Tik Brandonui Daviesui tai nebuvo eilinis darbelis. Jam tai buvo iššūkis, kurį jis privalėjo atlikti geriausiai. Kaip ir viską gyvenime, jis turėjo tai laimėti.

Jo tikslas buvo sukurti geriausią „Instagram“ dienos istoriją.

Vienas paskutiniųjų komandoje, susikūrusių paskyrą šiame socialiniame tinkle, Daviesas vos porą savaičių naudojosi „Instagram“, kai sezono pabaigoje gavo pasiūlymą dienai perimti „Žalgirio“ profilio administravimą.

Jis buvo matęs komandos draugų pastangas, atliekant tą patį darbą, ir girdėjęs Leo Westermanno bei Thomaso Walkupo pagyras, kad jų istorijos buvo įdomiausios. Daviesas šią užduotį iš karto priėmė kaip iššūkį: jis turėjo viską padaryti taip, kad niekam nekiltų abejonių, kas pasirodė geriausiai.

Trumpai pasukęs galvą, ką daryti, amerikietis galiausiai susirinko visų komandos narių parašus ant „Žalgirio“ marškinėlių ir kamuolio, susidėjo visa tai į dėžę ir prisėdo ant suoliuko Kauno senamiestyje, šalia Katedros. Tuomet į „Instagram“ istorijas įkėlė 15 sekundžių trukmės vaizdo įrašą, kuriame pakvietė fanus jį susirasti.

„Šiandien keičiamės vaidmenimis – įprastai jūs fotografuojate mane, o šiandien aš noriu fotografuoti jus, – daugiau nei 80 tūkst. gerbėjų turinčioje paskyroje paskelbė Daviesas. – Susiraskite mane, ir padovanosiu šias dovanas.“

Netrukus jis ėmė kelti asmenukes su laimingaisiais gerbėjais, kurie iš Davieso rankų gavo neeilines dovanas. Vienai moteriai, dėvinčiai raudoną palaidinę, jis nusprendė padovanoti žalius marškinėlius.

„Šiame rajone – su raudona apranga? Aš turiu jums padovanoti šiuos žalius marškinėlius“, – pareiškė Daviesas ir netrukus už dovaną susilaukė laimingos moters bučinio į skruostą.

Tai nebuvo varžybos, bet gana greitai tapo aišku – Daviesas instagrame iš tiesų pasirodė geriausiai. Jis kartelę iškėlė taip aukštai, kad ateityje kiti krepšininkai turės kaip reikiant pasistengti.

„Tiesiog pasireiškė mano noras laimėti, – kalbėdamas tinklalapiui „BasketNews.lt“, sakė Daviesas. – Be abejo, tai nėra kažkas labai svarbaus, bet kaip bičiuliai ir komandos draugai mes nuolat dėl kažko varžomės.

Turėjau tik kelis marškinėlius, vieną kamuolį, bet fanams tikrai patiko būti šalia. Jie mane labai myli, tai aš galiu ir jiems paskirti kelias savo dienos minutes.“

Per pastaruosius dvejus metus tai buvo vienas iš daugelio atvejų, kai Daviesas Kaune kažką pradžiugino. Moteris gatvėje, fanai arenoje, „Žalgirio“ jaunimo komandos nariai, tikintieji, kaimynai, šeimos nariai, komandos draugai... Šį sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.

Daviesas Kaune nusišypsoti privertė šimtus žmonių, bet galite būti tikri – labiausiai dėl to jis džiaugdavosi pats.

***

„Jaunas, paduok kamuolį“, – lietuviškai Rokui Jokubaičiui šūktelėjo Daviesas, kai kamuolys po jo metimo nuriedėjo šalia 18-mečio įžaidėjo.

Šalia stovėję „Žalgirio“ komandos lietuviai pradėjo kvatoti, nors jau nieko nebestebino amerikiečio lietuvių kalbos žinios.

