Bet sportiška mergina, į Didžiąją Britaniją išvykusi studijuoti filmų ir televizijos serialų režisūros, netikėtai atrado naują hobį – šokius ant pilono, kuriems šiuo metu skiria visas savo jėgas ir jaunatvišką entuziazmą.

– Pradėkime pokalbį nuo to, kad ne tik tu pati, bet ir brolis Deividas, šiuo metu dar aktyviai šokantis ant ledo poroje su Mira Polishook, kadaise susižavėjote dailiuoju čiuožimu. Gal prisimeni, kada atsistojai ant ledo?

– Dailusis čiuožimas atėjo į mano gyvenimą, kai man buvo pusantrų metukų. Iš pradžių tėvai nuvedė mano brolį Deividą sportuoti, o per pirmąsias jo varžybas visi pastebėjo, kad ir aš noriai lipu ant ledo.

Reikia gerokai pasistengti ir pakeisti tą kvailą nusistovėjusią mąstyseną, kad šokiai ant pilono yra kažkas iš striptizo klubo repertuaro. Beje, vienas iš esminių skirtumų – striptizo klubuose merginos šoka aplink stulpą, o ne ant jo.

Viena močiutė, atėjusi pasigrožėti savo anūkais, tai irgi pamatė ir pasiūlė parduoti mažas pačiūžėles, kurias jos vaikaičiai jau buvo išaugę. Taip ir prasidėjo mano dailiojo čiuožimo kelionė.

Užbaigti sportininkės karjerą teko jau įpusėjus dvyliktą klasę. Tuo metu man buvo aštuoniolika. Treniravausi "Akropolio" ledo arenoje, kuri baigė savo gyvavimą 2018 m. birželio 1 d. Su šia data nutrūko ir mano treniruotės.

Bet per tą laiką, nuo pačių pirmų žingsnių iki paskutinių, man pavyko laimėti daug apdovanojimų, tapti prizininke įvairiose tarptautinėse varžybose. Aš turėjau galimybę pasirodyti beveik visose Europos šalyse ir varžytis su kitomis aukšto meistriškumo sportininkėmis (dauguma atveju – jas nugalėti). Taip pat man pavyko net du kartus laimėti atranką į Jaunimo pasaulio čempionatą ir abu sykius sumušti Lietuvos rekordą, kuris iki šių dienų dar nebuvo pagerintas.

Prieš mane rekordą buvo pasiekusi tik Gintarė Vostrecovaitė, kuri būdama 18 metų pateko į finalą ir užėmė 24-ą vietą. Aš pirmąsyk dalyvavau tokio lygio varžybose, kai man buvo 14 metų, ir finale likau 22-oje vietoje, o kitais metais pakilau iki 18-os vietos galutinėje įskaitoje.

Džiaugiausi galėdama dalyvauti Povilo Vanago ir Margaritos Drobiazko šou "Liepsnojantis ledas", kur turėjau galimybę bendrauti su dailiojo čiuožimo žvaigždėmis. Buvau pakviesta pasirodyti realybės šou "Šokiai ant ledo", tapau vieno vaiko ambasadore kalėdinėje "Išsipildymo akcijoje". Dailusis čiuožimas suteikė daug nepamirštamų patirčių. Už tai esu be galo dėkinga.

– Ar dabar, atsigręžusi į dailiajam čiuožimui paaukotą vaikystę, paauglystę, net dalį jaunystės, dėl nieko nesigaili? Ar profesionalusis sportas nebuvo per sunki našta šalia mokslų, draugų ir kitų paaugliškų dalykų?

– Atsigręžusi atgal aš tikrai negaliu teigti, kad kažką tuo metu aukojau. Todėl ir nesigailiu dėl nė vieno savo sprendimo. Kadangi sportininkės karjerą nutraukiau dvyliktoje klasėje, mokslai nenukentėjo. Priešingai – treniruotės man padėjo geriau susikaupti pamokose ir lengviau įsisavinti dėstomą informaciją.

