Indianos medicinos universiteto mokslininkai atrado seriją kraujyje randamų RNR biožymenų (angl. biomarker), kurios gali padėti atskleisti, ar žmogus yra kankinamas minčių apie savižudybę.
Tyrime, rugpjūčio 20 dieną paskelbtame žurnale „Molecular Psychiatry“, rašoma, jog konkrečios biožymenys kraujyje randamos gerokai didesniais kiekiais pas tuos pacientus, kurie kenčia nuo bipolinio sutrikimo ir minčių apie savižudybę. Taip pat, didesnis kiekis randamas ir nusižudžiusiųjų organizmuose.

Tyrimo vadovas psichiatrijos ir neuromokslų profesorius Alexander B. Niculescu III teigė, jog jų atradimas – pirmasis įrodymas, jog kraujo tyrimas gali dar ankstyvoje stadijoje atskleisti apie žmogaus polinkį nusižudyti.

„Savižudybės yra milžiniška problema psichiatrijoje, visuomenėje, kariuomenėje ir kitur. Nėra jokių patikimų, objektyvių savižudybės rizikos atpažinimo ženklų. Kai kurie žmonės gali ypač gerai slėpti tokias savo mintis, o joms išaiškėjus, jau būna per vėlu ką nors daryti. Mums reikia geresnių priemonių atpažinti šią problemą, ir apsisaugoti nuo tokių nelaimių.“ – teigė profesorius A. Niculescu.

Per trejų metų laikotarpį A. Niculescu, kartu su kolegomis, stebėjo grupę pacientų, turinčių bipolinį sutrikimą. Jų buvo prašoma periodiškai atlikti interviu, bei kas 3–6 mėnesius duoti kraujo mėginius. Mokslininkai tuomet išanalizavo pokyčius kraujyje pas tuos tiriamuosius, kurie pranešė apie milžinišką savo būklės pokytį: nuo minčių apie savižudybę neturėjimo, iki stipraus noro nusižudyti. Tuomet buvo palyginti genų ekspresijos skirtumai tarp „stiprias“ ir „nestiprias“ suicidines mintys turinčių pacientų.  Mokslininkai atrado, jog biožymė, vadinama SAT1, kartu su dar keliomis žymėmis, geriausiai atskleidė biologinius signalus, siejamus su mintimis apie savižudybę.

Norėdama patvirtinti savo atradimą, tyrėjų grupė, bendradarbiaudama su lavonine, paėmė savižudybės aukų kraujo mėginius, ir atrado tų pačių biožymenų raiškos padidėjimą.

Galiausiai, į tyrimą buvo įtrauktos dar 2 grupės žmonių, kurių pagalba buvo atskleista, jog aukštas biožymenų raiškos lygis kraujyje siejosi su tikimybe, jog žmogus tolimesnėje ateityje bandys įgyvendinti savižudybę. Didesnis biožymenų raiškos lygis buvo ir pas tuos tiriamuosius, kurie praeityje jau yra patekę į ligoninę dėl bandymų nusižudyti.

„Tai reiškia, jog šie biožymenys nurodo ne tik dabartinę žmogaus būklę, tačiau gali padėti nustatyti ir ilgalaikę savižudybės riziką“, – sakė A. Niculescu.

Nors tyrimo vadovas yra gana užtikrintas atradimo patikimumu, tačiau pripažįsta, jog tyrimas turėjo trūkumą – visi tiriamieji buvo vyrai: „Lieka galimybė, jog lyčių skirtumai galėtų turėti įtakos rezultatams. Ateityje norėtume atlikti platesnį tyrimą“.

„Savižudybė yra sudėtinga problema. Prie to prisidėti gali net tik psichinės ligos ar priklausomybės, tačiau ir egzistenciniai išgyvenimai, pasitenkinimo gyvenimu trūkumas, vilčių neturėjimas, nereikalingumo jausmas, net kultūriniai veiksniai, sukuriantys požiūrį, jog savižudybė yra išeitis.“ – teigė A. Niculescu.

Pasak jo, tikimasi, jog šie biožymenys, kartu su neuropsichologiniais testais ir mokslininko komandos dabar kuriamais sociodemografiniais katalogais, ateityje padės atpažinti žmones, priklausančius rizikos grupei, bei jiems padėti.

„Kiekvienais metais pasaulyje nusižudo daugiau, nei milijonas žmonių. To galima būtų išvengti.“ – apibendrina profesorius A. Niculescu.