Daviesas nuo pirmosios dienos Kaune ėmėsi mokytis lietuviškai. Ir ne tik paprastų „ačiū“ ar „laba diena“, bet ir kur kas sudėtingesnių frazių. Jis nenorėdavo likti užribyje, kai komandos draugai rūbinėje persijungdavo į lietuvių kalbą.

Kai Paulius Jankūnas, Artūras Milaknis ar Antanas Kavaliauskas įsiveldavo į tradicinius liežuvių galandimus rūbinėje, greta jų įsitaisęs Daviesas vis klausinėdavo, ką reiškia vienas ar kitas žodis.

„Jis norėjo ne tik išmokti ar suprasti lietuviškai, bet ir pats dalyvauti pokalbiuose, juokuose, – sakė Milaknis. – Pas mus rūbinėje juoko netrūksta ir dažniausiai tarp lietuvių bajeruodavome, bet ir jis įsitraukdavo. Iš visų amerikiečių jis yra pirmas, kuris taip įsitraukdavo.

Lietuviškai jis moka labai daug. Kiti legionieriai išmoksta kokį vieną kitą žodį, o jis – daug. Ir nėra taip, kad kokias dvi frazes mokėjo – jam tikrai išeina sujungti skirtingus žodžius, gal tik laikų neatitaiko.“

„Žalgiryje“ anksčiau buvo ir kitų legionierių, gerai išmokusių lietuvių kalbą, tačiau jie visi Lietuvoje praleido kur kas daugiau laiko ir Kaune atsidūrė būdami ženkliai jaunesni. Siimas Sanderis Vene, Kaspars Vecvagars ar Mario Delašas taip išmiklino kalbos supratimą, kad ja galėjo drąsiai susikalbėti su lietuviais.

Daviesas jiems gal neprilygsta lietuvių kalbos žiniomis, bet savo pastangomis mokytis svetimos kalbos jis visus stebino ne mažiau nei užsispyrimu siekti tikslų aikštelėje. Krepšininkas ne tik klausinėdavo komandos draugų, ką reiškia vienas kitas žodis, bet ir telefone atsisiuntė specialią programėlę, kuri padėjo jam mokytis naujų žodžių.

„Kiekvienoje kelionėje bandžiau išmokti kelis žodžius. Bandau juos naudoti su komandos draugais, pasiaiškinti, ar teisingai tariu žodžius. Po kiek laiko tie žodžiai lieka atmintyje“, – pasakojo Daviesas.

Kalbos ant liežuvio galo jam limpa natūraliai. Žaisdamas Prancūzijoje ar Italijoje jis taip pat mokėsi vietinių kalbų, kad galėtų bent jau kavinėje užsisakyti maisto.

„Jis turi tam talentą, – sakė Davieso žmona Lenzie. – Jam patinka mokytis kalbų, kad ir kur nuvažiuotų. Man – nelabai, todėl jis manęs net nebando mokyti, nes žino, kad mano tarimas būna tragiškas. Be to, daug žodžių, kuriuos jis moka, negali sakyti prie manęs, nes turėčiau jo burną išplauti muilu.“

Švelnesnių ar stipresnių vietos keiksmažodžių išmoksta bene kiekvienas komandos užsienietis, tačiau Davieso atveju lietuvių kalbos žinios yra daug gilesnės. Netgi jeigu jis pats jas vertina labai kukliai.

„Treneris D (Darius Maskoliūnas) su manimi labai dažnai kalba lietuviškai ir retkarčiais tai būna ištisi sakiniai, – pasakojo Daviesas. – Dažnai aš galiu atskirti tam tikrus žodžius ir bandau jam atsakyti. Bet tai sunku. Aš tikrai lietuviškai nekalbu labai gerai, dar reiktų mokytis ir mokytis. Bet nieko neišmoksi, jeigu nesistengsi.“

Pastarasis sakinys yra Davieso karjeros moto. Per tuos dvejus metus Kaune jo komandos draugai matė dešimtis papildomų treniruočių, kuriose Daviesas šlifavo savo judesius baudos aikštelėje ar metimus iš vidutinio nuotolio.

