– Jūsų, kaip krepšinio mokslininko, kaip jūs pats save pristatote, norėčiau paklausti, nuo ko, jūsų nuomone, prasideda jauno žmogaus pirmieji žingsniai krepšinyje, kad jis ateityje taptų profesionaliu krepšininku? Kas yra svarbiausia vaikui atėjus į krepšinio mokyklą?
– Žinote, tai labai gili diskusija. Tačiau prasideda nuo noro, tikėjimo, sekimo paskui savo idealus. Nuo daug ko prasideda. Jei iš metodinės pusės, prasideda nuo teisingo rengimo. Vaikas, atėjęs į krepšinio aikštelę, turi, visų pirma, papulti pas gerą specialistą, trenerį, kuris jam dažniausiai atstoja ne tik komandos trenerį, bet kartais ir tėvus, autoritetą, formuoja asmenybę, visą raidą ne tik kaip sportininko, bet ir kaip žmogaus. Daug dalykų gyvenime suteikia krepšinis, dėl to tai yra labai reikšmingas socialinis reiškinys Lietuvai, ne tik sportas, reprezentacija, bet ir daug kitų paralelinių dalykų.
– Visiškai su jumis sutinku, dar gal tik pridėčiau, kad vaikui labai svarbu skiepyti meilę krepšiniui. Sistemos dažnai meilę sumažina arba gali ją išvis sugriauti. Kas neveikia mūsų sistemoje? Ką reikia daryti, kad vaikai išaugtų naujais grigoniais, mačiuliais ir kleizomis?
– Vėlgi, labai platus klausimas. Žinoma, bendra krepšinio sistema – labai segmentuota, plati ir tikrai viena pati LKF, nei buvusi, nei esama, nei būsima, į krepšį kamuolio neįmes ir nesukoordinuos. Tai yra decentralizuota sistema, kurioje veikia 150 krepšinio subjektų, ir jie veikia savarankiškai. Krepšinio vertė susikuria blockchain pagrindu. Iš principo, LKF tikrai nėra pagrindinė organizacija, galutinai sukurianti vertę. LKF pagal įstatus koordinuoja sistemą, bet iš esmės atsako už rinktinių pasirodymą, dalyvavimą, delegavimą.
– Tačiau kartu yra ir motinėlė, kuri koordinuoja.
– Teisingai, koordinuoja. Tačiau, pavyzdžiui, vienai ar kitai krepšinio federacijai nurodyti, ką ji turi veikti, LKF negali.
– Tačiau kritikavote Arvydo Sabonio laikais buvusius pakeitimus, kai nebuvo galima statyti užtvarų ir t. t. Dabar, kiek skaitau, bus diegiama ispaniška metodika.
– Tai, vėlgi, nėra LKF sprendimai, tai yra Moksleivių krepšinio lygos (MKL) sprendimai. Sakyčiau, krepšinio sistemos didžiausias privalumas yra tai, kad mes turime autonomiškai veikiančias organizacijas, kurios pačios analizuoja savo veiklą, priima sprendimus, nes ten yra sutelkti geriausi specialistai. Pavyzdžiui, MKL – ten iš viso yra apie 60–70 organizacijų, MKL valdo 20-ies organizacijų delegatų komanda, t. y. taryba, ir jie, treneriai, kurie laimi medalių Europos, pasaulio čempionatuose, kuriuo kasdien treniruoja jaunuosius krepšininkus, geriausiai išmano, ką reikia daryti keičiant jaunimo varžybas.
– Tačiau metodinė medžiaga, seminarai, ekspertų pritraukimas, bendri susitikimai... Dabar kalbame konkrečiai apie vaikus ir būtent kuo LKF gali prisidėti, padėti ugdant jaunus gerus krepšininkus ir krepšininkes?
