Psichoterapeutė: laimės receptas „sulieknėk, ir bus gerai“ terodo siaurą požiūrį

Požiūris, kai svarbiausia tampa žmogaus kūnas ir svoris, o charakteris, gebėjimai nuvertinami, yra visiškai netinkamas, LRT Radijui sako Valgymo sutrikimų centro vadovė Brigita Baks. „Toks siauras požiūris į žmogų laimės nesuteikia, nors visur žadama, kad sulieknėsi ir viskas bus gerai, kažkokią raukšlę pašalinsi – irgi bus gerai. Tokių laimės receptų pilni žurnalai, televizija, tad žmogus ieško, kaip jam greitai viską „susiremontuoti“, ir griebiasi labai trumpalaikių priemonių, užuot žiūrėjęs į visumą“, – pastebi psichoterapeutė.

Jos teigimu, dėl nuomonės, kad valgymo sutrikimai yra nepriimtinos ligos, jomis sergantiems žmonėms dažnai užkertamas kelias kreiptis pagalbos ir kažką daryti: „Liga negali būti priimtina arba nepriimtina, tu ja tiesiog susergi. Čia nėra žmogaus kaltės, jis nepasirinko ja susirgti – taip įvyksta. [...] juk niekas negali pasirinkti – susirgti vėžiu ar kita liga ar nesusirgti.“

– Dažnai lieknėjimo motyvas yra noras būti lieknesniam. Ko gero, kūno kultas tikrai nėra šio amžiaus išradimas ir kas kada nors nėra pabandęs numesti kelių kilogramų?

– Sveikas rūpinimasis fizine sveikata visada naudingas, bet norėtųsi akcentuoti, kad perdėtas orientavimasis vien tik į svorį gali tapti problema. Toks siauras požiūris į žmogų laimės nesuteikia, nors visur žadama, kad sulieknėsi ir viskas bus gerai, kažkokią raukšlę pašalinsi – irgi bus gerai. Tokių laimės receptų pilni žurnalai, televizija, tad žmogus ieško, kaip jam greitai viską „susiremontuoti“, ir griebiasi labai trumpalaikių priemonių, užuot žiūrėjęs į visumą.

– Kodėl negatyvus savo išvaizdos vertinimas toks paplitęs? Vieno tyrimo duomenimis, net 90 proc. moterų nepatenkintos savo išvaizda. Vyrų – kiek mažiau, bet irgi labai daug – net 70 proc.

– Žmonės linkę sukonkretinti. Jei blogai jaučiasi (tą tenka matyti ir dirbant su klientėmis), viską nukreipia į kūną – aš stora, tai negerai. Taigi visos emocijos, nerimas nukreipiamas į apčiuopiamą dalyką: susitvarkyti su konkrečiu dalyku neva lengviau, nes gali kažką daryti, užuot išjautęs, išbuvęs, aiškinęsis santykius, gerinęs ar keitęs gyvenimo būdą. Taip viskas labai supaprastėja ir nukreipiama į maistą.

– Nepasitenkinimas savo išvaizda gali privesti ir prie labai rimtų bei sveikatai pavojingų ligų, tokių kaip anoreksija, bulimija. Kokie tai valgymo sutrikimai?

– Valgymo sutrikimais laikoma nervinė anoreksija, nervinė bulimija ir persivalgymo sutrikimas. Juos gali „paleisti“ įvairūs dalykai. Dažnai paleidžiamasis mechanizmas – būtent dieta, nors šias ligas gali lemti ir genetiniai veiksniai, ir didesni pokyčiai, ir pasikeitimai šeimoje. Pažeidžiamas ir paauglystės amžius.

Besilaikant dietos tiesiog pasileidžia tas mechanizmas, nes reaguojama labai konkrečiai – visos problemos supaprastinamos ir nukreipiamos tik į maisto arba kūno kontroliavimą. Tokiu būdu kai kuriems žmonėms valgymo sutrikimai gali prasidėti būtent po tokio paleidžiamojo mechanizmo. Taigi sergant nervine anoreksija nepaliaujamai siekiama plonėti – nors kūno masė per maža, vis tiek badaujama. O bulimija pasireiškia pasikartojančiais gausiais persivalgymo priepuoliais ir kompensaciniu elgesiu po jų: paties sukeltu vėmimu, laisvinamųjų vartojimu, besaikiu sportavimu, badavimu. Bet, nors viskas susiję su maistu, tai atspindi vidinius konfliktus ir santykį su pasauliu.

