– Žmogus savo psichologines problemas tam tikra prasme sprendžia valgydamas. Kas tai per reiškinys?

– Drįsčiau pasakyti, kad gyvename oralinės kultūros laikais, kai viskas sukasi apie burną: daug kalbame, daug geriame, daug valgome, daug rūkome ar pan. Burna dominuoja mūsų gyvenime. Turbūt, kai kalbame apie valgymo problemas, tai ne išimtis.

– Tyrimas, kurio rezultatus skelbia amerikiečių portalas „Time“ nurodo, kad besaikį valgymą gali sukelti miego trūkumas. Ar iš tiesų taip gali būti?

– Be abejonės. Mažiau miegant žmogaus organizme pakinta hormonų pusiausvyra. Tada mes bandome tą pusiausvyrą susigrąžinti įvairiausiomis pagalbinėmis priemonėmis. Prieinamiausia priemonė turbūt yra maistas.

Kita vertus, mes bandome kompensuoti ne tik miego trūkumą. Pavyzdžiui, jei žmogus nuolat gyvena besijaudindamas, jo organizme didžiulis streso hormonų kokteilis, jis bando save nuraminti vartodamas tam tikrus maisto produktus. Kitaip tariant, valgydami maistą darome darbus, kuriuos turbūt turėtume padaryti kitais būdais, t. y. padidintu sąmoningumu.

– Aš asmeniškai, jei patiriu stresą, dažniausiai neturiu nei laiko, nei noro valgyti. Po to prisikemšu visai prieš miegą. Ką daryti? Ar tai galima vadinti atvirkštine reakcija – patiri stresą, bet visiškai nenori valgyti?

– Tuo metu, kai patiriate stresą, valgyti nenorite, tačiau po to streso grįžtate namo į saugią aplinką, kurioje jūs atsipalaiduojate, bet jūsų organizmas dar nėra atsipalaidavęs. Žmogaus organizmas yra tokia inertiška mašina. Jame dar vyksta audros, nors jūs jau esate tokiame psichologiniame lygmenyje, kai vis labiau rimstate ir tas vidines audras raminate maistu.

– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad, kai jai nepavyksta užmigti, ji ima valgyti. Nors klausytoja tvirtina, kad stengiasi valgyti sveikus produktus, pavyzdžiui, išgerti kefyro ar tiesiog suvalgyti agurką, kaip reikėtų vertinti tokį elgesį?

– Manau, kad gyvename ne tik oralinės kultūros laikais, bet esame apvynioti voratinkliu, kurį pavadinčiau mitybos neuroze. Tiek daug kalbame apie maistą, nuolat girdime, ką valgyti, o ko nevalgyti, kaip valgyti, kur valgyti ir t. t. Iš tikrųjų pagrindinis patarėjas yra pats žmogus. Tiesiog svarbu klausytis, ko ir kada mums reikia. Jeigu ponia keliasi ir sugraužia tą agurką, tai turbūt taip ir reikia. Nieko blogo nuo to neatsitiks.

[...]

Neturime savo gyvenimo apsunkinti nuolatiniu galvojimu apie maistą. Pasigaminame įkyrumo. Įkyrumas yra tuomet, kai žmogus nuolat plauna rankas, nes mano, kad dar kokia nors bakterija ant nenuplautos vietos liko, kai 105-ą kartą patikrina, ar užrakino duris. Lygiai tas pats yra nuolat galvoti – kiek magnio suvalgau, kiek kalcio suvalgau, kas su kuo dera, koks maistas su kokiu nedera. Juk žmogaus kūnas viską pasako. Jei dera, suvalgęs kažkokį produktą, jaučiuosi gerai, žvalus, energingas. Tai reiškia, kad produktas tiko. Jei suvalgiau kažką netinkamo, mano organizmas irgi siunčia signalus. Tik tiek mums turėtų rūpėti maistas.

– Ar iš tiesų, jei žmogus psichologiškai su savimi susitvarko, didesnių problemų dėl nuotaikos, dėl, pavyzdžiui, turimos depresijos nekyla?

– Mitybos psichoterapeutai (ir tokia psichoterapijos sritis yra) sako, kad pirmiausia turi pamilti savo kūną, nes kūnas yra sielos namai. Kai tą kūną visaip koneveikiame, nes jis vienoje vietoje per storas, kitoje – per plonas, keikiame ne ką kitą, bet savo namus. Iš tikrųjų tuomet, kai žmogus susigyvena su savo kūnu, jaučiasi juo patenkintas, tuomet atranda darną.