– Labai geras pavyzdys, ką LKF galėtų daryti – moderuoti dialogą tarp atskirų subjektų. Šią savaitę vyko nuostabus susitikimas, į kurį suvažiavo tiek profesionalių lygų vadovai, tiek moksleivių lygų, tiek krepšinio klubų atstovai, ir ieškojome sprendimo, kaip tai daryti integraliai. Nes sprendimas negali būti priimtas tik viename iš daugelio segmentų. Jis tikrai neveiks. Jis turi būti integruotas nuo jaunimo iki profesionalių lygų, nuo jaunimo klubų iki profesionalių komandų, ir vientisumas iš tiesų duos rezultatų. Mes, kaip LKF, pateikėme daugybę pasiūlymų, kaip efektyvinti jaunųjų krepšininkų rengimą iš mokslinės, metodinės, organizacinės pusės ir visi pateikė savo įžvalgų.
– O kodėl prieš trejus metus nepateikėte?
– Tai yra daroma nuolatos. Mes bendraujame su savo nariais, subjektais. Prieš trejus metus apvažiavome turbūt absoliučiai visą Lietuvą, tai aš dabar irgi darau. Atviresnės organizacijos nei LKF aš tikrai nežinau Lietuvoje. Visos nuomonės, konstruktyvi kritika yra laukiama ir priimama. Mes, kaip federacija, aišku, turime sukurti terpę toms organizacijoms augti ir vystytis. Finansai auga, pagalba, ir metodinė, ir kitokia, auga, rezultatai taip pat auga. Aišku, visiems norėtųsi greičiau. Tačiau vidutinė vieta jaunimo Europos krepšinio čempionatuose buvo penkta. Buvo medalių, buvo ketvirtų vietų, bet, žinote, mes ieškome priežasčių, kodėl nėra daugiau medalių, kodėl rengimas yra šiek tiek mažesnio efektyvumo. Šiandien yra pateiktas labai puikus skaičius – pavyzdžiui, [...] gimstamumas nuo tų laikų, su kuriais mes lyginame savo rezultatus, nuo dešimtojo dešimtmečio, sumažėjo dvigubai. Tad įsivaizduokite, atranka sumažėjo dvigubai, konkurencija išaugo dvigubai. Tuomet – įvairūs socialiniai, technologiniai iššūkiai, kitokie vaikai... Todėl mūsų sistema faktiškai turi veikti dvigubai efektyviau. Taigi šiandien buvo aptarta daugybė sprendimų, kurie, manau, tikrai pagerins rengimo efektyvumą. Vienas iš sprendimų – labai nuoseklus, moksliškai patvirtintas, metodiškai įgyvendintas krepšininkų progreso registravimas.
Mindaugas Balčiūnas. Redakcijos nuotr.
– Registruosite šoklumą, greitį ir visus kitus dalykus?
– Taip.
– Tai, be jokios abejonės, svarbu. Tačiau pažiūrėję per petį, pamatytume, kad Lietuvai pergales nešė chuliganai – Šarūnas Jasikevičius, Linas Kleiza, Jonas Mačiulis ir t. t. Kaip išugdyti charakterį? Kuo LKF gali padėti vaikų treneriams sistemoje, kuri nelaužytų žmogaus, o kaip tik padėtų atsiskleisti? Nes krepšinis, pagal jus, yra labai sisteminis sportas. Ar, jūsų nuomone, sistema veikia, ar visgi reikia tokių karių, kurie olimpinėse žaidynėse įmeta keturis tritaškius, likus 2 minutėms?
– Visąlaik Lietuva buvo komandinio krepšinio atstovė ir dažniausiai laimėdavo kaip komanda. Tačiau komandoje reikia ryškių asmenybių, kurios iš tiesų turi labai reikšmingą vaidmenį klubiniame krepšinyje. Dabar, deja, jų nėra. Šiuo klausimu irgi buvo pasiūlyta keletas sprendimų. Vienas iš jų – kad visame rengimo procese pagrindinis kriterijus trenerio atlyginimui, kategorijai, meistriškumo pakopoms nebūtų galutinė pergalė moksleivių čempionate. Kad įvestume antrą kriterijų – komandos žaidėjų parengtumą. Jeigu parengtumas atitinka modelinius rodiklius, charakteristiką, treneris galėtų gauti kategoriją ir dėl šio kriterijaus.
