Šio Vokietijos miesto klube 2002–2003 m. sezone žaidė Donatas Sabaliauskas, Giedrius Aidietis, o dabar aukščiausioje šalies lygoje „Science City“ spalvas gina Martynas Mažeika. Klubo dublerinėje ekipoje vyriausiuoju treneriu dirba Marius Linartas, jo sūnūs Bartautas ir Adomas sėkmingai rungtyniauja 2003 m. kartos Vokietijos moksleivių krepšinio lygoje.

Visas šis gausus lietuvių būrys puikiai deri vokiškoje krepšinio tvarkoje. „Vokiečiai tikrai mus vertina, žino mus kaip krepšinio šalį ir į mus žvelgia su didele pagarba“, – išskirtiniame interviu SKM.LT svetainei kalbėjo krepšinio mokyklos treneris D. Sabaliauskas.

Sausio pradžioje 43-erių stratego vadovaujama 2005-ųjų kartos „SKM-III“ komanda Jėnoje ir Chemnice per 3 dienas sužaidė penkerias rungtynes bei stebėjo „Bundesliga“ mačą. Su jaunaisiais krepšininkais Vokietijoje susitikęs Klaipėdos krepšinio simbolis M. Mažeika motyvavo SKM žaidėjus siekti savo svajonių, o D. Sabaliauskas džiaugėsi auklėtinių įgyta patirtimi ir tikisi ją pritaikyti artėjančiose Lietuvos moksleivių krepšinio lygos („LIDL–MKL“) atkrintamosiose varžybose.

Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) prizininku, Vengrijos ir Švedijos čempionu tapęs D. Sabaliauskas išsamiame interviu papasakojo skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos krepšinio, leidosi į savo karjeros prisiminimus ir džiaugėsi, jog Vilniaus „Ryto“ klubą papildo vis daugiau jaunų sostinės krepšininkų.

– Treneri, visų pirma, apžvelkime sportinę išvykos į Jėną pusę. Su kokiomis komandomis teko susitikti?

– Dvi savo metuose lyderiaujančios 2005 m. kartos Vokietijos komandos iš Lėverkuzeno ir Chemnico išreiškė norą sužaisti draugiškas rungtynes. Prieš pastarąsias ekipas turėjome geras ir atkaklias kovas, kurias pralaimėjome dešimties taškelių skirtumais. Dukart laimėjome prieš šeimininkų Jėnos komandą, kuri žaidžia Europos jaunimo krepšinio lygos (EYBL) B divizione. Džiugu, kad pavyko nugalėti tokią stiprią komandą. Galima pasidžiaugti puikiu Mato Aidiečio žaidimu, kuris vienose iš rungtynių prieš Jėnos komandą pelnė 26 taškus. Jo pasirodymą gyvai stebėjo ir jo tėvelis, buvęs profesionalius krepšininkas, Vilniaus „Ryto“ žaidėjas, Lietuvos čempionas G. Aidietis. Paskutinėse rungtynėse Jėnos ekipa subūrė savotišką savo rinktinę, kuriai pralaimėjome. Esame labai patenkinti, kad pamatėme skirtumus tarp Lietuvos ir Vokietijos krepšinio. Ten dominuoja labai agresyvi, vokiško stiliaus gynyba – spaudimas, didelis intensyvumas, fizinis, kontaktinis krepšinis. Taip pat šiek tiek skiriasi taisyklės. 2005 m. kartos čempionate Lietuvoje dar negalima dvigubinti gynybos prieš varžovą, o Vokietijoje tai jau leidžiama. Tai mūsų vaikams buvo naujas dalykas, bet po pirmųjų dviejų rungtynių su tuo apsipratome.

– Kol kas solidžiai rungtyniaujate MKL U14 B (7/2) divizione. Praėjusį sezoną atkrintamosiose metėte rimtą iššūkį vėliau į finalo ketvertą patekusiai Šiaulių ekipai. Kokie tikslai šiemet?

– Jau užsitikrinome vietą atkrintamosiose ir bandysime jose sukovoti. Reikia bandyti pereiti pirmąjį atkrintamųjų etapą. Nors jame neturėsime aikštės pranašumo, bet tikslo tai nekeičia. Lyginant su praėjusiais metais, dabartinėje sezono stadijoje turime geresnį pergalių ir pralaimėjimų balansą. Jaunieji krepšininkai stengiasi, kovoja ir to rezultatai matomi.

– SKM auklėtiniai Vokietijoje susitiko su Jėnos klube žaidžiančiu M. Mažeika. Kaip vyko šis susitikimas?

