Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas visą čempionatą žaidė skaudamomis kojomis. Tačiau jis ir dar kartą nedvejodamas darytų taip pat.

Stambulas (Turkija)

– Robertai, kokios emocijos užplūdo laimėjus pasaulio čempionato bronzą? – paklausėme vidurio puolėjo.

– Norėjosi dar daugiau, bet džiaugiamės ir tuo, ką iškovojome. Kovoti su serbais išėjome dar labiau užsidegę. Ar suvokiame, ką padarėme? Drabužinėje plūdo tokios emocijos, kad suvokimas, manau, ateis vėliau – prasidėjus sezonui ar kitais metais. Jeigu tuos medalius laimėtume kasmet, to gal nejaustume. Bet kai tai būna retai, o kai kam – gal net vieną kartą gyvenime, tai nuostabu.

– Ar po rungtynių kapitonas tarė žodį komandai?

– Nebuvo žodžių. Treneris pasakė žodį, man neliko vietos (juokiasi).

– Kaip vertini komandos jaunimą?

– Nuostabus jaunimas. Jautėsi, kad jie ne tik nori laimėti, bet yra ir protingi, ir gabūs. Juk jie žaidžia Eurolygos komandose ir yra tarp savo komandų lyderių. Rinktinėje žaidė pajėgūs, galingi krepšininkai. Labai norėčiau padėkoti treneriui Kęstučiui Kemzūrai. Pirmiausia jis mus įtikino, kad mes galime tai padaryti. Prieš kiekvieną mačą jis mums filmų ištraukas rodydavo, kad labiau įkvėptų kovai. Filmuose būdavo tokios frazės, posakiai, pavyzdžiui: atimti viską, nepalikti nieko. Tai mums tikrai padėjo. Išeidavome pašiurpę. Jis pabudindavo mumyse žvėris ir išleisdavo juos į aikštę. Jo darbas – aukso vertės.

– Toks trenerio metodas jums buvo naujas?

– Naujas. Bet mums tai padėjo. Mes net nenorėdami tas frazes įsimindavome, net aikštėje pakartodavome.

– Po kiekvienų rungtynių tavo čiurnos vis labiau tino, bet pats žaidei vis geriau. Kaip tai pavykdavo?

– Nebuvo jokio didvyriškumo. Ir Arvydas Sabonis, ir Šarūnas Marčiulionis žaidė kęsdami skausmus. Prisimenu ir Mindaugą Žukauską, kai žaidė su tokia koja, kuri atrodė kaip trinka. Rinktinėje nėra laiko ir vietos galvoti apie skausmą. Šiame čempionate abi kojas palikau, bet dėl tokio medalio verta buvo. Jeigu reikėtų rinktis iš naujo, sutikčiau su tuo pačiu – likti be čiurnų, bet iškovoti medalį. Manau, greitai išgysiu. Buvau dešimt metų nepatyręs čiurnų traumų, o šiame čempionate – tris kartus. Bet komandoje nesijautė trūkumo, jeigu kas nors būdavo iškritę, kovėmės visi ir atidavėme viską, kad pasiektume tai.

– Ką tau komandos gydytojai padarė, kai mače su serbais išsivedė į drabužinę, o po to vėl grįžai į aikštę?

– Mūsų gydytojai – labai geri. Suleido vaistų, užblokavo koją ir skausmo beveik nejaučiau. Iš tikrųjų mūsų daktarai Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas padarė viską dėl mūsų. Ir Simas žaidė pamėlynavusia koja, buvo raumuo įtrūkęs. Visi turėjome problemų, bet jie padarė viską, kad galėtume kovoti.

– Ar Valensijos klubas nepareikš pretenzijų, kad žaidei traumuotas?

– Jeigu man reikėtų rinktis, žaisti klube ar rinktinėje, manau, aš pasirinkčiau rinktinę. Nuvažiavęs į klubą atiduosiu visas jėgas jam. Išsigydysiu iki sezono pradžios, čia – ne lūžiai.

– Kam labiausiai norėtum padėkoti už pergalę?

– Pirmiausia sirgaliams. Jie mums pridėdavo jėgų kovoti. Kai matai, ką Lietuva dėl tavęs daro, kad užrašas ant marškinėlių nėra vien užrašas, kad tai įaugę į kraują, kaip jie atvažiuoja mūsų palaikyti į viešbutį... Noriu visiems jiems paskirti pergalę. Atvažiuoja su būgnais, pasiruošę, o visa tai juk daug kainuoja. Tegul kas nors pasako, ar dar kas nors turi tokius sirgalius?

– Esi vyriausias komandos žaidėjas. Ar pamokysi jaunimą, kaip reikia švęsti?

– Nesu didelis šventėjas (juokiasi). Manau, visi atšvęs taip, kaip kam atrodo reikalinga, nes tuoj išsiskirstysime iki kitų metų. Bet ne šventimas – esmė. Mes laimėjome medalius ir įrodėme sau, visiems, parodėme pasauliui, ką galime.

– Tave tribūnose fantastiškai palaikė žmona. Ar kartais spėdavai pamatyti ją ir pajusti jos palaikymą?

– Vienu metu pagalvojau, kad tik ją ir rodo tame ekrane (juokiasi). Labai dažnai ją mačiau, gal buvau užpirkęs jai reklamą? Iš tiesų žmona mane labai palaiko. Ir ne tik ji – ir brolis, tėvai, draugai. Visada jutau jų palaikymą.