Jeigu centras silpniau sužaisdavo kažkurias rungtynes, galėjai būti tikras, kad kitą rytą jis pirmasis „Žalgirio“ treniruočių salėje uždegs šviesas ir kibs į darbus tobulinti tai, kas nepavyko.

„Tai buvo tiesiog juodas darbas, atlikinėjamas kiekvieną laisvą rytą. Aukojamas šeimos laikas tam, kad padarytumei tai dėl savęs, dėl komandos“, – sakė Kavaliauskas.

Daviesas toks buvo nuo pirmosios dienos Europoje. Kai 2015 m. sausio 6 dieną jį vos po septynerių rungtynių atleido Bruklino „Nets“, į kurią centras buvo išmainytas keturiomis savaitėmis anksčiau, jis nusprendė nebesitrinti NBA atsarginių suolo gale, o mėginti laimę ir žaidimo pojūtį susigrąžinti Senajame žemyne.

Jau po savaitės jis sudarė sutartį su Šalono „Elan“ komanda ir su ką tik apvesdinta žmona Lenzie susikrovė daiktus nežinomam nuotykiui.

Daugiakultūrį, multimilijoninį Niujorką iškeisti į mažiau nei 50 tūkst. gyventojų turintį Šalono miestą buvo vienas iššūkis. Prisitaikyti prie Europos krepšinio taisyklių – kitas.

Bet Daviesas iš karto sau išsikėlė uždavinį: tapti vienu geriausiu Europoje rungtyniaujančiu krepšininku ir sugrįžti į NBA.

Jau debiutinėse rungtynėse jis gavo šaltą dušą.

„Man regis, pirmosiose rungtynėse sužingsniavau kokius 6 kartus iš eilės – čia atraminės kojos traktavimas kitoks“, – prisiminė Daviesas.

Iš tiesų, viskas nebuvo taip blogai. 2015 m. sausio 17 dieną Daviesas pirmą kartą išbėgo į aikštę Europoje ir mače su Orleano ekipa per 13 minučių pelnė 4 taškus ir suklydo 3 kartus.

Jo vidurkiai pirmąjį sezoną užjūryje siekė 9,1 taško ir 4,5 atkovoto kamuolio, tačiau patirtis nebuvo tokia, apie kokią jis galėjo svajoti.

„Ten buvome tik keturis mėnesius sezono pabaigoje, bet jautėsi tarsi ketverius metus, – pasakojo Daviesas. – Buvo labai sunku: tai mažas miestas, turėjome mažą butuką, nežinojome, ko tikėtis. Jeigu nesi pasirengęs tam, tai gali būti sudėtinga.

Dabar į tai žiūriu kaip į gerą patirtį. Žmonės ten buvo nuostabūs, susiradau draugų, kurių niekada nepamiršiu. Bet dabar, kai čia esu kelerius metus, žinau, ko tikėtis Europoje, ką atsivežti, kaip planuoti ateitį. Tai sudaro didelį skirtumą. Dabar Europa jaučiasi beveik kaip namai.“

Jo kelias į Kauną vingiavo per Varezę ir Monaką – du miestus, kurių komandos solidžios, bet ne elitinės. Todėl 2017 metais atvykęs į „Žalgirį“, jis patyrė naują – krepšinio lygio – šoką.

Nors į „Žalgirį“ jis kviestas kaip pagrindinis vidurio puolėjas, per pirmus penkis sezono mėnesius jis vos 4 kartus žaidė ilgiau nei 20 minučių ir visi tokie atvejai buvo LKL pirmenybėse.