– Visų pirma, norėčiau asmeniškai ir visos SKM organizacijos vardu padėkoti treneriui Mariui Linartui, kuris dirba Jėnos krepšinio sistemoje ir mums visapusiškai padėjo organizuoti šią kelionę. Jis prisidėjo ir prie M. Mažeikos apsilankymo, kuris savo buvimu pagerbė SKM auklėtinius. Vaikai Martyną tikrai žinojo ir prisiminė, kad jis žaidė labai gerus sezonus „Neptūne“. Jiems buvo malonu pamatyti Lietuvos krepšininką Vokietijoje. Martynas pabendravo su moksleiviais, pasidarėme bendrą nuotrauką ir jo įkvėpti ėjome žaisti savo rungtynių. Tos pačios dienos vakare jau stebėjome „Bundesliga“ mačą tarp vietos „Science City“ ir Gyseno „46ers“ klubų.

– Ar turėjote laiko šiek tiek pažinti Jėnos miestą ir regioną?

– Važiavome ir kilome į apžvalgos bokštą, nuo kurio visa Jėna atsiveria kaip ant delno. Turėjome labai intensyvų tvarkaraštį. Atskridome į Berlyną ketvirtadienį, o iki Jėnos buvo likę dar 200 km, kuriuos įveikėme autobusu. Kai pasiekėme viešbutį, jau buvo gilus vakaras, todėl pavakarieniavome ir ėjome miegoti. Kitą dieną turėjome rytinę treniruotę. Buvo labai patogu, kadangi viešbutis yra visiškai šalia salės. Vėliau keliavome į Chemnicą, kur žaidėme dvi rungtynes. Kitą dieną žaidėme dar du mačus ir stebėjome „Bundesliga“ mačą, o sekmadienį sužaidėme paskutiniąsias rungtynes ir išvažiavome apžiūrėti miesto. Džiaugiuosi tuo, kad per tas kelias dienas mano krepšininkai tapo dar labiau vieningi, pažino ir palaikė vienas kitą.

– Kokį įspūdį paliko Jėnos krepšinio infrastruktūra? Kaip viskas pasikeitė per 16 metų, kuomet pats žaidėte šiame klube? 

– Visų pirma, Vokietijos klubuose finansinė padėtis yra labai stabili. Jeigu klubas bankrutuoja, žaidėjams atlyginimus išmoka valstybė. Finansine ir infrastruktūros prasmėmis ten viskas yra labai aukštame lygyje. Per 16 metų, kuomet klube žaidžiau kartu su tuo pačiu G. Aidiečiu, daug kas pasikeitė. Dabar Jėna pasistačiusi naują krepšinio bazę ir labai malonu tai matyti.

– Ką manote apie Jėnos regiono ir visos Vokietijos jaunimo krepšinį? Kokia kryptimi jį stengiamasi plėtoti?

– Ten vaikų ugdymu užsiima pats klubas, kuris turi savo sistemą. Lietuvoje turime valstybines ir privačias krepšinio mokyklas, o ten viskas vyksta po profesionalių klubų vėliava. Kadangi vokiečiai turi labai populiarų futbolą, rankinį ir kitas sporto šakas, jiems sunku surinkti pilnas vaikų grupes į krepšinio užsiėmimus. Tai tikrai liečia 2005, 2006 m. kartą ir t. t. Kadangi šalis didelė, Vokietijoje moksleivių čempionatas bent pradinėje jo fazėje vyksta regionų principu. Įdomu ir tai, kad jeigu Vokietijos moksleivių krepšinio čempionate sužaidi bent 3 sezonus, ateityje, jeigu pateksi į „Bundesliga“ klubą, jame būsi traktuojamas kaip vokietis ir tau nebegalios legionierių limito klausimas.

Auklėtinių skaičiumi mes tikrai gerokai lenkiame vokiečių jaunimo krepšinio struktūras. Kai pasakiau, kad vien SKM vienija beveik 2000 moksleivių ir dar tiek pat darželinukų, jie buvo labai nustebę, kad į krepšinį įmanoma atvesti tiek vaikų. Jiems tokie skaičiai yra įspūdingi.

– Kokie prisiminimai išlikę iš tų laikų, kai atstovavote Jėnos klubui?

