Svarbiausia būsimam pirmokui – ne pažinti raides

  • Teksto dydis:

Į pirmą klasę dažnai susirenka ne tik labai skirtingo būdo, bet ir įvairių gebėjimų vaikai. Kodėl vieni į mokyklą žengia jau mokėdami skaityti, rašyti, skaičiuoti, o kitiems visus pirmuosius metus tenka vargti iš skiemenų dėliojant žodžius.

Pedagogės Rūta Gecevičienė ir Asta Gaižutienė, bendradarbiaujančios Vytauto Didžiojo universiteto vykdomoje tarptautinėje Lietuvos ir Izraelio gabių vaikų ugdymo programoje "Gifted", įsitikinusios, kad, išleidžiant vaiką į mokyklą, šie gebėjimai tikrai ne patys svarbiausi. Specialistės pataria, į ką reikėtų atkreipti dėmesį ir kaip padėti vaikui pasirengti mokyklai.

Kaip parinkti ugdymo įstaigą

Planuojant vaiką leisti į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, svarbu nuspręsti, koks darželis labiausiai tiktų vaikui, ko tėvai tikisi iš ugdymo įstaigos ir joje dirbančių mokytojų.

Svarbu pasidomėti ir kokia ugdymo programa yra taikoma darželyje, kokia metodika vadovaujasi jame dirbantys mokytojai. Tėvai turėtų su tomis programomis susipažinti ir tada bus lengviau apsispręsti, kokį darželį pasirinkti. Yra kelios pagrindinės ugdymo metodikos, pagal kurias dirba Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos.

Renkantis tam tikros pakraipos darželį reikia atkreipti dėmesį į vaiko gebėjimus ir temperamentą. "Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką, – pabrėžia R.Gecevičienė. – Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga rengia individualias ugdymo programas, kuriomis vadovaujantis organizuojamas ugdymo procesas. Tai turėtų būti pagrindinis kriterijus apsisprendžiant, į kurią ugdymo įstaigą leisti vaiką."

Svarbu, kad pasirinkta ugdymo įstaigos metodika atitiktų tėvų vertybes, nuostatas apie vaiko auklėjimą, požiūrį į vaiką.

Vaiko adaptacijos niuansai

Kiekvienas vaikas skirtingai išgyvena adaptaciją ugdymo įstaigoje. Tai priklauso nuo vaiko emocinės ir psichologinės būsenos, tėvų požiūrio į ugdymo įstaigą bei mokytoją. Vieniems šis laikotarpis trumpesnis ir lengvesnis, kitiems – ilgesnis ir skausmingesnis. Tačiau vaikas visada turi jausti tėvų meilę, paramą ir apsisprendimą.

Susidūrus su vaiko pasipriešinimu ir nusprendus vaiko į darželį neleisti, kitą kartą vaikas gali patirti dar didesnių sunkumų, nes po pirmos nepavykusios adaptacijos vaikas jau turi neigiamos patirties. Jei tėvai nutarė leisti vaiką į darželį, apsisprendimas turi būti tvirtas ir nekeičiamas. Tėvai turi parodyti vaikui, kad jie pasitiki ugdymo įstaiga ir pedagogais, kurie ugdys jų vaiką.

Pasak R.Gecevičienės, adaptacijos periodu tarp tėvų ir mokytojų turi vykti nenutrūkstamas dialogas, tiek tėvai, tiek pedagogai turi padėti vaikui pasijusti saugiai naujoje aplinkoje. Iškilus klausimų apie ugdymo procesą ar vaiko savijautą ugdymo įstaigoje, tėvai turi nedvejodami kreiptis į pedagogą ir aptarti jiems rūpimus klausimus ar nerimą keliančius nuogąstavimus.

Rūta Gecevičienė.

Sklandus perėjimas

Lietuvoje ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programos tarpusavyje suderintos ir palengvina sklandų perėjimą iš ikimokyklinio į priešmokyklinį ugdymą, o vėliau ir į mokyklą.

A.Gaižutienė sako, kad tiek tėvų, tiek mokytojų užduotis yra sudaryti visas įmanomas sąlygas vaikui patirti sėkmę, o pereinant iš priešmokyklinio ugdymo į pradinį, vaikas turi jaustis savarankiškas, drąsus ir smalsus. Ugdymo įstaiga turi sudaryti sąlygas maksimaliai vaikui atsiskleisti pagal jo galimybes ir gebėjimus.