Yra siūlomas ne tik sprendimas, bet ir visas jo įgyvendinimo mechanizmas. [...] Tad mes tikrai turime sprendimų, mes juos pasiūlome, pasakome, kaip jie bus realizuoti. Kita vertus, pagal rezultatus mūsų jaunimas buvo vieni geriausių – du aukso medaliai, vienas sidabro, ketvirta vieta ir pan. Bangavimas nuolatos yra.
– Jono Valančiūno karta aukso medalius pelnė vieną po kito – kas iš to, ar ne?
– Taip, ta vyrų krepšinio karta beveik nė vieno medalio nelaimėjo. Tai yra puikus pavyzdys, kad turime orientuotis į žaidėjo parengtumą, jį moksliškai, metodiškai stebėti ir treneriams pateikti pačias efektyviausias pasaulyje egzistuojančias rengimo programas. Dėl to į mūsų veiklą įsijungė pagrindinis „USA Basketball“ metodininkas, kuris ir pats yra treneris, praktikas, laimėjęs medalių pasaulio čempionatuose ir kitose varžybose. Jis padeda atnaujinti visą daugiamečio rengimo turinį. Iš principo, tokių detalių programų kaip Lietuva nė viena pasaulio valstybė neturi. Profesorius Rūtenis Paulauskas yra parengęs metodinę priemonę konkrečiai apie jaunųjų krepšininkų daugiametį rengimą. Kiekviena minutė suplanuota faktiškai septyniolikai metų. Kiekvienos savaitės planai sudaryti minutėmis. Manau, mes esame šiek tiek nuklydę nuo tų savo pamatinių vertybių krepšinyje ir pasidavę naujoms madoms, tendencijoms, kurios ne visą laiką mums tinka.
– Tačiau labai svarbus momentas, ką paminėjote, ir jūsų pozicija su R. Javtoko sutampa, būtent dėl jaunimo, vaikų trenerių skatinimo – kad ne už komandos pergales jie gautų materialinį priedą, o už išugdytus aukšto meistriškumo krepšininkus.
– Taip. Negalima nutolti nuo pergalės, sporto pagrindinis siekis yra pergalė ir mūsų organizacijos įstatuose parašyta, kad turime reprezentuoti Lietuvą laimėdami, tačiau reikėtų per daug to neakcentuoti.
Negalima nutolti nuo pergalės, sporto pagrindinis siekis yra pergalė ir mūsų organizacijos įstatuose parašyta, kad turime reprezentuoti Lietuvą laimėdami, tačiau reikėtų per daug to neakcentuoti.
– Vokiečių pavyzdys. Domėjotės, ką jie teisingai padarė, kad iš futbolo šalies tapo ir labai stipria krepšinio šalimi?
– Na, vokiečiai, turi turbūt 80 mln. rinką ir didelių investicijų iš to paties futbolo į krepšinį. Vokiečiai krepšinį vystyti pasirinko kaip strateginę antrą sporto šaką. Nors yra ir rankinis, kitos sporto šakos, bet jie mato globalų krepšinio augimą [...]. Vienas dalykas – atranka, antras – vokiečių krepšinis kas kelis dešimtmečius išugdo išskirtinių talentų, ir to vėlgi nepritaikysi mums. Nes pas mus tokie talentai, kaip A. Sabonis, turbūt gimsta vieną kartą per 100 metų, gal dar rečiau, tad įtraukime ir populiacijos skirtumą, kaip vieną iš kriterijų. Dėl Lietuvos populiacijos vis sunkiau rasti išskirtinių talentų, todėl mes labai daug dėmesio skiriame mūsų išeivijai, pavyzdžiui, Matas Buzelis, Ignas Brazdeikis.
– Už tai, manau, reikėtų padėkoti dabartinei LKF, nes dėmesys būtent išeivijos krepšiniui, jaunimui, tikrai, mano nuomone, padidėjo prie šių vadovų.