– LRT Radijo klausytojas paminėjo, kad anoreksija ir bulimija – nepriimtinos ligos.

– Liga negali būti priimtina arba nepriimtina, tu ja tiesiog susergi. Čia nėra žmogaus kaltės, jis nepasirinko ja susirgti – taip įvyksta. Ir tai labai rimti dalykai, nes sergančių nervine anoreksija žmonių tikimybė išgyventi sumažėja, net 10–20 proc. jų per ilgą laiką numiršta. Be to, trečdalį mirties priežasčių šiuo atveju sudaro savižudybės.

Kadangi daug kas tai labai supaprastina ir nuvertina, sako, kad tos ligos yra nepriimtinos, žmogui užkertamas kelias kreiptis pagalbos ir kažką daryti. Bet juk niekas negali pasirinkti – susirgti vėžiu ar kita liga ar nesusirgti. Mes galime pasirinkti sveiką gyvenimo būdą, bandyti tobulinti save holisitiškai, kaip visumą. Tai būtų prevencija.

– Kartais į valgymo sutrikimus žiūrima kaip į paauglių kaprizus, bandymą atitikti reklamos standartus, o ne kaip į rimtą ligą. Kokias rizikos grupes išskirtumėte? Ar tai tikrai ligos, kurios aktualiausios paauglystėje?

– Paauglystėje valgymo sutrikimai iš lėtinių ligų yra trečioje vietoje. Tame amžiuje labai daug pokyčių, tapatumo problemų, santykio, gyvenimo krypties pasirinkimo. Tai labai labai jautrus amžius. Tada reikia ypač daug paramos, o ne smerkimo, kai kažkam kažkas patinka ar nepatinka.

– Į ką dėmesį turi atkreipti artimieji, kad nebūtų per vėlu?

– Reikia padėti  vaikams ugdytis savigarbą, skatinti jų savarankiškumą, smalsumą, intelektinę, sportinę, socialinę veiklą, kartu pasidžiaugti jų pasiekimais. Tada stiprės savigarba, o pasitikėjimas savimi geriausiai užkerta kelią šitiems sutrikimams. Svarbu su paaugliais palaikyti gerus santykius, padėti įveikti problemas, apie jas kalbėti, nes nėra žmonių be problemų. Maisto negalima naudoti siekiant išspręsti santykių ar jausmų problemas.

O jeigu aplinkiniai ima pastebėti, kad paauglys nyksta, nes krinta svoris, tampa irzlus, uždaras, dingsta daug maisto (namuose daugybė tuščių pakuočių, tik pripirkai maisto – šaldytuvas tuščias), būdinga nuotaikų kaita, nemiga, atsiribojimas, mergaitėms dingsta mėnesinės, tada reikia kalbinti (tik ne smerkti) ir klausinėti, gal reikia kokios pagalbos, pasakyti „man neramu, ar galima apie tai pasišnekėti“. Žinoma, anoreksija pastebima daug greičiau, nes labai keičiasi išvaizda, išsekimas matomas akivaizdžiai. Bulimija slaptesnė liga, jos labai gėdinamasi. Taigi tada reikia ypatingo jautrumo ir atvirumo.

– Viešojoje erdvėje jau galima pamatyti ir socialinių reklamų, bandančių įkvėpti džiaugtis savimi tokiu, koks esi. Kita vertus, lengva pasakyti „mylėk save tokį, koks esi“, sunkiau tai padaryti. Taigi nuo ko pradėti?

– Nuo sąmoningumo, poreikių atpažinimo, sportavimo ir nesieti visko su liesu kūnu. Kūnų yra įvairių, nes visų genetinė medžiaga skirtinga. Tėvams taip pat nereikėtų akcentuoti, pavyzdžiui, kad jie labiau mėgtų kažkurį žmogų, jeigu jis numestų svorio arba kažko nevalgytų, jei būtų panašesnis į modelį ar tilptų į kažkokius drabužius. Požiūris, kai toks svarbus tampa kūnas, o kitos savybės, gebėjimai, charakteris nuvertinama, yra labai siauras. Žinoma, kai žmonių nepažįstame ir tik matome juos praeinančius, gal labiau tai akcentuojame, bet juk draugus priimame kaip visumą, nesakome „aš su tavimi nekalbėsiu, nes tu man nepatinki“.