Čia turbūt kalta viena mano savybė (juokiasi). Jeigu darau daugybę dalykų vienu metu ir esu labai užsiėmusi, tuomet viską suspėju. Bet jei tik turiu nors trupinėlį laisvo laiko – viskas, niekaip nesugebu prisiversti ką nors daryti.

– O jei atsuktum laiką nuo pradžių – ar viską darytum taip pat?

– Mano atsakymas "taip". Nes buvimas tose vietose ir situacijose, kurios teko man, ir darymas tų klaidų, kurias aš dariau, būtent ir suformavo mano dabartinį "aš". Nebent pabandyčiau išprašyti tėvų, kad leistų treniruotis Sankt Peterburge ištisus metus, o ne važinėti po kelias savaites kiekvieną mėnesį (ką tuo metu dariau).

Taip pat norėčiau, kad būčiau kur kas anksčiau išmokusi vieną svarbią pamoką, kurią suvokiau tik dabar, pradėjusi lankyti šokius ant pilono. Per vėlai sau pasakiau, kad sportuoti turiu dėl savęs ir jausti malonumą, o ne siekti kažkam kitam rezultatų...

– Kiek žinau iš savo dukros čiuožėjos patirties, brendimo laikotarpiu dažnas sportininkas susiduria su svorio problema. Kartais ji būna ne tiek fizinė, kiek psichologinė. Sakyk, ar su tuo susidūrei?

– Nuo pat mažens man teko laikytis įvairiausių dietų. Manau, kad turbūt esu išbandžiusi visas pasaulyje egzistuojančias dietas (juokiasi).

Aplinkiniai, treneriai, kiti sportininkai visą laiką kalbėdavo, kad esu stambesnė nei kitos čiuožėjos. Ypač dažni tokie komentarai pasidarė, kai buvau 12–13 metų. Iš pradžių to neėmiau į galvą, bet paskui mano tuometė trenerė pradėjo kaltinti mano kūno masę ir išvaizdą dėl nesėkmingų pasirodymų varžybose. Pamenu, kartą net teko klausyti pamokymų iki trečios valandos nakties, nors varžybos buvo pasibaigusios 21 val.

Galiausiai tai išsivystė į kasdienes problemas per treniruotes, kad neatlikau judesio dėl to, kad esu per sunki, o ne dėl to, jog darau technines klaidas (kas, mano galva, buvo labiau tikėtina). Galiu drąsiai teigti, kad būtent tas laikotarpis ir buvo pagrindas, lėmęs kūno dismorfijos ir nesveiko santykio su maistu išsivystymą.

– Tu nuolat laikeisi dietų ir labai jautriai bei kritiškai vertinai savo figūrą?

– Man kūno dismorfija pasireiškė tuo, jog mačiau save (ir dabar tebematau) storesnę ir didesnę, nei esu iš tiesų. O savikritiškai vertinti save ėmiau tada, kai turėjau laiko peržiūrinėjau senus įrašus tiek iš čiuožimo laikų, tiek iš šokių ant pilono. Prisiminiau, ką tuo metu galvojau ir kaip save mačiau, ir negalėjau patikėti, kaip klydau.

Toks savęs matymas darė labai didelę įtaką mano mitybai ir pasireikšdavo diem kraštutinumais: aš arba būdavau kaip juodoji skylė ir rydavau viską, kas pasitaikydavo po ranka, arba į burną neįsidėdavau nieko, išskyrus vandenį. Ir tai tęsdavosi net keletą parų. Pirmasis kraštutinumas pasireikšdavo kur kas dažniau nei antrasis, tuo dar labiau maitindamas dismorfiją.

Dar ir šiandien toks mąstymas grįžta, bet jau stengiuosi save perprogramuoti. Pasakysiu atvirai, tai reikalauja milžiniškų pastangų. Bet man pasisekė, kad atradau šokius ant pilono, kur turiu galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis. Keli iš jų irgi turėjo mitybos sutrikimų, tačiau nuo jų pasveiko. Jie daug kuo man pagelbėjo.