– Yra berods penkios merginos iš išeivijos bendruomenių, kurios žaidžia rinktinėje. Merginų krepšinyje aplamai iššūkiai žymiai didesni nei vaikinų. Vaikinų masiškumą dar galime iš lietuvių turėti, merginų – sudėtinga. Kad iš masiškumo meistriškumą turėtume merginų krepšinyje, reikia ypatingos koncentracijos, todėl dėmesys yra išskirtinis. Per tuos kelerius metus merginų krepšinyje ir investicijos, ir veiklos buvo labai koncentruojamos.
– Aš nuoširdžiai jūsų nesupratau, kai sakėte, kad R. Javtoko komanda yra tik pavardės, kurios mažai ką reiškia. Visgi tai yra Lietuvos krepšinio žiedas. Tai tie žmonės, kurie išreiškė palaikymą R. Javtokui, ir, bent pasak jo, vyksta konsultacijos, pokalbiai su tais žmonėmis – Jonu Kazlausku, Š. Jasikevičiumi ir t. t.
– Ne, tikrai niekada nesakiau, kad jos nieko nereiškia, tai labai reikšmingos pavardės.
– Sutinkate, kad jūsų komanda atrodo gerokai silpniau?
– Man atrodo, mums reikėtų kalbėti ne apie pavardes, išreiškiančias paramą, o apie strategijas, kurias mes teikiame. Pats esu dirbęs su ne viena iš tų reikšmingų pavardžių. [...] Valdemaras Chomičius – ar jis nereikšmingas? Vladas Garastas – nereikšmingas? [...] Mes turėtume analizuoti patirtį tų žmonių, kurie iš tiesų stabiliai laimėdavo.
– Laimėdavo. Tačiau mes kalbame apie žmonės, kurie laimi šiandien – Tomas Balčėtis, Martynas Pocius, Š. Jasikevičius.
– M. Pociui pats siūliau tapti viceprezidentu dar aną kadenciją. Paprašė atlygio, o viceprezidentui mes nemokame atlygio, negalėjome, tai jam tokios sąlygos netiko. Iš principo su absoliučia dauguma tų žmonių vienaip ar kitaip buvo kontaktuota. Pas mus Darius Songaila buvo, Benas Matkevičius buvo.
– Tačiau B. Matkevičius dabar su R. Javtoku.
– Koks skirtumas, kurioje pusėje. Tai visiškai nesvarbu.
– Krepšinio bendruomenei dabar reikės pasirinkti arba jus, arba R. Javtoką, tad jie žiūri į palydą, kuri eina greta dviejų kandidatų. Mano nuomone, tai yra svarbu.
– Ir pasirinks. Krepšinio bendruomenė kaip matė paveikslėlyje tuos didelius vardus, matyt, taip ir matys. O mano alternatyva yra tokia, kad kaip matė šalia dirbančius žmones, taip ir toliau matys. Šiuo atveju, manau, teisingai – mūsų labai skirtingos koncepcijos.
– Taip, bet jūsų Tarptautinio krepšinio universiteto („International Basketball University“, IBU) titulinis puslapis yra Lietuvos rinktinės nuotrauka ir kartu R. Javtoko nuotrauka. Įvaizdis yra svarbus.
– Taip, tą nuotrauką gavau iš jos autoriaus. Kita vertus, iš tiesų jaučiuosi nemažai prisidėjęs prie tos pergalės. Kaip žinote, buvo labai įdomi istorija, kaip mes, LKF, pirkome kvietimą į 2010 m. pasaulio čempionatą, kiek man tai kainavo pastangų. Ir tai istorija verta ir akademinio požiūrio.
Jeigu jau pereiti prie IBU, manau, tai unikalus projektas ir aš labai džiaugiuosi, kai jis taip vystosi. Dabar bandoma parodyti, kad kažkas kažkuo naudojasi. Noriu pasakyti, kad geriausi IBU laikai buvo tada, kai aš nebuvau LKF, – didžiausi biudžetai, plačiausios veiklos ir projektai.
