Valdemaras Chomičius – viena ryškiausių Lietuvos krepšinio asmenybių. Auksinio "Žalgirio" laikų gynėjas dabar savo patirtimi dalijasi su Lietuvos rinktinės žaidėjais ir tas darbas jam teikia didžiulį malonumą. "Mano vieta krepšinyje", – sakė olimpinis čempionas.

Valdemaro Chomičiaus charizma spinduliuoja iš toli. Na, iškalba jis gal ir nusileidžia Rimui Kurtinaičiui, tačiau vis tiek galėtų su senu bendražygiu stoti į žodžių mūšį. Iš buvusio žalgiriečio skliste sklinda didžiulis pasitikėjimas ir laisvumas. O jo akys taip spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą, tarsi būtų nuolat įsimylėjęs.

Legendinio "Žalgirių" laikų gynėjas, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris asistentas, turbūt vienintelis, kuris su šypsena veide gali atsistoti šalia žurnalistų paklausyti, ką šiems kalba Kęstutis Kemzūra. Ir mielai leisis į diskusijas, jeigu tik pokalbio tema patrauks dėmesį.

Olimpiniam, pasaulio ir Europos čempionui bei prizininkui ypač įdomu stebėti jaunąją Lietuvos krepšinio kartą. V.Chomičius apie ją galėtų diskutuoti valandų valandas, kaip ir apskritai apie Lietuvos krepšinį.

Po turnyro Vokietijoje 51-erių V.Chomičius atsisveikins su Lietuvos vyrų rinktine ir pradės darbą Liubercų "Triumf" komandoje. Rusijos klubo vadovai nesutiko išleisti savo naujojo stratego į pasaulio čempionatą, kuris truks beveik iki rugsėjo vidurio.

– Ar, stebėdamas Lietuvos rinktinės žaidėjus, lyginate ją su savo karta? – pradėjome pokalbį su V.Chomičiumi.

– Lyginti sąlygas, kurias turėjome mes ir kokios yra dabar, turbūt neverta. Juk kiekvienas laikas turi savo sąlygas ir to nepakeisi. Man labiausiai patinka tai, kad visi šie žaidėjai surado galimybių atvažiuoti į rinktinę. Jie pasielgė taip, kaip ir turėjo pasielgti. Mano įsitikinimu, taip ir turi būti – kol savo žaidimu esi reikalingas, tavo vieta turi būti rinktinėje. Žaisti klube ir rinktinėje – ne tas pats. Kai nebeatitiksi rinktinės reikalavimų, išeisi į užtarnautą poilsį.

– Bet rinktinėje sutiko žaisti ne visi...

– Aš kalbu apie tuos, kurie sutiko ir atvažiavo.

– Šių metų rinktinėje beveik nėra ryškiausių žvaigždžių. Su kokia rinktine maloniau dirbti – su tokia jauna, norinčia įrodyti, ką gali, ar su ryškiausiomis Lietuvos krepšinio žvaigždėmis?

– Provokuojantis klausimas. Galiu pasakyti taip – dirbti su visais gerais ir talentingais krepšininkais yra įdomu. Vienais atžvilgiais būna lengviau, kitais – sunkiau. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į darbą, ko jis atvažiavo į rinktinę – ar kovoti, ar pasimatyti su draugais ir pailsėti nuo sezono kovų klube. Šita rinktinė dirba iš širdies. Kad ir kokie būtų sunkūs krūviai, jie neburba, visi nori tobulėti ir gerai sužaisti pasaulio čempionate.

– Jūsų laikais žodis Lietuva turėjo kitokią prasmę nei dabar. Dabartiniai krepšininkai neprisimena gyvenimo sovietiniais laikais. Ar jų patriotiškumo jausmas toks pats?

– Lietuvos vardas buvo viduramžiais, buvo sovietiniais laikais, yra ir dabar. Ta prasme, manau, niekas nepasikeitė. Yra kitas dalykas – šiais laikais krepšininkams lengviau. Jiems nebereikia kovoti dėl Lietuvos vardo, kaip mums, ir gali būti, kad tai šiek tiek susilpnina patriotiškumą. Tačiau kur mes išmokome žaisti krepšinį? Lietuvoje. Kas Kaune, kas Vilniuje ar kitame mieste. Ir kai jau žaidėjas kažkiek uždirba, pradeda prarasti patriotizmą. Tada ir reikia prisiminti, nuo ko ir kur mes pradėjome ir kam esame skolingi. Tai kiekvieno žmogaus vidinis supratimas. Jausmas, kad tėvynė tau davė viso ko pradžią, turi ateiti iš vidaus.