– 2001–2002 m. su Alytaus „Alita“ laimėjome bronzos medalius, pirmuosius klubo istorijoje. Vėliau persikėliau į Kėdainių „Nevėžį“, kur mane treniravo dabartinis SKM sporto konsultantas, alytiškis Rūtenis Paulauskas. Viduryje sezono gavau pasiūlymą išvykti į Vokietiją. Tuo metu Jėnos klubas žaidė antroje pagal pajėgumą šalies lygoje ir siekė prasimušti į aukščiausią divizioną. Kai atvykau, G. Aidietis jau buvo ten, o pati komanda turėjo labai gerą sezoną. Deja, nesugebėjome patekti į aukščiausią lygą.  Labai gerai pamenu, kai po visų rungtynių namuose, laimėtų ar pralaimėtų, susitikdavome su sirgaliais VIP salėje, kur bendraudavome, pasidalindavome savo įspūdžiais. Nebūdavo taip, kad pralaimėjai, nusiprausei ir pabėgai namo. Klubas visada skatindavo palaikyti artimus ryšius su sirgaliais, ši graži tradicija išlikusi ir dabar.

Per trumpą laiką pavyko užmegzti šiltus santykiu su klubo vadovybe, bendruomene, kurie tęsiasi iki šiol. Likus kelioms valandoms iki „Bundesliga“ rungtynių susitikome klubo VIP ložėje, kurioje renkasi klubo rėmėjai partneriai, buvę žaidėjai ir kiti svarbūs asmenys. Smagiai pabendravome, prisiminėme senus laikus.   

Į Jėną buvau sugrįžęs ir su veteranų komanda, kai „Science City“ veteranai mus pakvietė sužaisti draugiškas rungtynes. Mūsų komandoje buvo SKM treneriai Gintautas Vileita, Tomas Purlys ir kiti. Dabar klubo sistemoje dirba M. Linartas, tad bendradarbiavimas tęsis ir ateityje – kviesime vieni kitus į savo organizuojamus turnyrus. Beje, M. Linarto sūnūs Bartautas ir Adomas, buvę SKM auklėtiniai, dabar puikiai žaidžia 2003 m. kartos čempionate ir yra vieni savo komandos lyderių. Vokiečiai tikrai mus vertina, žino mus kaip krepšinio šalį ir į mus žvelgia su didele pagarba.

– Šilčiausius santykius išlaikėte būtent su šiuo klubu?

– Puikūs ryšiai išlikę ir su Vengrijos Šolnoko „Olaj“, su kuriuo 2007 m. laimėjome Vengrijos čempionatą ir taurę. Tuomet šalies čempionatą klubas laimėjo antrąjį kartą istorijoje ir pirmą kartą per 16 metų. Neseniai vyko dešimtmečio jubiliejaus minėjimas, į šventę buvo pakviesti visi to meto klubo žaidėjai. 2002 m. pavasarį bronzos medaliai su „Alita“ ir treneriu Rimantu Endrijaičiu priešakyje taip pat buvo didelė šventė miestui. Pabendraujame su tos komandos nariais iki tol, bet kažkokių specialių minėjimų nėra.

– Šį sezoną Lietuvos klubams taip pat tenka išbandyti vokiško krepšinio jėgą. Kauno „Žalgiris“ Eurolygoje pralaimėjo Miuncheno „Bayern“, kitą savaitę į Vilnių atvyksta Roko Giedraičio atstovaujama Berlyno ALBA. Kokios prognozės apie būsimą akistatą sostinėje?

– Neabejoju, kad R. Giedraitis sugrįžęs į Vilnių bus labai motyvuotas ir sieks sužaisti kuo geresnes rungtynes. ALBA yra viena geriausių Vokietijos čempionate ir mūsų „Siemens“ arenoje laukia labai graži kova. Kalbant apie „Rytą“, prisijungus Artiomui Parachovskiui ir išgijus Chrisui Krameriui, komandos nuotaikos yra žymiai geresnės, žaidimo kreivė turėtų kilti. Dabar tereikia susikaupimo ir sėkmės.

– SKM rudenį pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Ryto“ klubu. Vadovaujantis ja, geriausi mokyklos žaidėjai turės galimybę save išbandyti „Ryto“ sistemoje. Kaip vertinate dabartinę jaunimo sistemą Lietuvos sostinėje?

– Be jokios abejonės, ši sutartis SKM auklėtiniams tik prideda motyvacijos. Labai svarbu, kad „Ryto“ treneriai bendrautų su krepšinio mokyklų specialistais, keistųsi informacija, organizuotų bendras treniruotes, konsultuotų ir prisidėtų prie trenerių kvalifikacijos kėlimo. Labai džiugu, kad vis daugiau jaunų vilniečių prasimuša į pagrindinę vyrų komandą.