– Kodėl tuomet LKF vardą prie IBU veiklų pridėjote?
– Dėl to, kad tai yra viena iš tematikų. Jeigu aš turiu kursą apie ispanų krepšinį, tai aš dedu ispanišką tematiką, jei apie latvių – latvišką. Jeigu aš turiu kursą apie Lietuvos krepšinį, kontekste vyrauja Lietuvos krepšinio simbolika, ir tai yra net papildoma reklama pačiam Lietuvos krepšiniui.
– Jūs mėgstate pavyzdį, kaip Taivanui pardavėte Lietuvos rinktinės rungtynes už 300 tūkst. dolerių būtent dėl universiteto, tai, jūsų nuomone, universitetas yra svaresnis vardas tarptautinei krepšinio bendruomenei už Lietuvos krepšinio rinktinę ar LKF? Turiu omenyje, kad Lietuvos krepšinio rinktinė, treneriai lietuviai Taivanui, Filipinams, jūsų mėgstamai Azijos rinkai, ko gero, parsiduotų ir taip?
– Labai keista, bet neparsiduodavo. Teisingai, mes galėjome ir nevažiuoti į Taivaną, jei aš nebūčiau žinojęs tos rinkos potencialo. Sakyčiau, labai puikiai išnaudojome tas galimybes, kurias aš, visų pirma, turiu per savo partnerių tinklą IBU. Ir Taivanas nuolatos ir dabar kviečia, aš negaliu net patenkinti visų poreikių, sakykime, Taivano ar Kinijos, Indonezijos. Nėra tiek žmogiškųjų ir laiko resursų.
– Tačiau jeigu jūs sakote, kad verslas geriau ėjosi, kai nebuvote LKF, tai kam tada jums ta LKF?
– Dėl to, kad aš mačiau, kiek pokyčių reikia sistemai. Mačiau, kaip suprastėjo finansai, rezultatai.
– Finansai neprastėjo, finansai augo.
– Finansiškai visiškai suprastėjo. Absoliučiai.
– Prie jūsų buvo apie 5 mln. eurų, prieš trejus metus, buvo 3–3,5 mln., jei gerai atsimenu. Skaičiuojant infliaciją, negali sakyti, kad augo.
– Dabar išimkite lygas, kurios buvo prijungtos, išimkite visą komercinę veiklą, kurią mes padarėme, – mes įkūrėme LKF inovacijų centrą, ten jau 300 tūkst. eurų apyvarta, mes atskyrėme lygas – 400 tūkst. eurų MKL, 200 tūkst. eurų – Moterų lyga. Šiuos pridėkite – tai yra dvigubas augimas. Ir dar nepamirškite to, kad į tuos 3,5 mln. eurų įeina didžiulis renginys, 2021 m. organizuotas Lietuvoje, kuris buvo visiškai proginis, jo pajamas iš bilietų.
– Šioje vietoje, gerbiamas Mindaugai, niekas jūsų vadybininko talentų nekritikuoja, nes visi, kas domisi krepšiniu, puikiai žinome, kad, kai jūs buvote generalinis sekretorius, ir rinktinė buvo aprūpinta, ir kita. Tai yra nuopelnai. Tačiau IBU veikla, norite jūs to ar ne, metė šešėlį. Apie universiteto pavadinimą, kuris nėra universitetas, apie buvusius prisidengimus, vadinkime, Lietuvos sporto universitetu (LSU), kai dabartinė rektorė aiškiai pasako, kad nebendradarbiauja su IBU, tarp eilučių galima išgirsti ir kad buvo medžiagos, neteisėtai naudojamų LSU dėstytojų nuotraukų, neva jie dirba jūsų universitete, kuris, vėlgi, pabrėžiu, nėra universitetas. Pats pavadinimas – universitetas...
– Tai, sakyčiau, yra labai senoviniai stereotipai.
