Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės tėtis Saulius Meilutis tvirtino, kad pasistengs, jog staiga užplūdusi garbė ir šlovė nepakenktų naujajai plaukimo žvaigždutei.

– Kaip jaučiasi tėtis, turintis dukrą – olimpinę čempionę? – paklausėme S.Meilučio.

– Viską galiu pasakyti vienu žodžiu: laimingas! Be galo džiugu. Tikėjau, kad Rūta gali iškovoti medalį. Taip pat tikėjau, kad ji pasipuoš aukso medaliu. Juk aš ir treneris geriausiai žinome Rūtos galimybes.

– Ką pirmiausia pasakėte Rūtai po auksinio finalo?

– O, neprisimenu... Mano būsena buvo tokia, kad jau nieko nebeprisimenu (juokiasi). Buvo daug džiaugsmo ašarų.

– Kokie buvo pirmieji Rūtos žingsniai renkantis plaukimą?

– Tai geriausiai prisimena Rūtos senelė Aldona, nes būtent ji savo anūkę nuvedė į baseiną. Tuo metu aš gyvenau Amerikoje. Senelė augino Rūtą nuo 1997 iki 2005 m.

– Kaip olimpinis aukso medalis gali pakeisti jūsų dukros gyvenimą?

– Mes stengsimės, kad jis Rūtos gyvenimą pakeistų pačia geriausia linkme. Garbė, šlovė, pinigai – pavojingi dalykai, turint galvoje tai, kad Rūta – bręstanti asmenybė. Jaunas žmogus ne visada gali susidoroti su visais išbandymais, todėl stengsimės jai padėti.

– Tikriausiai neverta abejoti, kad skatinti ją neapleisti plaukimo treniruočių nereikės.

– To niekada ir nereikėjo. Manau, ir neprireiks.

– Iš ko Rūta paveldėjo užsispyrimą ir nugalėtojos charakterį?

– Įtariu, kad iš senelės (juokiasi). Mūsų senelė – labai sportiška, tiesiog atominė. Manau, kad Rūta visko po truputį paveldėjo iš visos mūsų šeimos. Kaip Justinas Marcinkevičius rašė apie Lietuvą, kad ji išaugo iš laukų, pievų, kelių, upių, taip ir Rūta – ją auginome visi.