Visose 20 Eurolygos rungtynių spalio – sausio mėnesiais Daviesas veiksmą stebėdavo daugiau iš šono, nei rungtyniaudamas, vietą aikštėje užleisdamas Kavaliauskui ar į centro poziciją pasistumdavusiam Jankūnui.

Trenerį Šarūną Jasikevičių iš proto varė Davieso nesusikaupimas ar situacijų neskaitymas. Komandos draugai prisimena, kad vos žengęs ant parketo, centras pamiršdavo, kas ką tik būdavo sutarta per minutės pertraukėlę.

„Tada jis abejojo savo galimybėmis žaisti Šaro sistemoje, – sakė Aaronas White’as, kitas amerikietis, atvykęs į „Žalgirį“ tą patį 2017 m. rudenį kaip ir Daviesas. – Pirmus 3-4 mėnesius… Ne, gal labiau pirmus 6 mėnesius jis buvo visai kitoks nei kad yra dabar.

Tai natūralu. Kai atvyksti į naują lygį, kaip Eurolygą, natūralu kažkuo abejoti. Mums abiems tai buvo laiptelis aukščiau ir tikrai atsirasdavo abejonių.“

„Žalgirio“ treneriai matė, kad nepaisant visų bėdų rungtynėse, Daviesas nenuleisdavo rankų treniruotėse. Sporto salėje jis praleisdavo daugiau laiko nei bet kas kitas ir tai turėjo kada nors duoti vaisių. Tikėdamiesi geriausio, „Žalgirio“ vadovai 2018 m. balandį, prieš pat Eurolygos atkrintamąsias, pratęsė kontraktą su Daviesu vienam papildomam sezonui.

Jie negalėjo įsivaizduoti, kokį aukso puodą laimėjo.

Nusiraminęs dėl ateities, apsipratęs su Jasikevičiaus sistema ir gavęs parankų oponentą (Pirėjo „Olympiakos“), Daviesas Eurolygos ketvirtfinalio serijoje sužibo tokiomis spalvomis, kad nustebino net komandos draugus.

Per ketverias ketvirtfinalio serijos rungtynes jis rinkdavo vidutiniškai po 17 taškų, 4 atkovotus kamuolius ir 19,8 naudingumo balų. Jis buvo išrinktas naudingiausiu balandžio mėnesio žaidėju.

Įgavęs pasitikėjimo, 2018-2019 m. sezone Daviesas žaidė kaip aukščiausio lygio žvaigždė. Jo minučių vidurkis pakilo nuo 17 iki 24, taškų – nuo 9,3 iki 14,2, atkovotų kamuolių – nuo 3,5 iki 5,5, naudingumo balų – nuo 9,8 iki 16,9.

Tai, kaip stipriai jis paaugo, iliustravo paskutinis reguliariojo sezono mačas Madride. „Žalgiriui“ kaunantis dėl paskutinės atkrintamųjų vietos, Daviesas į čempionų titulą gynusios „Real“ krepšį įmetė 27 taškus, iš jų 10 paeiliui ketvirtajame kėlinyje, kai puolime darė viską, ką norėjo. Dėjimas, metimai iš vidutinio nuotolio, klaidinantys judesiai ir metimas nuo lentos – Daviesas spindėjo ryškiausiai aukščiausiame įmanomame lygyje.

„Kaip žaidėjas jis per tuos metus patobulėjo ne vieną, ne du, o 50 žingsnių į priekį, – sakė Jankūnas. – Atsiskleidė visomis gražiausiomis spalvomis.“

Tai neprasprūdo pro akis visai Europos krepšinio bendruomenei. 2019 metų gegužę Daviesas sulaukė didžiausio karjeros pripažinimo – jis buvo išrinktas į geriausių Eurolygos žaidėjų penketuką, taip tapdamas tik antruoju „Žalgirio“ žaidėju po Arvydo Sabonio, gavusiu tokį pripažinimą.

Greta jo – pripažintos Europos krepšinio žvaigždės: Nickas Calathes, Kostas Sloukas, Willas Clyburnas ir Janas Vesely.

