Svarbus žingsnis

Pirmasis svarbus darbas einant savarankiško gyvenimo keliu – išsikelti iš tėvų namų. Statistika rodo, kad lietuviai, palyginti su kitų ES šalių gyventojais, tėvų namus palieka vėlai.

„Eurostat“ duomenimis, 2019 m. vidutinis jauno asmens išsikraustymo amžius Lietuvoje siekė 25,9 metų. Anksčiausiai iš tėvų namų Europoje išeina suomiai – maždaug 23-ejų.

Tie jauni žmonės, kurie jaučia nuolatinį tėvų palaikymą, atsiskiria lengviau nei tie, kurie būdavo griežtai kontroliuojami. Vaikai, nuo mažens iš tėvų girdėję paskatinimo žodžius, labiau pasitiki savimi, tai jiems padeda įveikti naujus gyvenimo iššūkius.

„Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovas psichologas Mykolas Kriščiūnas teigia, kad jauno žmogaus savijauta, atsiskyrus nuo tėvų, labai priklauso nuo konteksto.

„Viena, kai norima nuo kuo nors pabėgti, pavyzdžiui, nuo namuose nuolat kylančių konfliktų ar susiklosčiusių ydingų santykių, kas kita, kai išvykstama dėl mokslų, meilės, kelionių ar panašių dalykų, – nededa lygybės ženklo psichologas. – Tėvams gali būti lengviau susitaikyti su vaiko atsiskyrimu, jei jis palieka namus dėl studijų.“

Vis dėlto visais atvejais, paliekant namus, patiriamas nesaugumo jausmas: baugina nežinoma aplinka, nepažįstami žmonės, šalia nėra artimųjų, kurie prireikus galėtų pasirūpinti. O kur dar jaudulys ir adrenalinas, kad teks prisiimti atsakomybę ir kurti savarankišką gyvenimą!

„Daug kas priklauso nuo tėvų santykių su vaiku. Puiku, kai savarankiškas gyvenimas skatinamas būtent dėl to, kad vaikas kurtų savo gyvenimą, o ne būtų savo tėvų gyvenimo tęsinys“, – akcentuoja psichologas.

Mykolas Kriščiūnas / Asmeninio archyvo nuotr.

Patyrė nemenką šoką

Vilniaus dailės akademijos trečiakursė Aistė iki studijų gyveno su tėvais Kaune. Ji teigia, kad Vilnių pasirinko ilgėdamasi naujo gyvenimo etapo. „Labai aktyviai dalyvavau įvairiose veiklose, todėl norėjosi išbandyti ką nors naujo“, – šypsosi Aistė.

Pasiteiravus, kaip jautėsi palikusi namus, fotomedijų studentė neneigia, kad iš pradžių buvo sunku.

„Mane užplūdo per daug jausmų dėl didmiesčio – daugybė žmonių, didelis eismas, nuolatinis judėjimas. Tai vargino. Net pats gyvenimas bute buvo gana sunkus – per mažai erdvės, per mažai šviesos. Iš tikrųjų buvo kultūrinis šokas ir, man atrodo, jis dar nėra pasibaigęs.“

Paklausta, ką darydavo, kad pasijustų geriau, dalijasi savo kasdienybe. „Stengiausi susirasti naujų veiklų, naujų pažinčių, kad kuo daugiau bendraučiau. Savo naujuosiuose namuose ėmiausi visokių darbų, net pati juos dekoravau – tiesiog neleidau sau mąstyti apie tai, kad esu kitame mieste ir dėl to blogai jaučiuosi“, – atvirauja studentė.

Padėjo ir tai, kad savaitgaliais galėdavo grįžti namo. „Bent pirmame kurse dažnai grįždavau. Tuomet nesijausdavau vieniša, lengviau būdavo ištverti dienas Vilniuje“, – teigia Aistė.

Puiku, kai savarankiškas gyvenimas skatinamas būtent dėl to, kad vaikas kurtų savo gyvenimą, o ne būtų savo tėvų gyvenimo tęsinys.

Vertina galimybes

Verslo ir ekonomikos ketvirtakursis Matas studijuoja Japonijoje. Dėl pandemijos apribojus keliones, į Lietuvą jis grįžo tik po dvejų metų pertraukos.

„Palikau Lietuvą ir tėvų namus dėl savo senos svajonės pagyventi užsienyje. Tai tapo įmanoma, kai sužinojau, kad įstojau į norimą universitetą Kiote ir kai tėvai sutiko finansiškai paremti. Tai man reiškė daug laisvės ir savarankiškumo, galimybę aplankyti tolimą šalį ir tobulinti japonų kalbos žinias“, – džiaugiasi studentas.

Tiesa, teko susitaikyti su mintimi, kad retai matysis dėl didelio atstumo, brangių lėktuvų bilietų, parą trunkančios kelionės. Po ilgos pertraukos sugrįžęs namo, gavo progą ilgiau pabūti su tėvais: dėl pandemijos reguliavimo taisyklių Japonijoje turėjo pasilikti Lietuvoje tris mėnesius.

„Tai reiškė, kad turėjau keltis trečią ryto ir eiti miegoti apie šeštą vakaro. Nors gyvenome tuose pačiuose namuose Lietuvoje, tačiau skirtingose laiko zonose, vis rečiau matydavome vienas kitą. Aš tai laikau pereinamuoju laikotarpiu tarp mano gyvenimo su šeima Lietuvoje ir savarankiško gyvenimo Japonijoje“, – pozityviai žvelgia į iššūkius studentas.

Paklausus, kaip jautėsi jo tėvai, Matas neneigia, kad mamai buvo sunku. „Tą dieną, kai gavau laišką iš universiteto, ji atėjo į mano kambarį, atsisėdo ant lovos ir graudindamasi klausė, ar tikrai noriu išvažiuoti. Iki šiol mama manimi rūpinosi manimi visais gyvenimo atvejais, todėl nerimavo, kad negalės to daryti per atstumą“, – supranta mamos nerimą vaikinas.

Neišvengiami pokyčiai

Psichologas M. Kriščiūnas primena apie kai kurių tėvų išgyvenamą etapą – tuščio lizdo sindromą. Ši jautri būsena priklauso nuo daugelio aplinkybių.

„Sunku pamatuoti patiriamus jausmus, – sako psichologas. – Sielvartas ir liūdesys tęsiasi tiek, kiek tęsiasi, – svarbu jų neignoruoti, užsitęsus sunkiam etapui rūpintis savimi, bendrauti su žmonėmis.“

Šiame naujame gyvenimo etape svarbu suvokti, kad ir atžalai toks etapas prasidėjo. „Galime patarti vaikams ir paremti juos, bet jokiu būdu neturime kontroliuoti suaugusio žmogaus pasirinkimų“, – primena psichologas M. Kriščiūnas.