Lietuvoje priešmokyklinis ugdymas pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais, jam sueina šešeri metai. Tačiau priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas anksčiau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne anksčiau, nei vaikui sueina penkeri metai.

"Ruošiant vaikus ugdymui priešmokyklinėje grupėje vertėtų laikytis panašių rekomendacijų, kaip ir rengiant darželiui, – pataria A.Gaižutienė. – Priešmokyklinio ugdymo tikslo galima siekti tik kryptingai bendradarbiaujant pedagogams, tėvams (globėjams) ir kitiems specialistams. Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus. Tai padės pedagogui geriau numatyti konkretaus vaiko ugdymo planą atsižvelgiant į vaiko galimybes ir tėvų lūkesčius."

Asta Gaižutienė. 

Neslopinti pažinimo džiaugsmo

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. pagal galiojantį Švietimo įstatymą priešmokyklinis ugdymas yra privalomas. Tačiau vaiko ugdymas tokioje priešmokyklinio ugdymo grupėje nėra tolygus mokymui.

Pasiruošimas mokyklai nesiejamas vien tik su pažinimo kompetencija, raidžių ar skaičių pažinimu, gebėjimu skaityti ar rašyti. Sėkmingą vaiko raidą patvirtina tolygiai išplėtotos visos vaiko gebėjimų sritys, tačiau ypatingas dėmesys atkreipiamas į socialinę ir emocinę raidą. Nuo vaiko emocinės, socialinės, fizinės brandos, vaiko savarankiškumo, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, sugebėjimo užmegzti naujus kontaktus tiek su suaugusiaisiais, tiek su vaikais priklauso, kaip jis gebės adaptuotis mokykloje.

Ugdymas priešmokyklinio amžiaus grupėje organizuojamas kaip vientisas procesas, jis neskaidomas į atskiras sritis ar dalykus ir vyksta integruotai. Pabrėžiamas būtinų priešmokyklinio amžiaus vaikų penkių kompetencijų (socialinės, sveikatos, pažinimo, komunikavimo, meninės) ugdymas, o ne specifinės žinios ar siauras tam tikros srities mokėjimas (pvz., raidžių, skaičių rašymas ir kt.).

Pedagogės pataria, kad, atsižvelgiant į tai, ugdydamas priešmokyklinukus mokytojas turėtų vengti tradicinio akademinio mokymo, vaikų sėdėjimo suoluose, nes tai slopina vaikų kūrybiškumą ir pažinimo džiaugsmą.

Tėvai turi padėti pedagogui geriau pažinti vaiką, papasakoti apie jo polinkius, interesus, pomėgius, charakterio ypatybes ir bruožus.

Svarbu stiprinti pasitikėjimą

Vaikas turi tvirtai žinoti, kad tėvai juo tiki ir pasitiki, o susidūręs su iššūkiais jis visada sulauks tėvų palaikymo ir paramos. Šio amžiaus vaikams labai svarbu, jų pasitikėjimas savimi būtų ugdomas fiziškai ir psichologiškai saugioje aplinkoje. Jeigu vaikai nesijaučia aplinkoje saugiai ir užtikrintai, jų pasitikėjimas savimi tik silpsta.

"Svarbu, kad aplinka, kurioje vaikas auga, ugdosi, būtų saugi ir priimtų vaiką tokį, koks jis yra. O jis unikalus, – teigia R.Gecevičienė. – Tiek tėvai, tiek pedagogai turi pastebėti ne tik didelius, bet ir mažus vaiko pasiekimus, nes tai kelia vaiko savivertę. Šio amžiaus vaikams reikia leisti priimti sprendimus savarankiškai, ugdyti jų pasitikėjimą savimi, leisti pasijusti reikšmingiems ir taip motyvuoti eiti pirmyn."

Augdamas tokioje aplinkoje vaikas nebijos kurti, ieškoti, atrasti, eksperimentuoti, klausti ir klysti. Savimi pasitikintis ir klysti nebijantis vaikas pasieks žymiai daugiau, nei galime įsivaizduoti, todėl turime auginti vaikams sparnus, kad jie galėtų skristi.


Šiame straipsnyje: vaikaiugdymasmokymasispirmokas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių