Vadino „kapliadančiu“

„Mokyklos metais pargriuvęs nusiskėliau kelis priekinius dantis. Nebuvau užguitas vaikas, tačiau tas kelias savaites, kol nesikreipiau į odontologą, vienas mano bendraamžis pradėjo mane vadinti „kapliadančiu“. Visgi buvau taip tėvų auklėjamas, kad man buvo aišku: svarbiausia laiku tas patyčias sustabdyti. Bijojau, žinoma, kad mano pasipriešinimas gali išprovokuoti didesnį puolimą ar netgi muštynes, tačiau į patyčias reagavau, sukaupęs visą drąsą ir tvirtai pasakydamas: tu manęs taip nevadinsi arba tau baigsis bloguoju, eisime aiškintis kitaip“, – prisimena V. Bareikis.

Jo atveju užteko griežto pasakymo, tačiau jis supranta, kad kitomis aplinkybėmis gali prireikti ir kitokių poveikio priemonių, stabdant patyčias.

„Pagrindinis patyčių objektas, kiek teko patirti, yra kitoniškumas. Kuo nors išsiskiri savo išvaizda, galbūt esi silpnesnis ar stambesnis, o gal aukštesnis už kitus arba kitokia nei daugumos yra tavo odos spalva. Turėjau klasioką, kurio pavardė buvo labai keista, kelianti tam tikras asociacijas. Tas vaikas buvo tarsi pasmerktas patyčioms, ir tikrai buvo bandančių savo „kietumą“ įrodinėti šio mokinio sąskaita. Paradoksalu, tačiau beveik kaip taisyklė, kad jei kas nors tampa patyčių objektu, tai gyvenime jie vėliau nemažai pasiekia, tampa žinomais dėl savo gebėjimų ir laimėjimų“, – pastebi V. Bareikis.

Patyčios nėra naudingos nė vienam

Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas.

Žinomas aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius vis dėlto nemano, kad patyčios kam nors išeina į naudą. V. Bareikis palaiko visas įmanomas iniciatyvas prieš patyčias. Viena naujausių ir moderniausių priemonių – lapkritį šalies mokyklose startavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuota elektroninė platforma „Patyčių dėžutė“. Internete ir per mobiliąją programėlę veikianti platforma suteikia galimybę skubiai pranešti apie patyčias ir greitai į jas reaguoti.

„Visos priemonės prieš patyčias turėtų padėti pasiekti, kad gerbtume vieni kitus ir kad ta pagarba taptų madinga. Pagarbos vienas kitam kultūra turėtų stiprėti su kiekviena karta – tol, kol patyčių vietoje liks baltas lapas. Aišku, nereikia būti naiviems, kad išklausę paskaitą žmonės staiga kažkaip pasikeis. Panašioms permainoms reikia daug metų. Smagu, kad jau matyti daug teigiamų pokyčių. Žinau, kad yra vaikų, kuriančių ir analizuojančių edukacinius filmus, kurių nuorodas jie siunčia ir man“, – džiaugiasi V. Bareikis.

Pažįstama bėgo nuo patyčių emigruodama

V. Bareikis taip pat atkreipia dėmesį, kad patyčios nėra tik vaikų tema. Anot V. Bareikio, vėliau ši kultūra nukeliauja į universitetus ir darbovietes. „Kartais tenka girdėti, kaip suaugę, proto turintys žmonės pamato, pavyzdžiui, per televiziją žmogų, kuris dėl vienokių ar kitokių priaugo svorio ir sako: „Ė, žiūrėk, kaip kiaulė nusipenėjo.“ Panašūs komentarai rodo tokių žmonių ribotumą. Aš matuoju ir aiškinu šitaip: „Ar norėtum, kad kažkas tave laikytų kiaule?“ – aiškina aktorius, režisierius, muzikantas ir kompozitorius.

Kaip pavyzdį jis prisimena vieną savo pažįstamą, kuri savo emigravimo iš Lietuvos priežastimi įvardijo patyčias. „Iš jos išgirdau vieną skaudžiausių man girdėtų sakinių: „Greičiausiai esu per silpna Lietuvai.“ Ji aiškino suprantanti ją engusių, jai viršsvorį prikaišiojančių, iš jos besijuokiančių žmonių auklėjimo spragas, tačiau ji pasirinko gyventi Vakarų valstybėje, kurioje vyrauja kitokia kultūra ir kitoks mentalitetas. Skaudu, kai žmonės išvyksta iš šalies ne ieškodami gerovės ar darbo, dėl prasto mikroklimato“, – jam žinomą patyčių atvejį įvardija V. Bareikis.

Patyčių kultūrą jis sieja su sudėtingomis sovietinėmis sąlygomis, kuriomis augo jo tėvai. Buvo vadovaujamasi kalėjimo logika: arba tu užguisi kitą, arba tave užguis. „Tai, kas mums jau atrodo neetiška, mūsų tėvų kartos žmonėms dažnai atrodo kaip natūralus bendravimas, nekaltas „patraukimas per dantį“. Moksleiviais tenka paaiškinti, kad reikia labai pasverti, ką šneki, nes mažos smulkmenos, kurios tau atrodo humoras, kitą gali labai įskaudinti. Beje, apkalbinėdami vieni kitus už akių irgi palaikome patyčių kultūrą“, – sako V. Bareikis.

„Patyčių dėžutė“ – tai priemonė, kuri leidžia mokiniams anonimiškai ir greitai pranešti apie įtariamas arba įvykusias patyčias, o mokykloms – reaguoti į jas ir laiku suteikti pagalbą. Platformą iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tinklalapio nemokamai atsisiųsti ir įsidiegti gali visos šalies mokyklos. „Patyčių dėžutę“ įsidiegusių mokyklų mokiniai mobiliuoju įrenginiu galės užfiksuoti patyčių atvejį – nurodyti vietą, laiką, dalyvius, trumpai apibūdinti situaciją, o elektroninių patyčių atveju ir įkelti nuotrauką. Nemokamą mobiliąją programėlę „Patyčių dėžutė” atsisiųsti galima iš „Google Play“ arba „App store“.