Jeigu mes būtume turėję tokias sąlygas, kaip dabartiniai krepšininkai, tikriausiai būtume buvę dar tris kartus geresni. Mums būtų nereikėję užsienyje lakstyti po parduotuves su krepšiais, visą tą laisvą laiką būtume skyrę ilsėtis ir tobulėti. Bet mes sugebėjome viską padaryti kartu, tai privertė mus koncentruotis ir viską daryti gerai, o svarbiausia – laimėti. Mūsų kraujyje buvo gyvybė. Mums galėjo nesisekti, bet kovingumo stoka niekas nebūtų apkaltinęs. Vienas rungtynes žaisdami atsilikome 22 taškais. Viskas nesisekė, nervinausi ir sakiau: turbūt jau neištempsime. O Sergejus Jovaiša praeidamas ramiai sako: "Palauk, pamatysime po varžybų." Laimėjome. Mes visada kovodavome iki galo.

Šiaip nemėgstu lyginti, bet atsidavimą darbui galėčiau palyginti – dabar jaunimą priversti treniruotis 8 val. būtų sudėtinga. Visi pradeda filosofuoti, prisiskaitę, kas sveika, kas ne... Mes tai net gerai nežinojome, kas sveika ar nesveika, neturėjome galimybių taip maitintis, tačiau dirbome netausodami savęs, nes žinojome, kad mums tai vienintelis kelias tobulėti. Mums prasimušti buvo labai sunku.

– Norėtumėte būti dabar 25 metų krepšinio profesionalu?

– Aš juo ir likau. Man dabar labai gerai. Turiu tiek pat energijos, sportuoju iki šiol dėl sveikatos. 8 valandų nesitreniruoju, bet 2–3 – būtinai.

– Ar žiūrėdamas į žaidėjus galite pasakyti – šitas panašus į Sergejų Jovaišą, šitas – į mane, o tas – į Rimą Kurtinaitį?

– Kartais kyla minčių palyginti. Arvydas Macijauskas savo charakteriu ir mokėjimu užsidegti man primindavo mane patį. Bet tokių kaip Jovaiša, kad taip sugebėtų skaityti žaidimą, dabar turbūt nėra. Daug kas taikliai meta ir, atrodo, galėtum lyginti su Kurtinaičiu, bet tokio snaiperio, kuris žaisdamas taip užtikrintai ir pasitikėdamas savimi mestų ir pataikytų, turbūt nėra. O pasitikėjimas įgyjamas juodai dirbant treniruotėse. Jonas Valančiūnas jau pradėtas lyginti su Arvydu Saboniu. Jaunuolis tikrai įspūdingai žaidė Europos jaunių čempionate, duok Dieve, kad jis sektų Arvydo pėdomis ir Lietuvoje turėtume dar vieną tokį krepšininką. Tokio žaidimo jutimo, kokį turėjo Sabas, jaunuolis neturi. Galbūt jį išsiugdys, tačiau turi daug dirbti ir neužmigti ant laurų.

– Kuriems Lietuvos žaidėjams labiausiai simpatizuojate dėl jų žaidimo stiliaus, galbūt ir dėl charakterio?

– Man patinka kovotojai. Tai – Linas Kleiza, Jonas Mačiulis. Man imponuoja Simo Jasaičio technika, jo atsidavimas ir žaidimo supratimas. Žaviuosi Manto Kalniečio ir Martyno Gecevičiaus padaryta didele pažanga. Patinka Donatas Motiejūnas. Jam dar reikia truputį sustiprėti, bet turi energijos, noro. Jis stengiasi, tik, atsimušus į sieną, jam dar sunku ją pramušti. Kaip kažkada jaunas Sabas prieš Tkačenką žaisdavo – vis norėdavo įdėti per jį, o tas pilvu jį nustumdavo. Bet ateityje Motiejūnas tikrai turėtų žaisti Lietuvos rinktinėje.

– Jūs viską pasiekėte ne tiek talentu, kiek juodu ir alinančiu darbu. Ar ir dabar matote tokių užsispyrėlių?

– Man ir žaidėjai sako: treneri, nelyginkite savęs su mumis, mes negalime taip padaryti. Bet taip ir nereikia daryti, svarbiausia, kad būtų labai daug noro ir pasišventimo širdyje. O po to jau viskas savaime vyks: matysi darbo rezultatus ir norėsi dar daugiau. Mano filosofija – jeigu tu dirbti, tai įgyji pasitikėjimo. Jeigu aš treniruotėse atlikau daugiau metimų nei priešininkas, tai rungtynių pabaigoje aš ir pataikysiu geriau. Juk sekasi stipresniems.

Sako, dabar krepšinis pasikeitė. Bet dabar žaidėjai turbūt trečdalį treniruotėse padaro to, ką mes padarydavome. Mes lakstydavome krosus, su svoriais šokinėdavome, po treniruotės dar mėtydavome į krepšį. Galbūt ne viskas būdavo reikalinga, mes neturėjome tokios metodikos, kokia yra šiais laikais. Fizinis pasirengimas tikrai yra pažengęs į priekį ir gal dėl to bus mažiau traumų.

– Ar sutinkate, kad lietuvių silpnoji vieta – žaidimas vienas prieš vieną?