Be to, iš savo patirties galiu teigti, kad šokiai ant pilono yra labai gera terapija žmonėms, turintiems kūno dismorfiją ar visokių kitokių kompleksų dėl savo kūno sudėjimo. Tu esi patalpoje su kitais žmonėmis, kurie irgi dėvi trumpus šortukus, marškinėlius ir bando atlikti pratimą. O mokytojams (priešingai nei mano čiuožimo treneriams) visai nesvarbu, kaip tu atrodai. Jiems svarbiausia, kad saugiai atliktum triuką, kad jis pavyktų techniškai ir tau teiktų malonumą.

Žinau, kad man dar reikės nueiti ilgą kelią iki to momento, kol galėsiu drąsiai ir ramiai pasižiūrėti į save veidrodyje. Bet aš pasiruošusi.

– Papasakok apie savo dabartinį hobį. Žinau tik tiek, kad tau labai nepatinka, kai apie jį sakoma "šokiai ant stulpo". O kaip jį vadinti?

– Taip, man iš tiesų nepatinka "šokių ant stulpo" apibrėžimas, nes jis iškart žmonėms kelia netinkamas asociacijas su striptizo klubais ir egzotiniais šokiais. Aš ir visi mano pažįstami vietoje "stulpo" vartojame žodį "pilonas".

Šokis ant pilono pasižymi tam tikrais choreografijos judesiais, netgi akrobatiniais triukais. Šitą egzotišką šokio formą senovėje praktikavo egiptiečiai, šumerai, romėnai, jie naudojo medinį polį. Dabartinis pilonas gali būti pagamintas iš įvairių medžiagų, dažniausiai – iš nerūdijančiojo, gerai poliruoto plieno. Stulpelio skersmuo – bent 40 mm, kad užtikrintų patogų sukibimą su kūnu.

Stulpai gali būti stacionarūs ir besisukantys, tvirtinami prie grindų ir prie lubų. Tai unikalus choreografinio, cirko ir akrobatinio meno derinys, kuriam be galo svarbus atlikėjo muzikalumas ir plastiškumas.

– Kaip atradai šį sportą?

– Labai netikėtai. Kai pirmame kurse lankiau hiphopo šokius, prieš Kalėdų atostogas surengėme pasirodymą. Į jį buvo pakviesti įvairūs šokėjai bei atlikėjai iš kitų mano universiteto bendruomenių.

Vienas iš jų buvo vaikinas, kuris atliko pasirodymą ant pilono. Jis ir įžiebė tą pačią pirmąją kibirkštėlę, kuri paskatino mane labiau pasidomėti šiuo sportu.

Po atostogų, kadangi mokiausi kino režisūros, mums buvo duota užduotis nufilmuoti dokumentinį filmą tema "Žmogaus portretas". Kadangi mūsų komandą sudarė nevietiniai ir mes neturėjome šeimos narių, apie kuriuos galėtume nufilmuoti filmą, todėl pasiūliau draugams susisiekti su tuo šokėju ant pilono. Visi mielai sutiko.

Taip mes pradėjome gilinti žinias apie šokius ant pilono. Sužinojome, kad vyksta šios sporto šakos varžybos, pasaulio čempionatai bei kiti turnyrai, taip pat ji pretenduoja tapti olimpine sporto šaka.

Sportininkai, kurie užsiima šokiais ant pilono, išbando ir kitus akrobatikos prietaisus, kaip antai lyrą (lyra – lankas, pakabintas ant virvės arba ant pilono ir primena ledinuko formą).

Kuo daugiau sužinojau apie šią sporto šaką, tuo labiau pati norėjau ją išbandyti. Sykį pamačiau dar vieną šokėją vaikiną, kuris buvo du kartus aukštesnis ir tris kartus stambesnis už mane, bet jau kaip gražiai ir lengvai atliko įvairiausius triukus ant pilono...

