Ringo džentelmenas

Artėjant 20-ajam A.Šociko turnyrui, "Kauno diena" su knygų apie boksą autoriumi Skirmantu Karalevičiumi pažvelgė į žymiausio mūsų šalies bokso aso ir kitų Lietuvoje mažiau žinomų, tačiau savo tėvynę plačiai garsinusių odinės pirštinės meistrų karjeros vingius.

Negalėjome pradėti ne nuo A.Šociko.

Daugkartinis Lietuvos, Pabaltijo ir SSRS sunkaus svorio čempionas, 1953 ir 1955 m. Europos sunkaus svorio čempionas. 1952 m. Helsinkio olimpinių žaidynių dalyvis. Per vienuolika metų – 128 kovos, 118 pergalių, iš jų 70 – nokautais. Statistika – įspūdinga, tačiau ne pribloškianti.

"Tai, kad jis buvo išskirtinai stiprus ir techniškas, – tik viena ir nedidelė jo pranašumų dalis. Kita – kur kas platesnė. Algirdas buvo vienas korektiškiausių, garbingiausių žmonių, kada nors kovojusių pasaulio ringuose. Ne veltui jis buvo vadinamas ringo džentelmenu, o jo elgesys 1995 m. Štutgarte įvertintas Tarptautinio "Fair Play" judėjimo komisijos Garbės diplomu", – sakė S.Karalevičius.

A.Šocikui taip pat buvo suteiktas Kauno garbės piliečio vardas (1997 m.), jis apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1994 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (1998 m.).

Istorikas: jis – iš dievų

Valandų valandas apie lietuvių pasiekimus ringe galintis pasakoti publicistas, rašydamas naują savo knygą, pasitelkė ir žinomų Lietuvos žmonių įspūdžius.

Vienas jų – profesorius Edvardas Gudavičius. Akademikui, vienam iškiliausių Lietuvos istorikų, A.Šocikas – išskirtinė asmenybė.

"Būta šiaip šventųjų, būta ir dievų. A.Šocikas neabejotinai priklausė pastarajai kategorijai, – S.Karalevičiui tvirtino E.Gudavičius. – Turėjau laimės savo akimis pamatyti jo pirmąją laimėtą ir, deja, neįskaitytą kovą su Nikolajumi Koroliovu 1949 m. Kauno sporto halėje. Matėme, kaip šis Maskvos galiūnas sunkiasvorius guldė vieną po kito – sovietinėje imperijoje tais metais prieš jį atsilaikydavo tik Andro Navasardovas. Prisipažinsiu, kad man dėl A.Šociko virpėjo kinkos ir pirmąjį raundą tyliai keikiau jį už tai, kad nesisaugo ir lenda. Tačiau, kai netrukus N.Koroliovas buvo pasiųstas į nokdauną, baimės nebeliko."

E.Gudavičius prisiminė, kai po abejotino teisėjų sprendimo pergalė buvo skirta N.Koroliovui, tačiau sausakimša halė turėjo savo nuomonę.

"Nesusiprotėjau palaukti iš halės išeinančio A.Šociko. Susivokiau tik tada, kai jau visai prie namų išgirdau iš stadiono pusės atvilnijantį gaudesį. Kaunas sveikino Algį! Prieš žmonių nuomonę teisėjų sprendimas buvo niekas", – dėstė profesorius.

Mediką žavėjo mąstymas

Akademikas Jurgis Brėdikis aukso raidėmis įsirašė į lietuviškos medicinos istoriją. Iškilusis kardiochirurgas pats trumpai paragavo boksininko duonos pas A.Šociko trenerį Antaną Zaborą, tačiau su legenda susipažino kitomis aplinkybėmis.

Studijuodamas Kauno medicinos institute, jis lygiagrečiai pirmuosius du kursus lankė ir Kūno kultūros institutą, mat skynė pergales sunkumų kilnojimo varžybose.

"Per treniruotes ir varžybas dažnai sutikdavau A.Šociką. Žavėjausi ne vien jo nepriekaištinga fizine išvaizda, gražia stovėsena ir žingsneliais ringe, bet ypač tuo, kad jis niekada aklai nepuldavo į kovą, jo veiksmai būdavo labai racionalūs. Nuostabu: besigindamas, besitraukdamas jis netikėtai kaire ranka smogdavo stiprų smūgį ir laimėdavo kovą!" – prisiminė J.Brėdikis.

S.Karalevičiaus teigimu, A.Šociko vardas į Lietuvos bokso istoriją neabejotinai įrašytas aukso raidėmis, tačiau toli gražu nėra vienintelis.

Garsino ir Amerikoje

Pirmąsias bokso varžybas Lietuvoje organizavo legendinis lakūnas Steponas Darius. Jos surengtos 1923 m. pabaigoje Kaune. Jau 1928 m. du mūsų šalies boksininkai dalyvavo Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, tačiau tuo laiku didžiausios šlovės garsinant Lietuvą nusipelnė išeivijos atstovai.

Iki Antrojo pasaulinio karo net trys lietuvių kilmės boksininkai buvo tapę planetos čempionais – 1913 m. Jurgis Čepulionis, 1932 m. Juozas Sharkey-Žukauskas ir 1935 m. Henrikas Pilkauskas.

"Išskirčiau J.Sharkey-Žukausko pasiekimą didingame Niujorko "Yankees" stadione", – pabrėžė S.Karalevičius.

1932 m. birželio 21 d. pasibaigus kovos su vokiečiu Maxu Schmelingu 15-ajam raundui, tylą nutraukė pagrindinio teisėjo ištarti lietuviams nepamirštami žodžiai: "Laimėjo Jackas Sharkey". Beveik 100 tūkst. žiūrovų tribūnose sveikino absoliutų planetos sunkaus svorio čempioną. O rytojaus dieną pagrindiniai pasaulio dienraščiai šią naujieną skelbė pirmuosiuose puslapiuose. "New York Times" išspausdino didžiulę nugalėtojo nuotrauką, po kuria puikavosi prierašas: "Pasaulio čempionas – lietuvis iš Bostono."

Šią kovą vėliau minėjo ir rašytojas Ernestas Hemingway, pagarsinęs lietuvio pasiekimą.

Naujienų iš Niujorko buvo nekantriai laukiama ir Lietuvoje. Kaune, Laisvės alėjoje, gaudydami kiekvieną žinią apie savo tėvynainį prie viešų retransliatorių būriavosi žmonių minios.

Iš kartos į kartą

Apie tas dienas pasaulinio garso matematikas, ilgametis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Kubilius yra papasakojęs: "Tada mokiausi nedidelės progimnazijos pirmoje klasėje, buvau dešimtmetis. Apie J.Sharkey-Žukausko pergalę sužinojau iš negausios to meto spaudos. Apie tai kalbėjome visi: ir suaugusieji, ir mes, vaikai. Didžiavomės, kad atsirado toks galiūnas. Deja, mėgdžioti boksininkų nesiryžome. Net taisyklių nežinojome, tik suvokėme, kad reikia muštis kumščiais."

Bokso milžinų pergalės nenuėjo užmarštin. Iš Amerikos lietuvių estafetę perėmė A.Šocikas, vėliau pats tapęs treneriu ir išugdęs didžiuosiuose ringuose skambius titulus skynusius Ričardą Tamulį, Algimantą Zurzą, Joną Čepulį, Nikolajų Jarofejevą ir daugelį kitų. Pastarieji jau ugdė ir dabartinius bokso lyderius.