– Žaidimas vienas prieš vieną šiuolaikiniame krepšinyje labai svarbus, ypač ginantis. Jeigu negali apsiginti vienas prieš vieną, kad ir kokią komandinę gynybą naudosi, vis tiek bus spragų. Rinktinėje to žaidimo neišmokysime, bet tam skiriama laiko ir vyksta individualus darbas. Šis procesas veiksmingesnis klubinėse komandose. Vis dėlto čia apskritai vertėtų pakalbėti apie jaunimą.

Vienas prieš vieną, pavyzdžiui, "Žalgiryje" žaidžia ir M.Kalnietis, tačiau tai reikia išmokti daryti ir rinktinėje. Krepšinis tas pats, tik truputį kita psichologija ir atmosfera. Jeigu žaidėjas tai moka daryti vienoje terpėje, turi tai daryti ir kitoje. Bet yra vienas dalykas – jiems trūksta žaidimo rinktinėje patirties, tai ne tas pats, kaip žaisti už klubą, kur šalia jų yra dar 3–4 užsieniečiai. Rinktinėje viskas gula ant mūsų pačių pečių. Ir čia jau mes, treneriai, turime jiems suteikti galimybę tobulėti, ištraukti jų stipriąsias savybes ir, svarbiausia, įkvėpti pasitikėjimą, kad žaidėjas viską gali padaryti. Pasitikėdami savimi jie žais normalų krepšinį. Bet jeigu mes pradėsime jiems daryti spaudimą, kad komanda turi tapti čempione (mes turime to siekti, bet siekimas ir užduotis yra skirtingi dalykai), išėję į aikštę jie galvos tik apie rezultatą ir negalės žaisti taip, kaip jie gali. Tad mūsų jaunai rinktinei pirmiausia reikia įskiepyti pasitikėjimą. Rinktinė turi įsižaisti, pajusti, kad žaidėjai patys gali nešti visą krūvį ant savo pečių. Šitos komandos svarbiausias tikslas – kitų metų Europos čempionatas Lietuvoje. Jame naujoji karta ir turės parodyti savo žaidimo braižą.

– Tad žiniasklaida dabartinę rinktinę turi ne spausti, o palaikyti?

– Aš taip manau. Iš karto čempionais niekas netampa. Pažiūrėkite į Eurolygos komandas – biudžetai po 50 milijonų, o čempionėmis tapti negali.

– Kaip vertinate Lietuvos rinktinės galimybes pasaulio čempionate?

– Kaip jau sakiau, svarbiausia – įgyti daugiau pasitikėjimo, kad žaidėjai žinotų, ką daro ir ką sugeba daryti. Taip pat turime stengtis laimėti kuo daugiau varžybų, kad pasitikėjimas būtų įtvirtintas pergalėmis. O tikrąsias galimybes matysime, kai žaisime. Pergales lems žaidimo brandumas. Matydamas, kiek rinktinės žaidėjai dirba ir kaip yra atsidavę, tikiu, kad rezultatai bus geri.

– Ar ši rinktinė jums neprimena 2005-ųjų rinktinės?

– Kažkuo panaši. Man tik gaila, kad tada į rinktinę buvo kviečiami jauni žaidėjai, ta komanda Europos čempionate pralaimėjo vieninteles rungtynes, o vėliau jauninimo procesas sustojo. Po kurio laiko jie vėl sugrįžo į rinktinę, bet galbūt vertėjo, aukojant pergales, rinktinės jauninimo procesą tęsti iškart. Panašiai elgiasi serbai – viena čempionų karta išsivaikšto – jie kuriam laikui nutyla, o po to vėl iškyla ir dominuoja Europos krepšinyje. Mums vertėtų pagalvoti, ar verta kiekvieną kartą vaikytis aukštumų, ar ugdyti kuo daugiau žaidėjų, kurie sugebėtų tas aukštumas pasiekti.

– Norėtųsi pakalbėti apie dar vieną, ko gero, jums jautrų dalyką. Kaip manote, kodėl jums neatsiranda trenerio vietos stipriausiuose Lietuvos klubuose?

– Dėl taip susiklosčiusių aplinkybių. Rusijoje sąlygos geresnės. Bet, tikiu, ateis laikas ir aš sugrįšiu. Man buvo sunkiau suprasti, kodėl Rimas Kurtinaitis turėjo palikti Vilniaus komandą. Laimėjęs tiek titulų su "Lietuvos rytu", manau, jis netgi turėjo kreditą. Galvoju, kad Rimas galėjo ateiti ir į "Žalgirį".

– Ar į "Žalgirį" taip pat grįžtumėte bet kurią akimirką?

– Aš buvau pasirengęs tai padaryti šiemet. Kalbėjomės su Vladimiru Romanovu, bet buvo nutarta dėl praėjusio sezono peripetijų šiemet komandos vairą patikėti užsieniečiams. Tačiau laiko aš dar turiu.