Šiais metais stipriausios Europos krepšinio komandos rinksis į Slovėniją, kur kovos dėl medalių bei kelialapių į pasaulio pirmenybes. Ambicingų planų neslepia daug rinktinių, tačiau galime neabejoti, kad labiausiai apdovanojimų trokš šeimininkų ekipa.

Kitaip ir būti negali – iš šeimininkų visuomet tikimasi geriausių rezultatų, o prie pajėgių komandų paprastai priskiriami slovėnai dar niekada (!) nėra iškovoję medalių.
Deja, labiau įsigilinus paaiškėja, kad Slovėnija ir šiemet turi daug problemų bei mažai vietos optimizmui.

Senų pažiūrų treneris

Božidaras Maljkovičius – daug sakanti pavardė. Tai specialistas, kurį reikia gerbti. Prieš 10 ar 15 metų jis domino stipriausias Europos komandas, tačiau panašu, jog strategas užstrigo senuose laikuose.
Serbas net keturis kartus laimėjo Eurolygą, priversdamas krepšinio žinovus kraipyti galvą, kaip galima šitaip neįtikėtinai gintis. Jis treniravo „Barcelona“, „Panathinaikos“, „Unicaja“, „Real“, „Laboral Kutxa“ komandas ir susižėrė daugybę titulų.

Tačiau dabar  jis – treneris nevykėlis. Galbūt tai per daug įžūlus pareiškimas, tačiau atspindintis realybę. 2007-aisiais palikęs Vitoriją jis tik 2011 metais rado naują darbą – jį pasamdė „Lokomotiv–Kuban“  klubas.

Panašu, jog padaryta pertrauka jam skaudžiai atsiliepė. Visą sezoną specialistas buvo aršiai kritikuojamas, o po sezono jam nepasiūlyta nauja sutartis. Tada  jis sukirto rankomis su „Cedevita“, tačiau Kroatijoje padirbo vos keletą mėnesių.

Nuo 2011 metų jis stovi prie Slovėnijos rinktinės vairo. Europos pirmenybėse Lietuvoje užimta vos septinta vieta ir prarasta galimybė žaisti olimpiadoje. Nepaisant to, B.Maljkovičius liko poste, sukeldamas diskusijų audrą.

Visų pirma, kokie pagrindiniai Maljkovičiaus žaidimo principai? Gynyba. Geležinė, neįtikėtina gynyba. Ar dabartinės sudėties Slovėnija gali taip gintis? Tikrai ne.
Kandidatų sąraše yra keletas gynybos meistrų, bet iš esmės – tai puolanti, improvizuojanti komanda. Serbų specialistas visai netinka jos braižui. Slovėnai negali prisitaikyti prie trenerio, o treneris negali pakeisti savo principų.

Keisčiausia, kad slovėnai turi savo specialistą – Jure Zdovcą, kurio vadovaujami pasiekė geriausią rezultatą istorijoje – ketvirtą vietą Europos pirmenybėse (2009-aisiais Lenkijoje). Manau, kad iš šios komandos šis specialistas geriausiai išspaustų maksimumą.

Slovėnai pasielgė įdomiai. Pirmenybės vyks jų šalyje, tačiau prie komandos vairo tikrai nestovi geriausias įmanomas variantas. O gal B.Maljkovičius pateisins pasitikėjimą? Krepšinyje yra pavyzdžių, kai seno sukirpimo specialistai atsiskleidžia – Dušanas Ivkovičius geriausiai tai iliustruoja. Ir vis tik turnyro šeimininkai eina labai rizikingu keliu.
Kur dingo Slovėnijos jaunimas?

Slovėnija – maža šalis, su dviem milijonais gyventojų. Tačiau krepšinio mylėtojams ji parūpino ne vieną žvaigždę – Saša Vujačičius, Goranas Dragičius, Erazemas Lorbekas, Beno Udrihas, Boštjanas Nachbaras, Radoslavas Nesterovičius, Sani Bečirovičius... Sąrašą galima tęsti dar labai ilgai.

