Šiandien interneto platybėse galime rasti bet ką, bet kai jau esame suaugę ir subrendę, gebame atskirti mums reikalingą informaciją. Tačiau ką internete daro mažamečiai vaikai? Kartais net nekalti paieškos žodžiai gali atvesti prie visiškai netinkamų paieškos rezultatų, pavyzdžiui, prie pornografijos.

Apsauga iš techninės pusės

Apie šią problemą liudija ir atlikti tyrimai. „Problema yra ta, kad, kaip ir prieš keletą metų atlikti mūsų tyrimai parodė, kad 88 proc. Lietuvos tėvų nežiūri, ką veikia jų vaikai internete. Tai yra beveik 90 proc. Ir nors dauguma jų sako, kad turi kažkokią vieną ar kitą saugos priemonę, tačiau kiti tyrimai rodo, kad tų saugos priemonių neužtenka. Visai neseniai britų atliktas tyrimas, kalbant apie vaikus ir pornografiją, parodė, kad net 75 proc. britų tėvų teigia, kad jų vaikai niekada nėra susidūrę ir nėra matę pornografijos, o daugiau nei pusė apklaustų vaikų sakė, kad jau yra žiūrėję pornografiją. Tai iš tiesų problema yra aktuali ir ypač – mažamečiams vaikams, kurie dar tikrai nesuvokia, kas tai yra, ir tas turinys tikrai gali padaryti nemenką žalą jų psichologinei sveikatai ir supratimui apie tai, ką jie mato“, – sakė „Telia“ atstovas Audrius Stasiulaitis.

Jeigu bus apie tai nekalbėta, vaikas gali pamatyti tai, ko nematęs, kas jam yra nauja. Tai tikrai gali vaiką traumuoti.

„Pats paprasčiausias dalykas, kurį galima būtų padaryti, jei vaikas turi ne savo, o naudoja tėvų telefoną, tai pirmiausia užsidėti paieškos sistemai per nustatymus, kad nebūtų to nefiltruoto turinio. Ir jau vien toks vieno mygtuko paspaudimas labai stipriai sumažina tų vaizdinių, kuriuos vaikas pamatys telefone, galimybę. Kita, galbūt geriausia, priemonė, kuri apima jau ne tik tėvų telefoną, bet ir vaikų įrenginius, yra operacinių sistemų naudojamas filtravimas. Pavyzdžiui, „Google“ sistema turi „Family Link“ aplikaciją,  kuri leidžia susieti tėvų naudojamus įrenginius su vaikų naudojamais įrenginiais. Ir tokiu būdu jie gali kontroliuoti ne tik turinį, ne tik programėles, kurias jie parsisiunčia, bet ir, pavyzdžiui, laiką, kurį jie praleidžia prie ekranų. Panašią sistemą turi ir „Apple“ įrenginiai. Tai yra galbūt patys paprasčiausi ir patys lengviausi būdai, kaip apriboti vaikus nuo žalingo turinio“, – kalbėjo A. Stasiulaitis.

„Natūralu, kad yra ir daug pažangesnių priemonių, yra ir nemokamų, pavyzdžiui, DNS serverių užkeitimas, tai jau yra pakankamai pažangios sistemos ir galbūt tam jau reikia tam tikrų žinių naudojantis kompiuteriu. Bet neinant į labai sudėtingas, mokamas ar komplikuotas sistemas, sąsajos tėvų įrenginių su vaikų įrenginiais per jų naudojamą operacinę sistemą yra vienas iš paprasčiausių būdų, ypač jei kalbame apie mažamečius vaikus, nes didesni vaikai jau sugebės apeiti ir šitas sistemas“, – teigė „Telia“ atstovas.

Svarbiausia – pokalbis su vaiku

Tačiau jokios apsaugos įrenginiuose neatstos pokalbių su tėvais. „Reikia kalbėtis apie tai, kas tai yra, kokios gali būti pasekmės ir, aišku, nereikėtų galbūt iš karto pulti ir kalbėtis taip smarkiai ir efektyviai, bet po truputėlį, kartas nuo karto, atsižvelgiant į vaiko amžių. Ar tai būtų pirmos, ar ketvirtos klasės mokinys – skiriasi pokalbio metodai. Žinoma, reikia kalbėti, vaikus reikia šviesti, kad jie suprastų, kad tai yra ne vaikams, kad tai yra suaugusiems žmonėms ir kad tuo vaikai neturėtų užsiimti“, – kalbėjo psichologas Tomas Kelpša.

Žinoma, reikia kalbėti, vaikus reikia šviesti, kad jie suprastų, kad tai yra ne vaikams, kad tai yra suaugusiems žmonėms ir kad tuo vaikai neturėtų užsiimti.

Psichologas aiškino, kad vaikui, nežinančiam apie pornografiją, pamatyti vaizdai gali sukelti traumą: „Jeigu vaikas bus jau sužinojęs apie tai, kalbėjęsis su tėvais, tai tikrai ta trauma nebus tokia didelė ir galų gale, jeigu jis tikrai žino, tai nebus jokios traumos. Bet jeigu bus apie tai nekalbėta, aišku, vaikas gali pamatyti tai, ko nematęs, kas jam yra nauja. Tai tikrai gali vaiką traumuoti ir po to netgi paauglystei ir visam gyvenimui gali išlikti liekamieji reiškiniai. Tai tikrai yra ta didelė rizika dėl traumos“.

Jeigu tėvai jau aptiko savo vaiką žiūrint pornografiją, irgi reikėtų pasikalbėti. „Tokiu atveju irgi tėvai turėtų pasikalbėti apie tai, kas tai buvo, su kuo tai susiję. Ir vėl reikėtų nepamiršti, kad tėvai turėtų paklausti, kaip dabar vaikas jaučiasi, kokie jo jausmai, kas jam kyla viduje, ar kažkas pasikeitė jo mąstysenoje. Turėtų vykti pokalbis ir ne dviejų trijų minučių, o rimtas pokalbis, kurio metu tėvai išsiaiškintų, kas dabar vyksta vaiko galvoje ir apie tai bandyti paaiškinti, kad tai yra ne vaikams skirti dalykai ir kad nereikėtų to skubinti gyvenime, nes tam tikri dalykai turi vykti tam tikru metu – ir lytinis aktas vyksta tikrai ne vaikystėje, o žymiai vėliau. Tai apie tą turėtų pasikalbėti tėvai su vaikais“, – sakė T. Kelpša.