– Pasakykite tai Švietimo ministerijai, kuri sako, kad tai nėra universitetas.
– Mes niekada nesiekėme, nors gal ir galime pagalvoti apie kvalifikacijos formalizavimą. Mums to nereikia. Mes galime būti ir esame, pavyzdžiui, Klaipėdos universiteto formalios kvalifikacijos dalis. Klaipėdos universitete yra rengiami krepšinio treneriai.
– Klaipėdos universitete nėra rengiami krepšinio treneriai. Krepšinio treneriai yra rengiami LSU ir Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
– Aš dar kartą galiu pasakyti – rengiami. Išduodami sporto bakalauro diplomai. Mes turime sutartį ir esame tos formalios specializacijos dalis. Mums nereikia pastatų, mums nereikia šimtų darbuotojų, buhalterijų, mes dirbame galva, ne pastatais. Ši koncepcija mūsų galvoje turi kažkaip pasikeisti – universitetas nėra rūmai, šimtai darbuotojų, ūkio dalys ir pan. Universitetas yra žinios. Žinios transformuojamos įvairiais būdais, ypač dabar, kai jos labai lengvai perduodamos naujosiomis technologijomis. Universitetas gali gyvuoti internete. Ir IBU turbūt pirmasis specializuotas krepšinio universitetas. Taip, jis neturi licencijos Lietuvoje, bet man to nereikia, aš visame pasaulyje, ypač Azijoje, dirbu ir su universitetais, ir su federacijomis, ir su trenerių asociacijomis. Jūs labai prisirišate prie Lietuvos situacijos. [...] Iš jūsų klausimų gali susidaryti nuomonė, kad treneriai visame pasaulyje turi turėti diplomą. Jokiais būdais.
– Tačiau Lietuvoje turi turėti.
– Mes Lietuvoje faktiškai nedirbame. Visą turinį Lietuvos krepšinio treneriams duodame nemokamai. Buvo neįsigilinta į situaciją ir aplamai pateikta labai daug neteisingos informacijos. Galiu tik patikslinti, kad mes turbūt 20 metų skaitmenizavome LKF Trenerių asociacijos turinį, kai nebuvo nei pinigų, nei galimybių. Tai yra nemaža investicija. Ir mes susitarėme, kokiais pagrindais mes naudosime jį ir kiek. Mes turime dokumentaciją. Čia nėra kontakto su LKF, nes LKF neorganizuoja seminarų, ji yra delegavusi šią funkciją decentralizacijos būdu Lietuvos krepšinio asociacijai ir mes puikiai bendraujame. Tarp kitko, tas konfliktas su LSU – jie labai išsigando, kai pamatė, koks atsiranda juridinis vienetas, su tuo juridiniu vienetu turiu tris sutartis, su trimis skirtingais rektoriais, įskaitant gerb. prof. Diana Rėklaitiene.
– Matote, jeigu IBU lėšomis finansuojami tam tikri projektai, kurie naudingi LKF, tai aš labai džiaugiuosi.
– Tačiau tai yra viešieji ir privatūs interesai.
– IBU parėmė LKF.
– Tačiau jūs esate ir IBU, ir LKF.
– Taip, jei aš iš savo įmonių parėmiau LKF, kuo tai blogai finansiškai?
– Jūs parėmėte LFK, o iš LKF neuždirbate?
– Baikite, aš suprantu, apie ką kalba. Jeigu paanalizuotumėte IBU pajamas, pamatytumėte, kad aš neieškau darbo. Man LKF yra kaip neišnaudotų galimybių plotmė pačiam Lietuvos krepšiniui. Aš atėjau, parodžiau, kad galima padvigubinti biudžetą, kad galima globalizuoti veiklą.
– Grįžkime prie LKF. LKF prezidentas, mano ir ne tik mano nuomone, yra žmogus, kuris reprezentuoja Lietuvos krepšinį. Dirba generalinis sekretorius. Kiek jūs, jei tapsite LKF prezidentu, jūsų nuomone, esate figūra, kuri tarptautinėje erdvėje reprezentuos Lietuvos krepšinį, palyginti su jūsų konkurentu?