Kita vertus, ką bešnekėtų kai kurie labai fanatiškai nusiteikę medikai, mes juk negalime būti visi vienodų standartų. Yra gi galų gale gamtos programuoti dalykai – vieni stambesni, kiti smulkesni ir pan. Žinoma, jei žmogus valgo todėl, kad jis negirdi savęs, negirdi savo emocijų, negirdi savo poreikių, negirdi iš viso, ko jis nori gyvenime, bet tiesiog užkemša save kaip skylę kažkokiu maistu, tai yra problema. Šiaip, jei žmogus jaučia poreikį suvalgyti kažkokį produktą, tai puiku, tegul ir valgo.

– Jūs minėjote, kad reikia mylėti savo kūną, save vertinti, gerbti tokį, koks esi, nesijaudinti. Kaip tai padaryti? Juk tai nėra taip paprasta.

– Manau, kad tai visiškai paprasta. [...] Atkreipiu dėmesį, kad tam gali būti daug priežasčių, pavyzdžiui, tam tikri gyvenimo tarpsniai, kai vyksta hormonų persitvarkymas, bet paprastai yra viena pagrindinė svorio užsiauginimo priežastis. Tegul žmogus pasižiūri, kiek jis sėdi arba guli. Ta priežastis – judesio stoka. Mes juk sėdime prie rašomųjų stalų. Kai kurie sėdi nosį įkišę į kompiuterį, valgo ir net nesuvokia, kad tai daro. Namie visada visokių „užkandukų“ rasi arba darbo vietoje spintelės ir visokios spintos prikimštos. Jei kemši ir nejudi, tai natūralu [kad svoris auga – LRT.lt]. Svoris juk neauga iš niekur, jis auga iš to, ką sudėjai į save.

– Tyrimas, kurį minėjau pradžioje, sako, kad su besaikiu valgymu susitvarkyti padeda meditacija, išėjimas pasivaikščioti ar tiesiog pasėdėjimas, apmąstant savo gyvenimą. Ar gali taip būti?

– Manau, kad gali, bet vis tiek svarbiausias dalykas – suvokti, kas dabar su manimi vyksta, reikia pradėti nuo savęs – ką aš dabar jaučiu, apie ką galvoju, ko dabar noriu. Jūs prieš keletą sekundžių sakėte – susinervini ir kemši viską į save. Ką tai reiškia? Vadinasi, aš iš tikrųjų esu kupinas pykčio ir to pykčio negaliu išlieti į išorę. Jį naudoju maistui kramtyti, virškinti. Pyktis juk irgi yra energija, taigi žmogus, užlaikęs kažkokias emocijas savyje, vėliau bando maistu tas emocijas arba gesinti, arba jų poveikį mažinti. Dažniausiai, kai kalbame apie kimšimą, turėtume atkreipti dėmesį į savo emocinį raštingumą arba neraštingumą.

– Žinoma, atvejų yra įvairių, bet reikėtų tą subalansuotą mitybą kažkaip palaikyti. Kaip rasti savyje valios kreipti dėmesį ir į maistą, ir, be jokios abejonės, pasižiūrėti, kad, kai susinervini, traškučiai neateitų pakuotėmis vienas po kito?

– Nesu nei medikė, nei valgymo specialistė, tačiau galiu kalbėti apie psichologinius veiksnius, nes esu psichologė ir psichoterapeutė. [...] Reikalingi prasmingi poilsio užsiėmimai, prasmingas darbas. Kai mes iš tikrųjų pasineriame į tai, kas mums prasminga, kas mus pakylėja, augina ir t. t., atsiduriame tokiame sraute (tai psichologijoje vartojamas terminas). Tas srautas, žinoma, mus nuneša nuo minčių, kad reikia kažką įmesti į burną. Kai prigulame prie televizoriaus ir žiūrime bet ką, atliekame visiškai neprasmingą darbą, ne tai, ko iš tikrųjų norime. Tada valgome. Vargu ar kas nors valgo, žiūrėdamas, kaip plaukia Lietuvos plaukikai arba kaip irkluoja Lietuvos irkluotojai. Nežinau, kas gali valgyti tuo metu. Tikriausiai niekas.