„Žiūrint į visą „Žalgirio“ istoriją, tai turbūt geriausias „Žalgirio“ centras, kurio marškinėliai nėra iškelti į viršų, – su Saboniu Daviesą palygino Jasikevičius. – Tikrai per dvejus metus jis atliko didžiulį atspaudą „Žalgirio“ istorijoje. Manau, kad žmonės jį atsimins labai ilgai.“

Galite neabejoti, kad Šaras šį palyginimą pasakė apgalvojęs visus įmanomus „Žalgirio“ centrus. Tanoka Beardas, Robertas Javtokas, Eurelijus Žukauskas ar visi kiti buvo ryškūs, bet ne tokie išskirtiniai ar talentingi kaip Daviesas.

Ko gero, jokia kita ataka neatspindės Davieso talento taip, kaip paskutiniame 2018-2019 m. sezono mače suregztas išpuolis.

Trečiosiose LKL finalo serijos rungtynėse su Vilniaus „Rytu“ Daviesas atsikovojo kamuolį po netaiklaus Mindaugo Girdžiūno metimo, pasileido per visą aikštę, ties tritaškio linija pašoko į orą ir, žiūrėdamas į dešinę, numetė kamuolį kairėje bėgusiam White’ui. Šiam beliko įdėti iš viršaus.

Tai buvo įžaidėjo, ne centro įgūdžių reikalaujanti ataka, bet Daviesas su ja susitvarkė taip, tarsi visą gyvenimą tik ir būtų buvęs atakų organizatorius.

„Jo kojos juda idealiai, bet anksčiau jis nežinojo, kaip jas statyti, ir viena koja užkliūdavo už kitos. Darydavo tiek daug judesių, kad pats nesuprasdavo, kur jos bėga, – pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo Jankūnas. – Dabar padarytas jo kojų suvedimas ir aš nematęs „Žalgiryje“ žmogaus, kuris turėtų tokį tobulą kojų darbą.“

Tas kojų darbas yra toks, kad treneris Jasikevičius praėjusią vasarą iškėlė mintį, kad Daviesas galėtų drąsiai žaisti pasaulio futbolo čempionate. Nors futbolas toli gražu nėra ta sporto šaka, kuria jaunystėje Daviesas daugiausiai užsiimdavo (daugiau laiko jis praleisdavo ant riedlentės), bet ant žolės jis jaučiasi taip pat patogiai kaip ant parketo.

Sezono pabaigoje „Žalgiryje“ jau tradiciškai surengiamos futbolo rungtynės, kuriose krepšininkai kaunasi prieš trenerius. Jeigu pastariesiems trūksta žaidėjų, jie pasiskolina kelis vyresnius krepšininkus.

„Jaunimas“ šiemet jau ne pirmus metus įveikė „senius“, o nugalėtojų gretose spindėjo Daviesas, įmušęs du įvarčius.

„Amerikiečiai nėra labai gabūs futbolui, nes jiems tai nėra labai svarbi sporto šaka, bet Daviesas labai nustebino, – komentavo bene geriausias „Žalgirio“ futbolininkas Edgaras Ulanovas. – Kaip aukštaūgis, centras, jis tikrai gerai žaidžia, gaudosi, žino, kada perduoti, kada smūgiuoti. Ne kartą ir mūsų gydytoją pamaudė su gerais judesiais.“

„Lengvi pinigai“, – po mačo „Instagram“ tinkle futbolo rungtynes pakomentavo Daviesas.

Lygiai po savaitės, 2019 m. birželio 1 dieną, Daviesas vėl galėjo sakyti „lengvi pinigai“. Arba tiksliau „lengvas titulas“.

