Nuo Baltijos kelio Rygoje iki Manto Kalniečio ašarų. 2015 metų Europos čempionatas paliko daugybę įsimintinų akimirkų. Skaičiuojame dešimt jų, labiausiai įstrigusių į atmintį.

1. Lietuvos himnas pirmąją Europos čempionato dieną.

Šią vasarą buvo pristatyta pagreitinta Tautinės giesmės versija, kuri specialiai skirta sporto renginiams. Dėl laiko ribojimo anksčiau sporto varžybose buvo grojami tik 3 Lietuvos himno posmai, todėl ištikimiausi Lietuvos rinktinės gerbėjai per užsienyje vykstančius renginius patys pabaigdavo Tautinę giesmę. Pagreitinus himną, atsirado galimybė sugroti jį visą ir jau pirmąją čempionato dieną tai skambėjo nuostabiai. Beveik 9000 lietuvių užpildė Rygos areną per dvikovą su Ukraina, o himnas prieš rungtynes buvo sugiedotas taip, kad kūnu bėgiojo šiurpuliukai.

2. Matthew Lojeski metimas paskutinę sekundę.

Galime ginčytis iki nukritimo, laiku tas metimas atliktas ar ne, tačiau tą dieną šis dvitaškis privertė suabejoti Lietuvos rinktinės pajėgumu. Trečias rungtynes per tris dienas žaidę mūsiškiai 74:76 nusileido Belgijos rinktinei ir patyrė vieną netikėčiausių pralaimėjimų savo istorijoje.

3. Jono Mačiulio metimas paskutinėmis sekundėmis į estų krepšį.

Nežinia, kaip viskas čempionate būtų pasisukę, jeigu ne tas metimas nuo lentos, tiksint paskutinėms dvikovos su Estija akimirkoms. Mačiulis ėmėsi iniciatyvos ir klampiose rungtynėse ištraukė rinktinę už ausų – 64:62. Po susitikimo rinktinė ilgokai užtruko rūbinėje, kur išliejo viską, kas gulėjo ant širdžių. Po šio metimo ir šių rungtynių Lietuvos rinktinė tarsi pabudo. Jau kito mačo su Čekija pradžioje aikštėje matėme visai kitą energiją, kitaip degančias akis ir ženklus, kad ne viskas taip blogai, kaip atrodė per dvikovas su krepšinio nykštukėmis.

4. „Bunda jau Baltija“ Rygos centre.

Šių metų Europos čempionato varžybos Rygoje tapo mažuoju Baltijos keliu. Visos trys Baltijos šalys žaidė vienoje grupėje, o tai leido fanams iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bičiuliškai leisti laiką prieš ir po rungtynių. Bene įspūdingiausia matyta akimirka – trijų šalių fanai, traukiantys „Bunda jau Baltija“ dainos žodžius. Baltijos šalių vienybė Rygoje tiesiog spindėjo.

5. Jonas Mačiulis prieš Gruziją.

Tai buvo kažkas pasakiško. 34 taškai, 6 atkovoti ir 4 perimti kamuoliai, 3 rezultatyvūs perdavimai, 2 blokai, 11/13 metimų ir 50 naudingumo balų. Skaičiai, įeisiantys į Lietuvos krepšinio istoriją. Mačiulis ant savo nugaros tempė Lietuvos rinktinės puolimą ir gynybą visą antrą mačo su Gruzija dalį. Galiausiai jis smeigė svarbiausią rungtynių tritaškį ir išplėšė kelialapį į ketvirtfinalį.

6. Marco Belinelli tritaškis paskutinę ketvirtfinalio rungtynių ketvirto kėlinio sekundę.

Kai esant lygiam dvikovos tarp Lietuvos ir Italijos rezultatui mūsų varžovai gavo progą surengti paskutinę ataką, Alessandro Gentile nuskubėjo į kampą, tada atmetė kamuolį Belinelli ir šis prieš pat nuaidint finalinei sirenai švystelėjo kamuolį iš tolimos distancijos. Metimas buvo sudėtingas, ne itin paruoštas ir turėjo mažai galimybių įkristi į krepšį, bet kol jis kybojo ore, tol kybojo ir mūsų rinktinės galimybės kovoti dėl medalių. Kamuolys galiausiai tikslo nepasiekė, o pratęsime mūsiškiai įrodė pranašumą.

7. Aikštę žaibo greičiu paliekantis Milošas Teodosičius.

Serbijos rinktinės kapitonas buvo toks piktas po pusfinalio rungtynių su Lietuva, kad spruko iš aikštės vos tik nuaidėjo finalinė sirena. Kol jo komandos draugai palaukė progos pasveikinti su pergale Lietuvos krepšininkus, Teodosičius tuo metu jau bendravo su žurnalistais. Serbams pralaimėjimas Lietuvai 64:67 buvo pirmasis čempionate po 7 iš eilės pergalių. Vienintelė nesėkmė atėmė iš jų galimybę tiesiogiai patekti į olimpines žaidynes ir kovoti dėl aukso medalių, apie kuriuos serbai vis garsiau kalbėjo.

