Mylėk save kaip save

Naujausio modelio sportinius batus dėvintys vyrukai, medžiojantys naujausio modelio išmaniuosius prietaisus, apie molekulinę virtuvę ir alternatyviąją muziką nusimanantys geriau nei apie automobilius.

Šalia jų – gyvenimo prasmės jau nebe pirmą gyvenimo dešimtmetį ieškančios merginos. Nors ir pasiekusios tokį amžių, kai jų mamos rūpinosi dešimtmečiais vaikais, jos vis dar sako esančios per jaunos motinystei. Neigdamos podiumų madas jos skrupulingai seka naujausias sveiko gyvenimo būdo tendencijas; geba suderinti jogos užsiėmimus, postringavimus apie askezę ir, lyginant su pajamomis, nepagrįstai dideles investicijas į savo fizinį kūną ir įvaizdį.

Abiejų lyčių atstovai darbą laiko veikla, už kurią mokami pinigai, todėl karjerą jie matuoja ne savirealizacijos laipsniu, bet savo verte darbo rinkoje.

Jokios kitos kartos atstovų taip ilgai nekankino paauglystė, jokia kita nesikankino suaugusiųjų pasaulio prieangyje taip ilgai nesiryždami atsisveikinti su vaikyste kaip vadinamieji Y kartos atstovai – tie, kurie gimė devintąjį XX a. dešimtmetį ir kuriems šiandien 30–40 metų.

Trys riekės duonos

Ši karta nenori priimti iššūkių – mieliau prisitaiko prie sistemos. Šeimos kūrimas ir vedybos jiems reiškia apribojimus, su kuriais jie, ignoruodami savo biologinį laiką, nieku gyvu nenori sutikti. Visa tai iliustruoja ir statistiniai duomenys.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2005 m. pirmą kartą besituokiančių vyrų amžiaus vidurkis buvo 27 metai, o 2014 m. – 30 metų. Pirmą kartą ištekančių moterų amžius per šį laikotarpį pasikeitė nuo 25-erių iki 27-erių.

Toliau į Vakarus skaičiai dar grėsmingesni: Vokietijoje šiandien tuokiamasi vidutiniškai šešeriais metais vėliau nei prieš du dešimtmečius, – moterys sulaukusios 34,8 metų, vyrai – 37,8. Gerokai vėliau susilaukiama ir pirmojo vaiko – šiuo metu jis siekia 30,9 metų.

"Gyvename kompleksinėje, greitai besikeičiančioje žinių visuomenėje. Mes nuolat turime likti budrūs, turime greitai reaguoti. Tokiomis sąlygomis tiesiog yra privaloma būti jaunatviška, dinamiška asmenybe", – pastebi britų evoliucijos psichologas Bruce Charltonas.

Į šį amžiną vaiką, amžiną vienišių orientuojasi ir verslas. Vis mažesnės kasdienių produktų pakuotės, parduotuvių kulinarijos skyriuose mažomis porcijomis parduodamos salotos, pietų komplektai, pjaustyti vaisiai, – visa tai byloja, kad tradiciją valgyti su šeima (pirmiausia, žinoma, ją sukūrus) pakeičia užkandžiavimas.

Gyvenimo vadybos aukos

Žinomas vokiečių psichiatras Michaelis Winterhoffas pastebi: vis daugiau suaugusiųjų elgiasi kaip vaikai, kalba tik tai, ką nori girdėti jų pašnekovai, gyvena klausydami įvairių formų patarėjų.  Specialios mobiliųjų telefonų aplikacijos nurodo, ką geriausia valgyti, vadovas ugdytojas – kaip elgtis susiklosčius įvairioms gyvenimo situacijoms. Kas gyvena vykdydamas patarėjų nurodymus? "Vaikai", – į retorinį klausimą atsako M.Winterhoffas ir kalba apie tokio reiškinio grėsmes.

"Man susidaro įspūdis, kad vis mažiau suaugusiųjų elgiasi kaip suaugusieji, – sako jis. – Kaip suaugusieji, kurie turi savo nuomonę, savo skonį, kurie gali priimti sprendimus, prisiimti atsakomybę ir mąstyti strategiškai." Vaikas neskuba priimti savarankiškų sprendimų, laukia, ką pasakys mama, tėtis ir atsiriboja nuo įvairių problemų. Šios nuodėmės apsėsti politikai, M.Winterhoffo teigimu, bijo priimti nepopuliarius sprendimus.