Jei jam pilonas nesulūžta, – tąsyk pamaniau, – tai ir man reikėtų pamėginti. O, kaip sakoma, paskutinis lašas arba vyšnaitė ant torto, buvo mano draugės iš čiuožimo Godos Butkutės patirtis. Ji šokius ant pilono nuėjo pabandyti iš smalsumo ir noro išmokti šiek tiek akrobatikos judesių. Jei jau ji gali, – manyje kaipmat užsidegė tas sportinis azartas, – ir aš taip pat galiu išmokti.

– Turbūt su tokiu raumenynu, kokį turėjai dar nuo čiuožimo ant ledo laikų, nebuvo labai sunku?

– Kai nuėjau į pirmą savo treniruotę ant pilono, neturėjau jokio raumenyno: juk nuo mano paskutinės rimtos treniruotės jau buvo praėję daugiau nei pusantrų metų. Vis dėlto mano sportinis charakteris ir azartas išbandyti kažką naujo, užvedė tą vidinį variklį ir aš pradėjau intensyviai treniruotis.

Pradžioje atrodė, kad tas pilonas nudirs visą mano odą. Bet dar nuo vaikystės buvau įpratusi lengvai nepasiduoti. Man buvo suteikta garbė dalyvauti universitetinėse varžybose, kurios, deja, taip ir neįvyko dėl pandemijos. Tikiuosi, kad ateinančiais metais man ir mano universitetui pavyks kuo puikiausiai pasirodyti ir laimėti ne vieną apdovanojimą.

Beje, kiek teko domėtis, ir Lietuvoje jau yra nemažai studijų, kuriose vyksta šokių ant pilono treniruotės. Vienoje iš jų, "Viperoje", treniruojasi ir mano draugė, buvusi čiuožėja G.Butkutė.

Labai tikiuosi, kad artimiausioje ateityje galėsiu dalyvauti šokių ant pilono varžybose ir Lietuvoje. Bet iš pradžių reikia gerokai pasistengti ir pakeisti tą kvailą nusistovėjusią mąstyseną, kad šokiai ant pilono – tai kažkas iš striptizo klubo repertuaro (juokiasi). Beje, vienas iš esminių skirtumų – striptizo klubuose merginos šoka aplink stulpą, o ne ant jo.

– Studijuoji užsienyje visai ne su dailiuoju čiuožimu, kuriam atidavei tiek metų, susijusią specialybę. O juk galėjai būti gera trenerė...

– Ateinantį rudenį pradėsiu trečiuosius, jau baigiamuosius, bakalauro metus Nortumbrijos universitete, Niukasle prie Taino, Didžiojoje Britanijoje. Ten studijuoju filmų ir televizijos serialų režisūrą bei gamybą. Bet tai dar ne pabaiga. Planuoju tęsti mokslus toliau.

O dėl čiuožimo trenerės darbo... Taip, aš išties turiu didelį žinių bagažą apie šį sportą, mano vardas jau atpažįstamas čiuožimo bendruomenėje, todėl galėčiau sulaukti daugybės tėvų skambučių su prašymais treniruoti jų vaikus Lietuvoje. Bet dabar esu Didžiojoje Britanijoje ir noriu išbandyti save kitose srityse, apie kurias anksčiau nė nesvajojau.

Be to, čiuožimas ir gyvenant Niukasle prie Taino nenustoja būti mano gyvenimo dalis. Laisvu nuo studijų metu dirbu trenerio asistente. Kai išlaikysiu egzaminus, kurie dėl pandemijos buvo nukelti, jau ir pati galėsiu treniruoti vaikus ir suaugusiuosius vietinėje ledo arenoje.

Ko pasiilgstu labiausiai... tai to beprotiško šaltuko Kauno ledo arenoje, kaskart žnaibančio tavo žandus ir nosį; to vėjo, kai pasieki didelį greitį čiuoždama, o labiausiai turbūt tos būsenos, kai skrendi oru šuolio metu... Tikiuosi, kad šokiai ant pilono ir būtent šio sporto varžybos suteiks man taip trūkstamą adrenalino kiekį, kuriuo nuolat maitinausi sportuodama ant ledo.