Iki paskutiniųjų sezono rungtynių pabaigos buvo likusios dar 13 min. 46 sek., kai Jasikevičius galėjo sau leisti visam laikui išimti geriausią komandos žaidėją. „Žalgiris“ tuo metu trečiosiose LKL finalo rungtynėse pirmavo 68:28 ir artėjo prie devinto iš eilės nacionalinių pirmenybių titulo.

Vos pakeistas, Daviesas iš pradžių apsikabino trenerį, po to – kiekvieną komandos krepšininką ir personalo narį. Žiūrovai jį išlydėjo plodami atsistoję ir skanduodami jo vardą bei pavardę.

Tai buvo jautri akimirka, bet niekas ašarų nebraukė. Būnant su Daviesu ašaras greičiau brauksi iš juoko, nei liūdesio.

„Jis yra pats šmaikščiausias ir greičiausiai pokštus galvojantis žaidėjas, kokį esu matęs, – sakė daugiau nei dešimtmetį Kauno klube dirbantis dabartinis komandos vadovas Mindaugas Kvedaras. – Jeigu jam pasakai kokį juoką, jis tau iš karto dvigubai kietesnį atsakymą duos. Ir tai užtrunka sekundę. Arba būna įtampa, kokia sunkesnė situacija, užmeti juokelį, o tas dvigubai pridės.“

Paskutiniame karjeros „Žalgiryje“ mače prisėdęs ant suolo, Daviesas iš karto įsijungė į linksmintojo vaidmenį. Per pertraukėles jis šoko pagal arenoje grojamą muziką, po įspūdingesnių epizodų mojavo rankšluosčiu ir šokinėjo iš džiaugsmo, o po dvikovos tarsi nindzė užsirišo ant galvos „Žalgirio“ šaliką ir strikinėjo lyg su spyruoklėmis kojose.

„Laikau save „klasės klounu“, – prisipažino Daviesas. – Man patinka pralinksminti, prajuokinti žmones. Tuo pačiu, manau, puikiai jaučiu, kada reikia būti rimtam, kada reikia dirbti. Mūsų komandoje atmosfera yra lyg šeimoje, todėl joje – daugybė tik mums suprantamų juokelių.“

„Vienas malonumas būti jo komandos draugu, – sakė Kavaliauskas. – Kiek jis yra geras žaidėjas aikštelėje, tai jis dvigubai geresnis žmogus rūbinėje.

Jis turbūt daugiausiai džiaugiasi, kai mes laimime, ir labiausiai liūdi, kai mes pralaimime. Jis toks žmogus, nuostabi asmenybė.“

Atrodo, kad Daviesas per tuos dvejus metus Kaune nieko nėra nuvylęs. Sirgaliams jis visada sutikdavo suraityti autografą, net kai klubo personalo nariai pykdavo, kad jau vėluojama ir reikia skubėti.

Jaunesniems komandos nariams Daviesas atiduodavo savo naujus nenaudojamus sportbačius, nes jų iš „Nike“ gaudavo daugiau nei reikėdavo.

Po paskutiniųjų karjeros rungtynių „Žalgiryje“ jis taip pat pirmiausia galvojo apie sirgalius ir, susirinkęs visus rūbinės spintelėje turėtus sportbačius, išnešė juos „Žalgirio“ krepšinio mokyklos auklėtiniams. Šie strykčiojo iš džiaugsmo tarsi laimėję milijoną.

Visi, kas Kaune supo Daviesą, patyrė jo didžiulės širdies šilumą.

Šiemet per Velykas Daviesas nustebino visus komandos draugus į rūbinę atnešdamas lauktuvių – po margutį su kiekvieno krepšininko numeriu ir namie keptų sausainių. Tai – jo šeimos dovana komandai.

Per Kalėdas Daviesas su šeima pasistengė nufilmuoti nuotaikingą sveikinimą ir jį patalpino komandos pokalbių programėlėje.

Kelionėse jis saldainiais apdalindavo aplink lėktuve sėdinčius komandos draugus, siųsdamas juos nemačiomis tarsi tą perdavimą White’o dėjimui.

