Gedulą mokslininkai daugybę metų tiria įvairiais aspektais, yra išskirtos ir pagrindinės gedėjimo stadijos: neigimas, pyktis, derybos, depresija ir atsistatymo periodas. Nepaisant įvairių teorijų ir praktikų, žmonės su netektimi susitaiko skirtingai, kiekvienas gedėjimą supranta ir išgyvena savaip, todėl tokio dalyko kaip tinkamas gedėjimas nėra.

Emocijų slopinimas

Liūdesį patiriame visi, tai – natūrali ir įgimta emocija. Normalu, kad netektus svarbaus ir artimo žmogaus, šis jausmas paaštrėja, jautriau reaguojama į visumą, jaučiamas stresas, pasireiškia dažnai nevaldomos emocijos. Gedėjimą tyrinėjanti Arizonos universiteto klinikinė psichologė Mary-Frances O‘Connor teigia, kad artimojo netektis žmogui, visų pirma, yra santykio netektis.

„Su žmonėmis mus sieja santykiai. Brolis, sesuo, sutuoktinis – šie žodžiai rodo, kas mus siekia su konkrečiu asmeniu. Kai to žmogaus nebelieka, turime išmokti prisitaikyti prie visiškai kitokių taisyklių. Mūsų smegenims žodis „mes“ yra toks pat svarbus, kaip žodis „aš“. Todėl jeigu žmogus jaučiasi lyg mirus artimajam jis būtų praradęs dalį savęs, tai yra tiesa – taip veikia mūsų smegenys“, – leidiniui NPR yra sakiusi psichologė.

Pastebima, kad žmonės dažnai vengia kalbėti apie emocijas – tuomet gedėjimo procesas gali užtrukti bei netektį būna sunkiau išgyventi.

Mūsų kultūroje priimtina slėpti emocijas. Nuo pat vaikystės esame pratinami vengti neigiamų emocijų ir su jomis susijusių išraiškų: liūdesio, pykčio, sielvarto, ašarų ir pan. Tokios emocijos dažnai siejamos su silpnumo momentais. Net ir vaikus saugome nuo liūdnų patirčių, raginame nustoti verkti ar liūdėti. Tačiau emocijos niekur nedingsta, taip tik išmokstama jas slopinti, susidaromas įspūdis, kad liūdesys yra mūsų priešas ir neigiama emocija.

Kiekviena netektis ir jos išgyvenimas – individualus. Negalime smerkti ar kritikuoti aplinkinių ir jų susitaikymo praktikų, nes išjaučiamos emocijos, skausmas ir praradimas yra asmeninis jų reikalas. Žmonės atranda savo būdą, kaip kovoti su tuštuma ir liūdesiu. 

Kai kurie žmonės savo emocijas slopina liguistai ir pasineria į įvairias veiklas, pavyzdžiui, sportą ar darbą. Prasiblaškyti, mankštintis ir užsiimti mėgstama veikla yra gerai, tačiau svarbu suprasti, kad neigiamos emocijos nedings, nereiktų bandyti jų atsikratyti dirbtiniu būdu. Kiti, labiau intravertiški žmonės, užsidaro savyje. Šioje situacijoje taip pat gali būti sunku atskirti, ar tai sveikas buvimas su savimi ir savo liūdesiu, ar apatija gyvenimui.

Gedėjimo praktikos

Geriausiai gedėjimo etapą padeda įveikti tie dalykai, kurių labiausiai vengiame – sunkų laikotarpį reikia išgyventi su visomis jaučiamomis emocijomis. Privalu leisti sau verkti, liūdėti, kalbėti apie praradimą ir netekties skausmą. Kuo mažiau asmuo priešinasi skausmo ir liūdesio emocijoms, tuo labiau tampa emociškai „pralaidesnis“, tai reiškia, kad sukaupti jausmai paleidžiami ir gedulas išgyvenamas greičiau, lengviau.

Žmonėms susitvarkyti su emocijomis padeda įvairios gedėjimo praktikos, tokios kaip: laiškų rašymas, sąmoningumo meditacija arba emocijų paleidimo meditacija, kokybiškas poilsis ir pokalbiai su kitais žmonėmis.

Dalijimasis skausmu ir patirtimi

Pokalbis ir pasidalinimas savo skausmu – geriausias vaistas gedėjimo bei gijimo procese. Nors atsivėrimas kitiems, kaip ir visas gedulo išgyvenimas, labai individualus, žmonės lengviau atsiveria artimiausiems, saugioje aplinkoje.

Svarbu pasirinkti su kuo kalbėtis, nes ne visi gali išklausyti.  Dauguma nėra susipažinę su tokio pobūdžio skausmu, todėl bandys pralinksminti, kartais pasakys, kad būna ir blogiau, arba, kad viskas bus gerai ir ši emocija bei tuštuma – laikina. Jeigu norite žmogui pagelbėti, bet nežinote kaip, kartais geriausia yra tiesiog pabūti ir pagedėti kartu.