– Pažvelkime galbūt iš kitos pusės. Kas dabar reikalinga krepšinio organizacijai, tokiai kaip LKF? Tai – intensyvus organizacijos vystymas. Atsakomybę vystyti prisiima vienasmenis valdymo organas, nurodytas įstatų. Vienasmenis valdymo organas, tas, kuris deda parašą, kuris atsako už visą veiklą ir visa kita, LKF yra prezidentas, vadinasi, įmonės direktorius. Generalinis sekretorius yra techninis darbuotojas, kuris faktiškai daugiau administruoja visą personalą ir vidinius organizacijos procesus.
Baikite, aš suprantu, apie ką kalba.
– Tačiau iš šios kadencijos LKF veiklos matėme, kas dirba, o kas yra tik paveikslėlis.
– Žinote, dirbome kartu. Tačiau aš, galiu pasakyti, prisiėmiau didžiąją dalį – biudžetą, vystymą ir pan. Tai aš darau jau tris kadencijas. Manau, labai logiška. Pažvelkime į Prancūzijos, Amerikos, Vokietijos federacijų pavyzdį – galite pasakyti, kas yra tų federacijų prezidentai?
– Ne.
– Tai va. Dėl to, kad tai yra realūs darbuotojai – ne reikšmingos asmenybės, bet darbą išmanantys žmonės. Dėl to krepšinis tose šalyse ir progresuoja. Dėl to, kad yra teisingi sprendimai, įgyvendinimas, kontrolė, vizijos ir visa kita.
– Sutinku, jūs tikrai puikiai išmanote tą veiklos lauką. Kam mums tada generalinis sekretorius? Jis, be abejo, bus ir jau paskelbtas, kas bus – Dominykas Domarkas.
– Noriu pasakyti, kad komanda apsibrėžia pagal veiklos tikslus, ne pagal tai, kas neturi darbo, bet pagal tai, ką reikia padaryti. Ateinančiu keturmečiu turime labai daug dėmesio skirti teisinės bazės pokyčiams, susijusios būtent su savivaldybėmis, trenerių kategorijomis, čia reikia daug teisinių žinių. D. Domarkas, visų pirma, yra teisininkas.
– Kartu jis ir profesionalus krepšininkas. Kiek jis turi konkrečios darbinės patirties?
– Labai nemažai. Galite pasidomėti. Jis dirbo ir kontorose, ir įstaigose, susijusiose su teisiniais dalykais. Tačiau antras jo pliusas yra tai, kad jis – profesionalus krepšininkas. Dabar mes labai daug dėmesio skirsime krepšininkų vystymui. Krepšininko vystymas tikrai nėra vien sportas, tai yra daug paralelinių dalykų – socialinių, edukacinių, akademinių, aplamai asmenybės vystymo aspektų. Jis dabar yra Profesionalių krepšininkų asociacijos vadovas. Jis puikia išmano visą problematiką, ką reikia daryti, kad krepšininkas galėtų visiškai atsiduoti sportiniam procesui – į tai įeina ir atlyginimas, ir socialinės garantijos, ir, sakykime, sportinio proceso trukmė. Dėl ko mes Nacionalinę krepšinio lygą (NKL)...
– Perėmėte?
– Neperėmėme. Dabar jau faktiškai viską grąžinome atgal.
– Žadėjau neklausti, tačiau gal jūs man galite paaiškinti, kaip galėjo būti išrinktas prezidentas ir tą pačią ar kitą dieną nuspręsta, kad ne, šis prezidentas nieko nepadarys, ir tada perimame visą lygą?
