Slidi riba

"Kodėl kaimynai nepaskambino policijai? Juk girdėjo", – atsakymo laukė mano dešimtmetė dukra. Labai jautri ir skaudi tema ir natūralu, kad kiekvienas žmogus turi kažkokį santykį su ja. Vaikas taip pat. Paklausiau dukters, kaip mano, ar galima mušti diržu vaikus. "Diržu gal ne. Labai skaudėtų. Gal galima nestipriai ranka, – svarstė, bet apsistojo, kad gal pakaktų pasišnekėti. – Tik kantriai, kaip mūsų mokytoja." Nusiminiau, kad paminėjo ne mane.

Visuomenės požiūris į beržinę košę verčia dar labiau susimąstyti. Apklausos rodo, kad didžioji dalis vis dar pritaria vaiko auklėjimui diržu. Tačiau kur ta riba – kiek galima, o kiek jau ne.

"Vienas smūgis – ne nusikaltimas, du – taip pat dar nenusikaltimas. O septyni? Po dešimties jau, žiūrėk, vaikas ir nekvėpuoja", – mintimis dalijosi VDU lektorė, šeimų ir porų konsultantė, Kauno mero visuomeninė patarėja socialiniais klausimais, socialinė darbuotoja dr. Laura Varžinskienė.

Dalinuosi su ja dukros klausimu. Kėdainių tragedijos kontekste skelbta, kad "nuolat girdėję mušamos moters riksmus kaimynai nė karto į butą nekvietė pareigūnų. Taip pat ir giminaičiai – nors ir matė skriaudžiamą vaiko motiną, nė karto apie tai nepranešė policijai". Kas atsitinka, kad žmonės abejingai reaguoja į galimą smurtą šeimoje?

"Čia yra kita šios problemos pusė. Tie, kurie neskambina ir nepraneša, yra to paties smurto rato dalyviai. Dažnai jie patys sako, kad reikia kartais vaikus mušti. Mūsų tolerancija fiziniam smurtui, aš jau nekalbu apie emocinį smurtą, nes čia dar neįžengtos džiunglės, yra labai didelė, nes labai daug žmonių tame dalyvauja – arba jie patys yra gavę, arba ir patys davę.

Jie girdi, žino ir galvoja, kad tai šeimos reikalas. Labai neseniai ir smurtas artimoje aplinkoje taip pat buvo šeimos reikalas. Buvo susiformavusi nuostata, kad į šeimos reikalus negalima kištis. O skundiko etiketė dar nuo anų sovietmečio laikų laikoma negarbinga, žmonės nenori juo būti", – pastebėjo L.Varžinskienė.

(Nuotraukoje – L.Varžinskienė)

Padarėme ne viską

Lietuva susivienijo prieš patėvį, gal ir mamą, mirtinai sumušusius ketverių metų vaiką. Susivienijo, apverkė, degino žvakes. Tokia visuomenės reakcija lyg ir teikia vilčių. "Ką reiškia tokia žmonių reakcija? Tai pirmiausia man, kaip specialistei, džiugu, jei tik esant tokiai situacijai gali sakyti džiugu, kad pagaliau reaguoja ir kad ta reakcija yra", – sakė specialistė.

Ji atkreipė dėmesį, kad atsiranda radikalių ir bauginančių siūlymų. "Sugrąžinti mirties bausmę, kastruoti – tokios keršto reikalaujančios reakcijos. Bet tai yra tas pats smurtas, smurto reikalavimas. Tokiais atvejais jokiais būdais negali teisinti nei tėvų, nei patėvių, nei vieno suaugusiojo, tačiau greičiausiai tokių atvejų bus ir bus, kol mes nesuprasime, kas priveda žmones prie tokių veiksmų, situacijų. Iš kur atsiranda smurtaujantys tėvai, iš kur atsiranda nenorėjimas, nemokėjimas suprasti, ko reikia vaikui, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip", – girti visuomenės reakcijos neskubėjo L.Varžinskienė.

Sugrąžinti mirties bausmę, kastruoti – tokios keršto reikalaujančios reakcijos. Bet tai yra tas pats smurtas, smurto reikalavimas.

Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, komentuodamas Kėdainių įvykius, pasakė: "Jeigu vaikas negyvas, aišku, kad visi padarėme ne viską." Visi. Nežinau, ką tiksliai komisaras turėjo omenyje, tačiau labai gerai pamenu, kai maždaug prieš 20 metų Kauno klinikų Vaikų ligoninės vadovas Rimantas Kėvalas, dar nebūdamas vadovu, ėmėsi iniciatyvos garsiai kalbėti apie tėvų mušamus vaikus.

