Apymirtinė patirtis gali pasireikšti, kai žmogus išgyvena medicininę krizę arba yra arti mirties. Ši patirtis apima realybės, esančios už fizinės būklės ribų, suvokimą. Apymirtinė patirtis turi bendrų (nors ir ne universalių) bruožų, tokių kaip fizinio kūno netekimo suvokimas arba gyvenimo permąstymo jausmas. Po šios patirties žmonės dažnai teigia jaučiantys sumažėjusią mirties baimę arba padidėjusį empatiją kitiems.

Norėdami išsiaiškinti, kaip žmonės susidoroja su apymirtine patirtimi, Virdžinijos universiteto tyrėjai apklausė 167 žmonės, kurie teigė, kad susidūrė su tokia patirtimi.

Viena tyrimo išvada išsiskyrė iš kitų – beveik 70 proc. dalyvių pranešė apie savo religinių ar dvasinių įsitikinimų pokyčius ir pakitusį požiūrį į išgyvenimą po mirties.

„Mano pomirtinė patirtis buvo reikšminga. Žinau, kad niekada nebebūsiu tas pats žmogus – man kasdien reikia nuolatinės refleksijos ir vidinio darbo“, – anketoje rašė vienas dalyvis. 

Kitas apklausos dalyvis savo pomirtinę patirtį pavadino „dviašmeniu kardu“ – tai buvo neįtikėtinai transformuojanti patirtis, kurią jis laikė sau, bijodamas būti teisiamas.

Tuo tarpu daugiau nei 20 proc. pranešė apie santuokos iširimą ar išsiskyrimus ir per 20 proc. – apie iššūkius santykiuose.

Be to, izoliacija bei vienatvė buvo pasikartojančios temos tarp apymirtinę patirtį patyrusių žmonių.

Tyrėjai teigė, kad 64 proc. dalyvių kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus, dvasinius patarėjus ar internetines bendruomenes, o 78 proc. šią paramą įvertino kaip naudingą.

Tyrimo išvados buvo paskelbtos „Psychology of Consciousness: Theory, Research, and Practice“ žurnale.