8. Pusfinalis tarp Ispanijos ir Prancūzijos.

Tai buvo įspūdingiausia krepšinio atmosfera, kurioje esu buvęs. 27 tūkst. žiūrovų Lilio Pierre Mauroy stadione, didžioji jų dalis – prancūzai. Daugybė žiūrovų – su Prancūzijos vėliavėlėmis (jas nemokamai dalijo prie įėjimų), išsipaišę veidus, pasipuošę nacionalinės rinktinės atributika. Kas kartą nepakartojai skambantis Prancūzijos himnas prieš rungtynes kėlė šiurpuliukus net tiems, kas nėra prancūzai. Ispanijos rinktinė ir Rudy Fernandezas Prancūzijoje itin nemėgstama, todėl juos visada pasitikdavo kurtinantis triukšmas. Tuo metu prancūzų taiklius metimus palydėjo milžiniškos ovacijos, o po Nicolas Batumo tritaškio paskutinėmis ketvirto kėlinio sekundėmis stadiono stogas kilnojosi. Nepaisant viso to, ispanai užtildė prancūzus. Kai pratęsimo pabaigoje tapo aišku, kad šeimininkai eilinį kartą (jau 11-ąjį iš eilės) netaps čempionais, Lilio stadione tapo nejaukiai tylu. Panašiai, kaip po 2011 metų ketvirtfinalio Lietuvoje. Bet prancūzai liūdėjo neilgai – sekmadienį jie vėl užpildė Lilio stadioną ir per mažojo finalo rungtynes buvo šeštasis komandos žaidėjas. Ačiū, Prancūzija, kad gyvenai krepšiniu. Allez les bleus!

9. Pau Gasolis, pradedant pirmomis, baigiant paskutinėmis rungtynėmis.

Tai buvo vadovėlio ar dokumentinio filmo vertas pasirodymas. Vienas geriausių visų laikų Europos krepšininkų pademonstravo, kad net būdamas 35 metų jis gali dominuoti. Nė vienose rungtynėse jis nesurinko mažiau nei 26 naudingumo balų, o pagal efektyvumo balų vidurkį (35,7) jis artimiausią konkurentą aplenkė triuškinamai (Danilo Gallinari liko antras, vid. 27,6 naud. balo). Ką reikėjo, tą Gasolis aikštėje ir darė. Aštuntfinalyje jis į lenkų krepšį įmetė 6 tritaškius, klampiose rungtynėse su Graikija surinko 27 taškus, o absoliutų benefisą surengė pusfinalyje, kai į Prancūzijos rinktinės krepšį įmetė pusę savo komandos taškų (40 iš 80), atkovojo 11 kamuolių ir išprovokavo 11 pražangų. Surinkdamas 52 naudingumo balus, jis pakartojo Dirko Nowitzki 2001 metų pasiekimą. Finalas Gasoliui tebuvo formalumas – 25 taškai, 12 atkovotų kamuolių, 4 rezultatyvūs perdavimai, 3 blokai ir trečiasis Europos aukso medalis. Ačiū, Pau, kad leidai mums pamatyti vieno žmogaus didybę.

10. Manto Kalniečio ašaros po finalo.

Netikėtai gimusi, Lietuvos auksinė svajonė greitai ir užgeso. Ispanijos rinktinė finale buvo pernelyg užtikrinta ir pernelyg talentinga.

Kad ši Lietuvos rinktinė žais finale, dar neseniai nelabai tikėjo ir patys krepšininkai, tačiau Rygoje strigusi komanda tapo kitokia, kai atvyko į Lilį. Čia degė širdys, liejosi emocijos, o akys buvo kupinos pasitikėjimo. Deja, rungtynėse su Gruzija, Italija ir Serbija matytas užsidegimas dingo pirmąjį finalinių rungtynių su Ispanija kėlinį. Akivaizdžiai jaudindamiesi, Lietuvos rinktinės krepšininkai dar pirmajame ketvirtyje įkrito į dviženklio deficito duobę ir vėliau iš jos nebeišsikapstė. Trumpas blykstelėjimas antrajame kėlinyje leido sumažinti skirtumą iki 8 taškų, bet po ilgosios pertraukos ispanai aikštėje dominavo.

Pralaimėjimas finale niekada nebus smagus ir jokie šūkiai apie „širdžių čempionus“ neprivers nieko jaustis geriau. Tačiau istorijai liks faktas, kad Lietuvos rinktinė du Europos čempionatus iš eilės žaidė finaluose. Istorijai liks faktas, kad 2013 ir 2015 metais už Lietuvą visoje Europoje buvo geresnė vos viena komanda

Mums norėjosi pirmos vietos, Lietuvos rinktinei norėjosi pirmos vietos, Mantui Kalniečiui norėjosi pirmos vietos. Bet dabar sakome ačiū už antrą vietą. Ir ačiū, kad verkiate pralaimėję.