Prisimenu pokalbį prie vaiko sulaužytomis kojomis. Atrodė, kad gydytojas sprogs neapsikęsdamas tokio suaugusiųjų elgesio. Čia pat Vaiko teisių tarnybos atstovai aiškino, kad ši šeima jiems žinoma, tačiau pastaruoju metu jokių signalų nesulaukė. Šiandien girdime panašius atsakymus.

Geresni, bet trūksta

Vaikų ligoninių gydytojai skaičiuoja, kad per dieną sulaukia vidutiniškai dviejų, kaip įtariama, sumuštų vaikų. Institucijų atsakymai per 20 metų nepasikeitė – įtarimai arba nepasitvirtina, arba signalų nesulaukta. Ima neviltis. Ką turėtume pažadinti savyje, kad nesijaustume kalti dėl skriaudžiamų vaikų? O gal tai paprasčiausiai neįmanoma?

"Sakyčiau, įmanoma, bet nėra recepto. Pasižiūrėkime kitaip. Šiandien labai daug darome to, ko anksčiau nedarėme. Žmonės jau praneša apie eismo nusižengimus, reaguoja labai aktyviai, jei kažkas stato automobilį ant žolės, tikrai žinau, kad dabar jau yra garbė pasisakyti dalyvavus "Darom" akcijoje, vis daugiau žmonių rūšiuoja atliekas. Viso šito anksčiau nebuvo. Tai rodo, kad mūsų visuomenė sąmoningėja", – beapimančią neviltį sklaidė L.Varžinskienė.

Socialinė darbuotoja drąsino, kad skaudžių atvejų, kaip Kėdainių tragedijos, viešinimas ir iškėlimas, nepaisant tokio skaudaus fakto, ir yra kelias į jautrumą. "Atsiras daugiau žmonių, kurie pasakys, kad nebegali tylėti ir praneš", – neabejojo specialistė.

"Tikrai atsiras žmonių, kurie sakys, kad nebenori užvožti savo vaikui. Kai mes užauginsime kartą, kuri žinos, kad galima vaikus užauginti be diržo, jie kitaip reaguos. Būtų gerai, kad būtų tas mygtukas, kurį paspaudus visa visuomenė pasikeičia. Deja, mes turime smurto kontekstą. Mūsų tėvai užaugo sovietmečiu. Buvo labai agresinė ir smurtinė visuomenė, institucijos smurtavo prieš žmones, ir tai buvo norma. Tam, kad šie įsigalėję procesai išnyktų, reikia laiko. Ir mes jau imamės veiksmų, mes esame geresni nei buvome. Aš labai tuo tikiu", – viltingai lingavau galvą ir mintyse pasižadėjau pradėti nuo savęs.

Išravėti piktžoles

Neteisindama, tačiau primindama, kokias piktžoles turime ravėti, L.Varžinskienė citavo mūsų tautosaką. "Už vieną luptą dešimt neluptų duoda", "Mylėk kaip dūšią – krėsk kaip grūšią". "Muša – reiškia myli". Regis nekalti posakiai, tačiau jie labai didelę galią turi. Su jais augo mūsų tėvai, mes.

Skaudūs atvejai garsiai aptariami. Jų yra labai daug. Nepaisant skaudžios statistikos, L.Varžinskienė žino, kad jau yra daug tėvų, kurie kitaip nori auginti savo vaikus ir ieško pagalbos.

Smurtas neturi nei lyties, nei socialinio sluoksnio, nes smurtaujama ir prestižinėse šeimose, tačiau specialistė pažadino iš viltingo snaudulio: "Šeimose smurtą patiriantys asmenys pagalbos neieško ir dar neieškos kurį laiką."

"Kol esame nepakankamai subrendusi visuomenė, galvoju, kad geriau turėti perteklinį įstatymą vaiko mušimą laikyti nusikaltimu, – apie dešimtmetį svarstomo įstatymo neišvengiamybę kalbėjo L.Varžinskienė. – Kai mes įprasime matyti smurtą ir nenusisukti, reaguoti, tada nebus ko bijoti. Mes žinosime, kad aplinkui bus žmonės, kurie reaguos taip pat, netoleruos smurto, blogio."