– Pasakysiu. Mes stebime procesus. Mes iš dalies atsakingi. NKL iš esmės atlieka svarbiausią vaidmenį žaidėjų transformacijoje iš pusiau profesionalaus krepšinio į profesionalų, tai yra pagrindinis laiptelis. Tačiau, vienas dalykas, jie žaidžia per trumpai. LKF kaltinama, kad neparengia žaidėjų. Tačiau net sporto teorijoje nėra įvardyta galimybių, kad žaidėjas subręstų per šešis septynis mėnesius reguliaraus sezono, reikia dešimties vienuolikos mėnesių. Mes šnekame su lyga: pratęskite sezoną, priimkite daugiau komandų, reikia šiuos pokyčius daryti ir nusiunčiame raštišką vykdomojo komiteto sprendimą – jis rekomendacinio pobūdžio, nes mes tiesiogiai nesikišame į lygų valdymą, mes tik deleguojame teises, – taip pat matome, kad lyga galėtų sulaukti maždaug 250 tūkst. eurų paramos ir visa tai jiems ant stalo padedame ir jie viską atmeta. Viskas buvo atmesta balsuojant viduje. Ir tai dar net ne pagrindinė priežastis. Pagrindinė priežastis buvo lažybos – tikrai įsisenėjusi problema, į kurią nereaguota. Nereaguota žmogaus, kuris buvo direktoriumi ir kuris dabar pretenduoja į LKF generalinį sekretorių. Tai yra absurdas ir mes privalome reaguoti.
– Grįžtu prie tos vienos dienos. Kuo tas žmogus kaltas dėl įsisenėjusios problemos ir ką jis per vieną dieną galėjo padaryti spręsdamas tą problemą?
– Jis atėjo su nuostata, kad tai, ką aš išvardijau, visos tos blogybės, yra norma. Mes matėme prezidento prezentaciją, kur buvo pagrindinis dėmesys ir kad visiškai nekalbama apie tuos skaudulius, kurie neleidžia tai lygai funkcionuoti kaip vieningai sistemai. Mes turime lygų sistemą ir tai mūsų, LKF, atsakomybės ribos, kaip sakote – koordinacija. Neateiname įsisavinti pinigų ir tik išleisti savivaldybių biudžetų, mes ateiname rengti žaidėjų į rinktinę. Tačiau jeigu pagal tą modelį parengti neįmanoma, nes septynis mėnesius žaidžiant ir penkis ilsintis neįmanoma parengti profesionalaus žaidėjo... Ir mes šią tendenciją jau matome kiek metų?
– Taip, bet pažvelkime iš kitos pusės, NKL duoda (žaidėjų) trijulių krepšiniui. Pažiūrėkime, ką pasiekė trijulių krepšinis.
– Iš tiesų smagu, kad NKL delegavo trijulių krepšinio krepšininkų, tai ir didžiulis „3x3 asociacijos“ nuopelnas, ir NKL klubų nuopelnas, bet trijulių lyga yra kita. Čia yra penkių prieš penkis lyga.
– Tačiau, kai laimėjo bronzą olimpinėse žaidynėse, visi džiaugėsi. [...] Koks jūsų požiūris apskritai į trijulių krepšinį ir kaip jį vystyti? Noriu išgirsti jūsų kaip krepšinio sirgaliaus nuomonę.
– Tai nuostabi krepšinio sporto rungtis ir labai reikšminga, ypač kai tapo olimpine sporto šaka, rungtimi. Trijulių krepšinis iš esmės realizuojamas tuo pačiu decentralizacijos principu per „3x3 asociaciją“, skiriamos lėšos. Tačiau, aišku, šalia to mes jau matome, kad turime gana stiprių trijulių krepšinio centrų, klubų – Raudondvario „Hoptrans“, Šakių „Vytis-Gulbelė“, Marijampolės, VDU ir pan. Šie subjektai, mano nuomone, turėtų dalyvauti „3x3 asociacijoje“. Kol kas jie nedalyvauja. Šnekėjome su Rolandu Skaisgiriu, kad būtų laikas integruoti, nes faktiškai jau po truputį struktūrizuojasi trijulių krepšinio sistema ir tai yra nuostabu. [...] Reikia skatinti tokios struktūros gyvavimą ir stiprėjimą.
(be temos)