Traumą rungtynėse patyręs E. Ulanovas nenorėjo teisintis: „Rytas“ darė, ką nori

E. Ulanovas ketvirtojo kėlinio viduryje susitrenkė su Arnu Butkevičiumi bei skausmingai krito ant parketo. Puolėjas šlubčiodamas pasiekė suolelį, bet į aikštę daugiau neišbėgo.

E. Ulanovo sąskaitoje per 27 minutes buvo 8 taškai (2/4 dvit., 1/1 trit., 1/3 baudų), 6 atkovoti kamuoliai, 5 rezultatyvūs perdavimai bei 15 naudingumo balų. Pagal pastarąjį rodiklį puolėjas buvo geriausias savo komandoje.

„Nežinau, kas nutiko, – traumą komentavo  E. Ulanovas. – Rytoj, matyt, pajusiu labiau. Susimušiau kelis į kelį su Arnu (Butkevičiumi). Jam pasisekė labiau, nes mažiau skaudėjo. Man kliuvo į kelio šoną, tad pirminis skausmas – aštrus. Tačiau, manau, nieko rimto nebus.“

„Žalgiris“ išvykoje 74:87 neatsilaikė prieš savo principinį varžovą, tačiau žaidė be dviejų pagrindinių perimetro variklių Manto Kalniečio ir Luko Lekavičiaus.

E. Ulanovui tai nebuvo pasiteisinimas. Pasak jo, žalgiriečiai mažiau norėjo ir pelnytai pralaimėjo.

„Sveikinimai varžovams, jie nusipelnė šios pergalės. Visi akmenėliai į mūsų daržą šiandien. Nežaidėme taip, kaip turime žaisti tokias rungtynes su tokiu varžovu. Kontakto lygis visiškai absurdiškai. Jie mėgaujasi žaisdami namuose ir mes leidžiame tai daryti. Jei žaidi išvykoje, turi neleisti mėgautis žaidimu prie savų sirgalių. Ypač pirmoje pusėje darė viską: ir prasiveržimai, ir tritaškiai, ir atkovoti kamuoliai. Po pertraukos pasikalbėjome ir padarėme žingsnelį į priekį, atsirado judesys, pradėjome greičiau judėti ir puolime, ir gynyboje. Tokiais svarbiais momentais kelios kvailos pražangos prie tritaškio, po to kelios techninės ne laiku. Praradome kontrolę. Didžiąją dalį trečiojo kėlinio kontroliavome, bet pabaigoje vėl išsimušėme. Apskritai 87 taškai... nenusipelnėme pergalės ir galime kaltinti tik save“, – sakė E. Ulanovas.

– Kuo „Žalgiris“ skiriasi su ir be Luko Lekavičiaus?

– Pirmiausia, pasakysiu, kad Lukas yra, ar nėra, bet mūsų kūno kalba ir kontakto lygis pirmoje pusėje buvo blogas. Jei tu atvažiuoji žaisti čia, tai nesvarbu Lekavičius, Kalnietis, Jankūnas ar dar kažkas. Kontakto nebuvo, viską leidome, „Rytas“ darė, ką nori.

Vėliau antroje pusėje pasipila metimai ir per rankas, ir per visur. Pasižiūrėkite, kai čia atvažiavome pastarąjį kartą septyniese. Koks buvo tada kontaktas, kaip privertėme juos vargti, mesti neparuoštus metimus, perdavimus atlikti sudėtingus, mesti paskutinėmis sekundėmis.

„Rytas“ visą sezoną gyvena iš antrų šansų ir greito puolimo. Tai yra jų stiprybė, kur jie turi gerus žaidėjus. Netikiu, kad Lekavičiaus nebuvimas buvo ta priežastis. Kaip mes išėjome pirmoje pusėje... ne čia problema.

– Pasirodė informacija, kad „Žalgirio“ vairą kitą sezoną perims Kazys Maksvytis. Galbūt tai sudrebino komandą?

– Netikiu. Netikiu, nes mūsų komanda yra per daug patyrusi, kad išmuštų dėl tokių dalykų. Taip pat nemanau, kad užsieniečiai žino, nes klubas oficialiai dar nėra pasakęs nieko.

– Turėjote pokalbį apie Maksvytį komandos viduje?

– Sakau, oficialaus pranešimo nėra. Ką dabar kalbėti? Reikia gerai užbaigti šį sezoną. Ar pradėsime galvoti dabar apie kitus metus? Būtų keista. Ypač įvertinus, kaip žaidžiame Eurolygoje ir šios rungtynės prisideda kaip desertas. Reikia žiūrėti dabar į savo žaidimą, nes kol kas tai prastai.

– Kodėl nepavyko prilygti fiziškumu? Kodėl varžovai jus apstumdė?

– Koncentracijos stoka, žiūrėjimas pro pirštus į situacijas. Leidome mėgautis varžovui – tokia ir priežastis. Kai leidi pasijusti komandai, kuri žaidžia namuose, bus sunkiau. Turi žaisti trigubai geriau už varžovą, jei nori pasivyti ir priversti oponentą žaisti blogiau.

Visada smagiau žaisti su pranašumu. Trečias kėlinys buvo padoresnis, bet koncentracija, atėjimas į rungtynes, kontakto lygis... pro pirštus pažiūrėjome.

– Kodėl žalgiriečiams nepavyksta mėgautis krepšiniu?

– Mėgaujasi dėl to, nes leidžiame jiems mėgautis. Jei atvažiuojame su sudėties problemomis, turėtų būti mentalitetas, kad turėsime vargti. Suprantame visi, kad trūko kamuolį besivarančių žmonių, bet čia – ne esmė.

Galime kitaip laimėti rungtynes: neduoti įmesti taškų, paversti mačą į gynybinį. Mentalitetas buvo ne tas. Žaidėme be pastangų, tikėjomės kažko lengvo. Už tai ir nubaudė. Visiškai logiška, nenusipelnėme pergalės.