Juokai ir pokštai yra viena, tačiau visus pirmiausia paperka Davieso pozityvumas. Niekas per dvejus metus Kaune nematė Davieso liūdno ar nusivylusio.

„Nebent per treniruotes, kai pralaimėdavo kokį žaidimą ir pralaimintysis gaudavo kokią nors bausmę, – pasakojo Milaknis. – Tai būdavo tik pyktis dėl noro laimėti. Jokio kitokio pykčio iš jo nesame matę.“

Pozityvumas kyla iš Davieso religijos – Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (visuomenėje labiau žinomos mormonų vardu).

Krepšininkas ir jo šeima yra giliai tikintys ir Kaune greitai įsiliejo į šios bažnyčios veiklą. Kai tik sekmadieniais treniruotės ar rungtynės nesikirsdavo su pamaldų laikais, Daviesų šeima lankydavosi Kauno susirinkimų namuose Dainavos mikrorajone ir kartu su kitais tikinčiaisiais minėdavo Dievo žodį.

Daviesai buvo aktyvūs bendruomenės nariai ir patys noriai pasisakydavo per pamaldas.

„Jis ir jo žmona visada buvo linkę pasitarnauti, pagelbėti ir niekada nepasakydavo „ne“, – pasakojo Vytautas Andrulevičius, vienas Kauno skyriaus bendruomenės narių, atsakingas už bendruomenės vyrus. – Mūsų bažnyčioje pasisakymus sako patys bažnyčios nariai, nėra, kad vienas tas pats žmogus kalbėtų.

Brandonui teko pasisakyti, žinau, kad ir praeitą sekmadienį su žmona trumpai pasisakė už visus metus, padėkojo už gražiai praleistą laiką, už tą meilę, kurią jis davė ir mes jam davėme. Be galo malonus žmogus.“

Šiam sezonui einant į pabaigą, Daviesas nusprendė atsidėkoti bažnyčios nariams, kad šie juo ir jo šeima rūpinosi pastaruosius dvejus metus. Atsilyginti taip, kaip gali tik labai didelė širdis.

Aukštaūgis su klubo vadovais susiderino, kad bažnyčios tikintieji į rungtynes su Klaipėdos „Neptūnu“ būtų atvežti „Žalgirio“ autobusu, visiems atvykusiesiems išdalijo žalius „Žalgirio“ marškinėlius, užsakė vietas už vieno iš krepšių, arčiau „Žalgirio“ suolelio.

Po dvikovos jis kiekvienam iš svečių dar skyrė dėmesio, dalydamas jiems autografus ir fotografuodamasis.

„Tai – labai malonus jo gestas, mes net nesitikėjome, – sakė Andrulevičius. – Viena mūsų narė, 80 metų moteris, yra labai didelė krepšinio gerbėja ir jai buvo didelė palaima pamatyti Brandoną. O tiems, kas negalėjo atvykti į rungtynes, jis dar atvežė pasirašytus marškinėlius į sekmadienio pamaldas.“

„Matydamas, kokie jie būna laimingi išvysdami mane bažnyčioje, aš turėjau kažkaip atsidėkoti, – sakė Daviesas. – Norėjau parodyti jiems, kaip stipriai juos vertinu.

Pats gaunu daugiau džiaugsmo matydamas, kokie jie yra laimingi. Tiesiog stengiuosi tarnauti.“

Mylėdamas Dievą, krepšinį ir aplinkinius, Daviesas visgi dosniausias ir šilčiausias yra savo šeimai. Žmona Lenzie, duktė Zaylie ir Kaune vasarį gimęs sūnus Kayze’as Jameelas yra jo visas gyvenimas.

Tai Daviesas demonstravo kiekvieną pasitaikiusią progą.