Būti vaiku tik iš pirmo žvilgsnio gera – infantilumas pirmiausia reiškia laisvės stoką, sako psichiatras.

Ekpertai paneigia išankstinę nuostatą, kad šie paaugliški suaugusieji – Vakarų didmiesčių gyventojai. "Įvykiai, tokie kaip Rugsėjo 11-oji, Fukušimos katastrofa ar ekonomikos krizė šiai kartai įskiepijo suvokimą, kad šiandienos pasaulyje dėl nieko nebegali būti tikras", – sako sociologas Klausas Hurrelmannas.

M.Winterhoffas kaltina ir skaitmenines technologijas, kurios pila naujienų ir galimybių srautą: žmonės nebesugeba objektyviai įvertinti visos juos pasiekiančios informacijos, išfiltruoti jos ir gyvena jausdami nuolatinę kataklizmų baimę. Lygiai taip pat jie nesugeba atsiriboti nuo pagundos nuolat tikrinti savo socialinių tinklų profilius, rašinėti beprasmiškas žinutes, vadindami tai bendravimu. Dėl nuolatinio streso besiskundžiantys asmenys įtampą jaučia ne tik darbo vietoje, bet ir laisvalaikiu, kurio scenarijų patys susidėlioja.

Ydingas auklėjimas

Vaikų gimimas ne visada pakeičia tokius infantilius suaugusiuosius. Dažnas jų vaikus laiko savo dalimi. "Todėl jie nesugeba kelti vaikams reikalavimų, nuolat nuolaidžiauja. Amžinu bėgimu gyvenantys tėvai mano: "Jei jau man nesiseka, tegu bent mano vaikas gyvena geriau." Jie nesuvokia, kad tėvai kaip tik turėtų vaikams parodyti kryptį", – sako M.Winterhoffas.

Elgdamiesi kaip vaikai tėvai trokšta beatodairiškos savo atžalų meilės. Tokie tėvai, anot psichiatro, atima iš savo vaikų galimybes vystytis. Jau dabar daugiau kaip 50 proc. jaunuolių nėra pajėgūs dirbti ir negeba realistiškai priimti gyvenimo iššūkių.

Skaitmeninės technologijos nesuteikia tokiems asmens ir jų atžaloms progų ko nors išlaukti. Kompiuteris sukelia iliuziją, kad žmogus gali būti aprūpintas it kūdikis. Dėl visagalio interneto vaikai nustoja vystytis. M.Winterhoffas pastebi, kad vaiko psichika vystosi ne automatiškai, bet ir dėl to, kad susiduria su kliūtimis, pvz., iš tėvų girdimu "ne". Tėvai nėra stiprūs ir dėl pernelyg didelių gyvenimo iššūkių vis dažniau nuolaidžiauja, todėl ateityje mūsų visuomenę sudarys it kūdikiai orientuotis negebantys asmenys, kurie nenorės nei atsakomybės, nei dirbti, sako jis.

"Tai žmonės, kurie nesugebės nutraukti netinkamų santykių – lauks, kol tai padarys antroji pusė, kuriuos nuolat reikės motyvuoti dirbti, – sako psichiatras. – Šiuo metu dirbu su 36 vaikais ir jaunuoliais, kurie nebelanko mokyklos ir vengia bet kokios įtampos, nes yra likę orientuotis negebančio mažylio amžiaus. Anksčiau su tokiu atveju susidurdavau kartą per trejus metus."

Kaip tam užkirsti kelią? Suaugusieji privalo įveikti savąsias paranojas ir sugebėti atsiriboti nuo informacijos šiukšlių. "Aš pats kas antrą savaitę po valandą dvi praleidžiu miške išjungęs telefoną ir atgaunu ramybę. Kiti galbūt užsiima joga. Be to, norėčiau, kad sekmadieniai būtų be multimedijų – tada mūsų smegenys galėtų regeneruotis", – M.Winterhoffas įsitikinęs, kad pasipriešinti šių dienų iššūkiams tikrai įmanoma.