Tačiau paradoksas – talentų kupina šalis tarptautiniuose turnyruose nieko nenuveikia. Geriausia vieta Europos čempionatuose – ketvirtoji, tačiau net šešis kartus užimta dešimta arba žemesnė pozicija.
Į rinktinę susirinkusios žvaigždės nesugeba tapti vieninga komanda. Tačiau anksčiau to nebūdavo galima pasakyti apie jaunimą, kuris įvairiuose čempionatuose nuolat kovodavo dėl medalių.
Tačiau pastaraisiais metais situacija apgailėtina. Paskutinį kartą medaliai laimėti 2006 metų Europos dvidešimtmečių čempionate – parsivežta bronza. Ir šešis metus trukęs pergalių badas!
Dar iškalbingi kiti skaičiai. 14, 12, 13, 14, 10 – tai įvairių Slovėnijos jaunimo rinktinių pastaraisiais metais užimtos pozicijos. Keletą kartų net nepatekta į pagrindinius turnyrus. Kur dingo Slovėnijos jaunimas?

Akivaizdu, kad ši šalis praranda talentus. Šis penkmetis – prarastoji karta. Užaugo vos keli geresni krepšininkai, tad nieko nuostabaus, kad vyrų rinktinės branduolį vis dar sudaro veteranai.
Krepšiniui „meškos paslaugą“ daro vis labiau  šalyje populiarėjantis futbolas. Tai labai maža šalis, tad kuo daugiau berniukų susidomi futbolu, tuo mažiau pasuka  į krepšinį. Slovėnai viliasi, kad Europos čempionatas krepšiniui vėl įkvėps optimizmo. Norai gražūs, tačiau norint priversti vaikus pasirinkti krepšinį, reikia pergalių. O jų niekas negali garantuoti.
Tiesa,  verta paminėti, kad nors Slovėnijos jaunimo rinktinės žaidžia tragiškai,  pora jaunų žaidėjų teikia vilčių. Klemenas Prepeličius praėjusį sezoną nepasimetė Eurolygoje, o 23 metų Jaka Blažičius buvo „Union Olimpija“ lyderis. Tačiau tai tik išimtys iš taisyklės.

Sudėties spragos: puikūs gynėjai, tačiau skylėta priekinė linija

Prieš pradedant nagrinėti rinktinės sudėtį, pirmiausia reikėtų jums ją pateikti.  B.Maljkovičius pristatė 16 kandidatų, turinčių galimybių žaisti pirmenybėse.

Įžaidėjai: Goranas Dragičius, Beno Udrihas, Jaka Lakovičius

Atakuojantys gynėjai: Zoranas Dragičius, Jaka Blažičius, Domenas Lorbekas, Klemenas Prepeličius

Lengvieji kraštai: Boštjanas Nachbaras, Edo Muričius, Luka Lapornikas, Jaka Brodnikas

Sunkieji kraštai: Urošas Slokaras, Jure Balažičius, Gezimas Morina

Vidurio puolėjai: Mirza Begičius, Gašperas Vidmaras

Taip pat reikia paminėti, kad slovėnai Europos čempionatą pradės C grupėje su Ispanija, Kroatija, Lenkija, Gruzija ir Čekija.

Lapornikas, Brodnikas ir Morina žaisti Europos pirmenybėse praktiškai neturi vilčių, tad lieka vos trylika „tikrų“ kandidatų. Akivaizdu, kad Slovėnijos „arkliukas“ bus gynėjai, o „achilo kulnas“ – itin silpna priekinė linija.

Tiesiog gražu žiūrėti į įžaidėjų liniją. G.Dragičius žaidžia „Suns“ startiniame penkete ir demonstruoja tikrai aukščiausio lygio krepšinį. Po labai ilgos pertraukos Slovėnijos marškinėlius apsivilksiantis Beno Udrihas taip pat ne vienerius metus žaidžia NBA lygoje ir ten vaizdo negadina.

Nereikia pamiršti ir Jaka Lakovičiaus. Visi įprato jį matyti kaip vieną rinktinės lyderių, tačiau jo karjeros kreivė vis labiau smunka žemyn, tad šiemet gynėjas tikriausiai bus priverstas susitaikyti su stipraus atsarginio vaidmeniu.

Įdomi atakuojančio gynėjo pozicija. Zoranas Dragičius praleido kuklų sezoną Malagoje, tačiau  jis itin gerai ginasi, kas Maljkovičiaus treniruojamoje komandoje automatiškai užtikrina žaidimo minutes. Blažičius jau spėjo sužibėti Eurolygoje, o Prepeličius – bene didžiausia ateities viltis. Jis tikriausiai būtent šiais metais debiutuos rinktinėje. Domeno Lorbeko perspektyvos gana kuklios – praėjusį  sezoną jis praleido KRKA komandoje ir gera statistika nepasižymėjo. Tačiau vėl gi, jo koziris – gynyba.