Nežinojimas griauna

"Mano patirtis rodo, kad tėvai griebiasi smurto tada, kai nežino ką daryti, kaip reaguoti į vaiko elgesį. O vaikai elgiasi visaip. Vaikų darbas elgtis visaip, bandyti, išmokti. Jie tokiu būdu mokosi, taip reikalauja dėmesio, meilės. Per elgesį jie parodo, kad jiems skauda, neramu, baisu. Tik taip vaikai parodo, nes kitaip jie nemoka. Ir kai tėvai nežino – jie griebiasi smurto. Kodėl tėvai nežino, kaip elgtis? Didele dalimi todėl, kad jie užaugę tokioje aplinkoje, kurioje smurtas buvo toleruojamas, – šeimų konsultantė prisipažino nenorinti moralizuoti, tik paraginti, padrąsinti. – Mūsų visuomenė nesupranta, kad vaiko elgesys visada yra pasekmė ir niekada priežastis. Vaikas nesupranta, jis negali įvardyti, kaip jaučiasi, be to, jis neturi išvystytų mechanizmų, kaip save suvaldyti."

Ji pastebi, kad net kai vaikas elgiasi blogai, yra neramus, maištauja, smurtauja – tai signalizuoja, kad jam kažkas blogai.

"Kai mes tai matome, mėginame keisti vaiko elgesį, o reikėtų atsižvelgti į jo jausmus. Kai tėvai šito nesupranta, dažnai baigiasi tuo, kad reikia imti diržą. O gal tereikėtų apkabinti, pamyluoti, pasišnekėti. Suteikti daugiau dėmesio, parodyti savo meilę apkabinimais, bučiniais", – įsitikinusi specialistė.

Meilė – elgesys

Išpyškinau kadais įsiminusią citatą: "Tikroji meilė yra sunki, sunkiai pakeliama. Juk ji turi būti švelniai reikli, ištvermingai kantri ir pagarbiai puoselėjanti."

"Meilė yra jausmas ir dažnai iš meilės žmonės padaro labai baisių dalykų. Gal tas patėvis iš meilės norėjo, kad berniukas išmoktų skaityti ir nebūtų prastesnis už kitus. O iš kur vaikas žino, kad tėvai jį myli? Tu ne taip padarei, kodėl gavai prastą pažymį – tokie klausimai užduodami, nes tėvai rūpinasi, myli savo vaiką, tačiau meilės parodymas – visai kas kita. Meilę parodo elgesys. Tik per elgesį parodome, kad mylime. Mes užaugome įsitikinę, kad diržą tėvai ima, nes myli ir nori, kad vaikas užaugtų doru žmogumi, o kito būdo nežinome", – sakė L.Varžinskienė.

Jos teigimu, mokykloje mokomės matematikos, istorijos, bet nesimokome, kaip bendrauti.

Mama gali būti visą dieną su vaiku namuose, tačiau vaikas gali ir nesulaukti, kada su juo pasikalbės.

"Nė prie vienos šeimos 24 valandas nebudės nei policija, nei socialiniai darbuotojai. Turime suvokti, kad mes kiekvienas esame atsakingi už kiekvieną vaiką. Gal kaip tik jaustis kaltam už kiekvieną sumuštą vaiką yra tas kelias. Juk nenorime jaustis kalti. Gal ta kaltė, kad užsimerkėme prieš smurtą, vers kažką daryti – sureaguoti, nebijoti pasakyti pastabą. Gal savo jautrumu ir neabejingumu priversime blogą darantįjį jaustis negerai. Anksčiau ar vėliau ateina jausmas, kad nesmagu jaustis negerai", – įsitikinusi specialistė.

Pakylėjimas vietoj epilogo

"Nėra didesnės dovanos vaikui kaip nesumeluotas tikras dėmesys. Ir nekalbu apie kiekybę, o tik apie kokybę. Mama gali būti visą dieną su vaiku namuose, tačiau vaikas gali ir nesulaukti, kada su juo pasikalbės, atkreips dėmesį – mama gali visą laiką būti užsiėmusi, draskytis per kelis darbus. Vis dėlto bent pusvalandis iki miego turi būti skirtas tik vaikui. Ir šis pusvalandis bus be galo vertingas, – pastebėjo šeimų ir porų konsultantė.

Skamba dviprasmiškai, bet, jos teigimu, nėra didesnės dovanos vaikui negu netobuli tėvai. "Kai vaikas mato tobulus tėvus, yra be galo aukštai iškelta kartelė, tada ir vaikas reikalauja iš savęs būti tobulas. Kai tėvai leidžia sau klysti ir atsiprašyti, parodo savo silpnybes ir paskui apie jas kalbasi, tai vaikai gerokai daugiau pasisemia iš tokių tėvų nei iš tų, kurie turi visus atsakymus į klausimus, kurie niekada neklysta, kurie niekada nemeluoja ir yra tobuli. Tada ir vaikas negali klysti. Kai negali klysti – negali ir mokytis. Kai mes leidžiame sau klysti ir pasitaisyti, tai leidžiame tai ir savo vaikui, ir kitam žmogui ir neuždarome kelių tam žmogui prašyti mūsų pagalbos", – teigė ji.