pernai laimėjo WAKO pasaulio taurės turnyro sidabrą. Šiemet tikimės tokių pat gerų rezultatų. Reikės pasistengti ir man, nes pernai laimėjau auksą, nesinori kristi žemiau. Kol kas tenka rūpintis ir organizaciniais dalykais. Ne visi mūsų sportininkai turi lėšų susimokėti už kelionę. Tikimės surasti jiems rėmėjų, kurie prisidėtų finansiškai, o mes mainais pagerbtume jų vardą tiek klube, tiek kitais būdais. Ta proga paminėsiu, kad prie mano pasiruošimo nemažai prisideda treneris iš Ukmergės Vadimas Zelevas.

– Kaip sekasi pritraukti jaunimo į treniruotes?

– Susidomėjusiųjų netrūksta. Pas mus lankosi apie 60–70 žmonių, o daugiau nei dešimt aktyviai dalyvauja varžybose. Kalbu ne tik apie suaugusiuosius, bet ir apie vaikus. Mažieji į salę ateina kitokie nei ankstesniais laikais. Jaunoji karta auga prie kompiuterių, telefonų, tingi sportuoti. Būna, kad specialiai surenku telefonus ir jiems atrodau kaip priešas. Tačiau sugalvojame pratimų, įvairios veiklos ir parodome, kad ir be ekranų yra ką veikti. Valanda treniruotės visiškai neprailgsta. Kovos menams neabejingi ir abu mano sūnūs – jau skina pergales savo amžiaus varžybose.