Kaip elgtis su maištaujančiu paaugliu? Ką daryti, jei vaikas įjunko į internetą? Ar griebtis diržo? Į šiuos ir kitus tėvams opius klausimus atsakė psichologės Ingrida Pilkionienė ir Jolita Jonynienė.

– Ką manote apie fizines bausmes vaikams?

– Kategoriškai prieštaraujame fizinių bausmių naudojimui šeimoje, nes jos vaiką žaloja ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Fizinės bausmės parodo, kad tai tinkamas būdas spręsti problemas, tačiau taip nėra. Vaikui, kuris namie mušamas, sunkiau bendrauti su kitais, jo santykiai su tėvais dažnai būna pagrįsti baime, menkėja paties vaiko savivertė.

Yra kitų efektyvių vaiko auklėjimo būdų. Svarbu vaikui leisti patirti savo netinkamo elgesio pasekmes. Pirmiausia tėvai turi suvaldyti savo emocijas ir ramiai pasikalbėti su savo atžala. Sakykime, vaikas primušė bendraamžį. Jis turėtų nueiti ir atsiprašyti nuskriausto draugo. O jeigu kažką pavogė – kompensuoti padarytą žalą iš savo kišenpinigių.

– Kaip teisingai paaiškinti vaikams apie mirtį? Pamenu save, buvau 6 metų, kai vieną rytą kaime pas močiutę pradėjau verkti – niekas nebuvo miręs, bet aš kažkodėl tiesiog pagalvojau apie tai, kad kažkada mirs mano tėvai. Ir ši mintis mane persekiojo ilgus metus, ji visada mane labai sugraudindavo.

– Jei vaikui įdomi kažkokia tema, o šiuo atveju – mirtis, svarbiausia nebijoti apie tai kalbėti, tačiau parinkti vaiko amžiui tinkamus žodžius. Nereikia meluoti, derėtų pasakoti tik tiek, kiek vaikas klausia ir tada, kai vaikas nori apie tai kalbėtis. Tokiai svarbiai temai reikėtų paskirti ramų laiką, ne pakeliui į darbą ar verdant vakarienę.

– Kaip išugdyti savarankiškus vaikus? Nesinori, kad užaugę jie nepajėgtų savarankiškai priimti sprendimų.

– Patariame kuo dažniau leisti vaikui pačiam priimti sprendimus, pasitikėti juo, klausti nuomonės sprendžiant šeimos reikalus, nes vaikas yra lygiavertis šeimos narys. Suklydus vaikui, nereikia jo menkinti, o atvirkščiai – padrąsinti, pasidžiaugti tuo, ką jam pavyko gerai padaryti. Na ir kas, kad bala ant grindų, bet indai juk švarūs.

– Kiek būrelių turėtų lankyti vaikai, pvz., pirmokai? 

– Svarbiausia, kad tų būrelių norėtų ne tėvai, o vaikas. Dažnai girdime, kaip vaikai skundžiasi, jog eina į būrelius dėl tėvų užgaidų, jų neišsipildžiusių svajonių, o ne todėl, kad jie patys to nori. Bijodamas apvilti savo tėvus, vaikas paklūsta. Antra – reikia atsižvelgti į tai, ar po būrelių vaikui liks laiko pailsėti, paruošti pamokas. Žinoma, tai priklauso ir nuo individualių vaiko gebėjimų.

– Sūnus nenori miegoti savo lovoje, vis atsikrausto pas mamą – nes taip jam šilčiau, nebaisu. Klausia – o kodėl man negalima? Jau pradėjo eiti į mokyklą... Ką daryti?

– Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis, kodėl vaikui neramu miegoti vienam. Vaikas turėtų pradėti miegoti atskirai nuo tėvų kuo anksčiau. Galima pabandyti su vaiku susitarti, kad jam bus leista pagulėti tėvų lovoje vieną savaitgalio rytą. Be to, rekomenduotume daugiau dėmesio ir laiko vaikui skirti dieną, pvz., su juo pažaisti.

– Mano sūnus valandų valandas praleidžia feisbuke. Kaip jį atpratinti nuo kompiuterio?

– Tėvai yra vadovai šeimoje. Reikia susitarti, kiek laiko per dieną vaikui leidžiama praleisti prie kompiuterio. Visiškai uždrausti bendravimo interneto socialiniuose tinkluose nerekomenduotume, bet reikėtų su vaiku aptarti, kokią asmeninę informaciją skleisti viešai, pvz., kokias nuotraukas rodyti, ir kokios to viešumo pasekmės.

– Kaip įtikinti maištaujančią paauglę, kad einant į mokyklą būtina apsivilkti uniformą, o ne tokius drabužius, kurie labiau tiktų vakarėliui?

– Paauglį bet kokiu klausimu įtikinti labai sunku. Todėl reikia bandyti ieškoti argumentuoto susitarimo, aptarti netinkamos aprangos pasekmes. Pvz., kai kurie mokytojai uniformos nevilkinčius moksleivius dažniau kviečia prie lentos.

– Sūnus pradėjo lankyti pirmąją klasę, dukra – priešmokyklinę. Jaučiu, kad artėja metas atsisveikinti su didžiuliu kalnu žaislų, kurių prisikaupė per šitiek metų. Kaip padaryti, kad šis atsisveikinimas praeitų kuo mažiau skausmingai? 

– Jei yra galimybė, patartume su žaislais atsisveikinti ne visam laikui, o juos gražiai supakavus išvežti pas senelius ar padėti palėpėje, kad vaikas žinotų, jog bet kada galės juos ten rasti. Jeigu pavyksta susitarti, būtų labai gražu paaukoti nebereikalingus žaislus tiems vaikams, kuriems jų dabar labai reikia.

– Kaip tapti autoritetu savo vaikui ir juo kuo ilgiau išlikti? Reikia nusileisti iki vaiko lygio? 

– Tėvai turėtų būti autoritetais savo vaikams, bet ne autokratais. Reikėtų auklėti demokratiškai, tačiau taip, kad vaikas išlaikytų pagarbą ir savo tėvams, ir sau. Nebūtina mamai vertis į bambą auskarą, kad ji taptų savo dukters drauge ar autoritetu. Užtenka atvirų pokalbių, kartu gerai praleisti laiką, pvz., nueiti į kiną, kavinę, pažaisti stalo žaidimus.

– Mudu su vyru kartkartėmis apsižodžiaujame prie vaikų. Juk neisi aiškintis nesutarimų kažkur į balkoną ar vonią – vaikai, man regis, tokį slapukavimą dar labiau sureikšmintų. Ar labai blogai darome, jei ginčai vyksta vaikams girdint?

– Geriausia vengti prie vaikų lieti emocijas, nes suaugusieji galbūt greitai susitaikys, pamirš ginčą, o vaikui gali likti baimė ir nesaugumo jausmas. Jeigu vis dėlto įvyksta ginčas, derėtų nevengti apie tai pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad nesutarimų pasitaiko.

Visą pokalbį su portalo viešniomis skaitykite forume.