Vos tik atsiradus galimybei, Kaune jis šeimą perkėlė iš buto į erdvų namą prestižiniame Lampėdžių kvartale. Po pirmojo sezono Kaune iš Dariaus Songailos sau perpirko „Mercedes“ džipą, kad žmonai galėtų atiduoti klubo skiriamą mašiną. Kai tik buvo galimybė, į Lietuvą jis lėktuvo bilietus nupirkdavo uošviams arba savo mamai su sese – kad tik žmonai būtų lengviau tvarkytis su dviem vaikais.

Vos tik sūnus galėjo skristi, su visa šeima jis keliavo į „Žalgirio“ rungtynes Tel Avive ar Madride.

„Krepšinį žaidžiu tam, kad išlaikyčiau šeimą, – sakė Daviesas. – Tai – smagus žaidimas, bet be šeimos niekas nebūtų įmanoma. Ypač be žmonos.

Žmona turi rūpintis ne tik vaikais, bet ir manimi. Ant jos pečių griūva daug atsakomybės. Mes tempiamės žmonas per pusę pasaulio ir tai joms gali būti sudėtinga. Bet man labai pasisekė, kad mano žmona mėgsta keliauti, pamatyti pasaulį, dėl to yra lengviau. Krepšininkų žmonoms reikia duoti daug pagarbos, kur kas daugiau, nei jos gauna. Už aikštės yra labai daug nematomų dalykų, su kuriais jos turi tvarkytis, ir jos tai daro noriai.“

Daviesas džiaugiasi, kad Kaune jo šeimai buvo lengviau ir dėl panašaus kitų krepšininkų šeiminio statuso. White’as turi du panašaus amžiaus vaikus, Leo Westermannas ir Nate’as Woltersas – tokio pat amžiaus dukteris, Kavaliauskas – sūnų ir dukterį.

Visų legionierių vaikai Kaune eina į tą patį darželį, todėl tai irgi palengvina jų gyvenimą svetimoje šalyje.

Davieso žmona Lenzie įsitikinusi, kad per pastaruosius metus jos vyras paaugo ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip asmenybė.

„Tėčiu jis tapo beveik prieš trejus metus ir manau, kad tada jis suprato, jog savo šeimai nori skirti pasaulį, – sakė Lenzie. – Jis visada sunkiai dirbo, bet, manau, kad išmoko, kaip dirbti protingiau, o taip pat – ir sunkiau visuose gyvenimo aspektuose.“

Birželio 1 d. Daviesas sužaidė paskutiniąsias rungtynes „Žalgirio“ gretose ir į Kauną kitą sezoną sugrįš jau kaip varžovas – artimiausius dvejus metus jis vilkės „Barcelonos“ marškinėlius.

Lietuvą Daviesas palieka užaugęs. Prieš mūsų visų akis – kaip krepšininkas. Prieš savo šeimą – kaip tėvas ir vyras.

Bet galite būti tikri, kad jis pats nesiruošia pasitenkinti tuo, ką turi.

„Man visada reikia progresuoti ir nepasitenkinti savimi, – sakė Daviesas. – Yra tikslų, kuriuos noriu pasiekti šią vasarą ir patobulinti daug dalykų. Bet svarbiausia, kad negali būti patenkintas ar galvoti, kad jau viską pasiekei. Nes didžiojoje schemoje, kurią esu sau numatęs, dar nieko nesu pasiekęs.“

Koks tas didysis tikslas?

„Visi nori žaisti NBA, – atsakė Daviesas. – Manau, kad dedu tinkamus žingsnius link sugrįžimo ten. Manau, kad tai – procesas. Yra dalykų, kuriuos turiu patobulinti, ir tuo pačiu parodyti aikštėje, ką sugebu. Tačiau su agentu, manau, turime teisingą planą ir nusimatėme žingsnius, kurie sugrąžintų mane į NBA. Tereikia sunkiai dirbti.“

Sunkaus darbo planas jo dar niekada nepavedė. Kaip ir didžiausia įmanoma širdis.