Londone išsitraukti olimpinį bronzos medalį pavojinga. Tuo įsitikino imtynininkas Aleksandras Kazakevičius, kuris jau mokosi dalinti autografus sporto gerbėjams iš viso pasaulio.

- Ką pačiam reiškia, kai net tvarką prižiūrintys konstebliai prašo nusifotografuoti?

- Malonus jausmas. Dėmesio netrūksta. Gatvėje pakanka medalį iš kišenės išsitraukti ir žmonių krūvos apstoja. Visi nori nusifotografuoti, pačiupinėti medalį. Tai tikrai yra smagus jausmas. Džiaugiuosi ir tuo, kad lietuviai stipriai palaiko. Po paskutinės kovos gavau labai daug trumpųjų žinučių su sveikinimais. Internete net nespėjau skaityti sveikinimų. Jų sulaukiau netgi iš nepažįstamų žmonių. Šis medalis – tai garbė Lietuvai, man, visiems.

- Kokia yra šios garbės kaina?

- Nuo vaikystės buvo dirbama. Jau penkioliką metų užsiiminėju imtynėmis. Iš tiesų, kiekvieno sportininko svajonė yra olimpinis medalis. Manau, kad šiais metais tikrai buvau jo vertas. Sunkiausia šįkart buvo nugalėti save. Jaudulys visada egzistuoja, tačiau privalome jį įveikti. Kovos nebuvo lengvos, teko kiekvienai iš jų ruoštis psichologiškai bei fiziškai. Juk puikiai suprantame, kad nemažai mūsų sporte lemia teisėjavimas, burtai. Tačiau sekmadienis buvo mano diena.

- Net olimpinių žaidynių savanoriai praeidami klausinėja, kas nutiko akiai...

- Pirmoje kovoje teko susitikti su Europos čempionu iš Vengrijos. Pirmame kėlinuke jis trenkė man galva į akį. Gavosi tokia siaubingai atrodanti hematoma, akis ištiko, kitų kovų metu ja nieko nemačiau. Net juokauju, kad kitus varžovus įveikiau su viena akimi (juokiasi).

- Kokie dabar yra tavo artimiausi planai?

- Atsiimsime visus apdovanojimus, premijas, pasilsėsime ir toliau kibsime į darbą. Kito sezono varžybų grafikas jau yra aiškus, todėl daug laiko snausti nebus.

- Prieš važiuojant į olimpines žaidynes jautei kokią nors baimę?

- Didelės baimės nebuvo, jaučiau tik natūralų priešvaržybinį jaudulį. Londonas – antrosios mano olimpinės žaidynės. Pekine praktiškai buvau vaikas, tada pritrūko patirties. Dabar jau žinojau, kad patirties turiu pakankamai. Dabar gal jau reikėtų pagalvoti apie Rio de Žaneirą.

- Kodėl „gal“?

- Visko juk gyvenime būna. Dirbsiu, stengsiuos pakliūti. Atranka į olimpines žaidynes nėra labai lengva. Sunku buvo ir šįkart.

- Ar treneris išleis atostogų tik grįžus į Lietuvą?

- Sakė, kad išleis (juokiasi). Grįšiu į Lietuvą, kelias dienas pabūsiu ten ir išvyksiu su draugais į Turkiją pailsėti. Laukia visiškas atsipalaidavimas, o po to jau, kaip ir minėjau, teks kibti į darbus. Sezonas prasidės nuo rugsėjo.

Ruslanas Vartanovas, vyriausiasis imtynių rinktinės treneris:

Bronzos medalis – tai naujas Lietuvos imtynių istorijos puslapis. Žinoma, pakartojame Pekino olimpinių žaidynių Mindaugo Mizgaičio pasiekimą, o stabilumas yra meistriškumo rodiklis. Tai reiškia, kad einame teisinga linkme. Mūsų sporto šakai bronzos medalis – labai aukštas rezultatas. Tai tik parodo, kad mūsų valstybės investicijos yra teisingos. Medalio tikėjomės, nes Aleksandro paskutiniai startai parodė, kad jis yra pajėgus varžytis dėl vietos ant olimpinės pakilos. Tikėjomės, tačiau olimpinės žaidynės visada yra atskira byla, kurioje yra labai daug niuansų. Įveikėme visas kliūtis, Aleksandras pergales išplėšė sunkiose kovose.