Jau nuo lengvojo krašto pozicijos prasideda bėdos. Pagrindiniu Slovėnijos SF priverstas būti Edo Muričius, žaidęs KRKA komandoje. Žinoma, čia gali žaisti ir Boštjanas Nachbaras, tačiau žinant skylėtą priekinę liniją, jis tikriausiai daugiau grumsis po krepšiu. Luka Lapornikas ir Jaka Brodnikas – rezervas, kuris jei ir pateks į galutinį dvyliktuką, svarbaus vaidmens tikrai neatliks.
Pagrindinis komandos sunkusis kraštas – Urošas Slokaras. Tai protingas, įvairiapusis krepšininkas, bet jis niekada nežaidė stipriame Europos klube. Praėjusį sezoną jis praleido „Gran Canaria“ komandoje ir Ispanijos lygoje krapštė po 4 taškus. Šis žmogus – apie medalius galvojančios rinktinės pagrindinis PF.
Atsarga dar kuklesnė. Jure Balažičiui jau 32 metai ir jis visą karjerą trynėsi po antrarūšes komandas. Gezimas Morina – turintis perspektyvų žaidėjas, tačiau jam iki rinktinės lygio reikia dar labai daug dirbti.

„Centro“ pozicijoje – du panašaus stiliaus aukštaūgiai. Tiek Gašparas Vidmaras, tiek Mirza Begičius varžovams grėsmę kelia tik baudos aikštelėje ir jos prieigose. M.Begičiui numatomas svarbus vaidmuo, o tokio jis jau senokai neturėjo. Bus įdomu stebėti, ar buvęs „Žalgirio“ legionierius susitvarkys.
Vidurio puolėjai nėra pati silpniausia grandis – varžovams bus sunku pralaužti jų gynybą. Tačiau trūksta universalumo. Štai jei būtų žaidęs Erazemas Lorbekas, situacija būtų visiškai kitokia.
Taigi, situacija liūdnoka. Slovėnai turi užtektinai aukštos klasės gynėjų, tačiau tarp aukštaūgių pasirinkimas itin kuklus. Tik Nachbaras ir Begičius priskiriami prie aukštos klasės žaidėjų.
Slovėnai būtų atrodę kitaip, jei surinktų visus  pajėgiausius krepšininkus. Tačiau Europos čempionate neišvysime Erazemo Lorbeko, Sani Bečirovičiaus, Saša Vujačičiaus, Primožo Brežeco, Aleksandro Čapino bei Emiro Preldžičiaus.

Slovėnijos privalumai – savos sienos ir susižaidusi sudėtis
Slovėnija turi nemažai spragų, tačiau  negalima visko piešti vien tik juoda spalva. Visų pirma – namų sienos kartais suteikia sparnus ir komandos nuveikia daugiau, nei buvo galima tikėtis.

Slovėnijos krepšininkai gimtinėje sulauks didžiulės paramos, bet kartu – ir spaudimo (Reuters/Scanpix nuotr.)
Žinoma, tai ir papildomas spaudimas, tačiau kur kas maloniau žaisti, kai po kiekvieno sėkmingo epizodo ploja keli tūkstančiai sirgalių. Savi aistruoliai krepšininkams suteiks papildomų jėgų.
Slovėniją turi dar vieną pliusą – susižaidimą. Komandos sudėtis per pastaruosius kelerius metus pasikeitė nežymiai, tad krepšininkai turėtų būti neblogai susižaidę, gerai jausti vienas kitą.
Varžovams siaubą kels ir Slovėnijos gynėjų linija, kuri pasižymi ir kokybe ir įvairiapusiškumu. Įžaidėjų pozicija apskritai bus bene geriausiai sukomplektuota tarp visų Europos čempionato dalyvių.
Sirgaliams optimizmo kelia ir tai, kad kai kurie krepšininkai rinktinėje žaidžia geriau nei klubuose. Pavyzdžiui, U.Slokaras klubuose niekuo neišsiskiria, o rinktinėje visada rungtyniauja patikimai.
Šeimininkai svečius pasitiks su įdomia komanda, tačiau stebuklų tikėtis neverta. Jei bus pakartotas geriausias rezultatas – 4 vieta, tai bus galima įvertinti kaip puikų pasiekimą.